Ligonis ir gydytojas – ar įmanoma lygiavertė partnerystė?(3)

Sveikatos apsaugos politika, teisės aktai ir žiniasklaida mirga deklaratyviais šūkiais apie gydytojo ir paciento partnerystę. Tačiau gilesnių ir išsamesnių analizių ir diskusijų šiuo klausimu labai trūksta. Kartais susidaro įspūdis, jog ligonį norima sulyginti su gydytoju pagal jo žinias ir patirtis medicinoje, kartais atrodo, jog taip siekiama ginti pacientų teises. Gydytojas ir pacientas – vienoje ar skirtingose barikadų pusėse?

Reklama

Daug žinantis pacientas – gerai ar blogai?

Žinoma, jog kiekvienam gydytojui patinka (išskyrus retus nykstančius egzempliorius), kai pacientas daug žino apie savo ligą. Su šiandienos telekomunikacinių technologijų ir interneto pagalba bene kiekvienas ligonis gali surasti daug informacijos apie savo ligą, diagnostikos ir gydymo galimybes. Tačiau ar „daug ir visko“ žinojimas nepakiša kojos?

„Vakarų Lietuvos medicinos“ kalbinti gydytojai teigė, kad ne visada paciento turimos žinios yra teisingos. „Tie, kurie žino per daug – su jais tikrai sunku dirbti. Žinoma, pacientas turi domėtis savo sveikata, mokėti atpažinti tam tikrų ligų simptomus, tačiau visgi gydymą turi lemti specialisto žodis“, - sakė Vilniaus Laisvės prospekto šeimos klinikos šeimos gydytoja Natalija Vaicekauskienė.

“Lengviau bendrauti su pacientais, kurie žino mažiau. Tuomet gydytojas turi galimybę pateikti objektyvią informaciją, kelis gydymo būdus, kartu palikdamas pacientui galimybę nuspręsti pačiam. Tie, kurie ateina pas specialistą su išankstine nuomone apie tam tikrą ligą, t. y. prisiskaitę, prisiklausę, tokie žmonės turi savo išankstinę nuomonę, kuri galbūt ne visada yra teisinga. Jiems atrodo, kad jie  žino, jų manymu, geriausią gydymo būdą, tad bendrauti kartais tikrai nėra lengva, “- įsitikinusi Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų gydytoja hematologė Rūta Dambrauskienė.

Vilniaus universiteto Santariškių klinikos filialo Vaikų ligoninės gydytoja oftalmologė Aušrinė Misevičė mano, kad su pacientais, kurie ateina nieko nežinodami, darbas sąlyginai yra paprastas - jie neužduoda klausimų. „Bet tai darbas be jokio atgalinio ryšio. Tie, kurie ateina žinodami daug, turi daug klausimų, juos domina gydymo metodai ir būdai. Su tokiais žmonėmis dirbti yra įdomu. Tačiau kartais daug žinojimas nereiškia, kad tai yra gerai. Šiuo metu labai palanki situacija, nes žmonės daug informacijos gali rasti internete, spaudoje. Tačiau reikėtų suprasti vieną dalyką – tai, kas tinka kitam, nebūtinai tiks ir tau“, - neabejoja gydytoja.

Lygiavertė partnerystė?

Kalbant apie ligonio ir gydytojo partnerystę neretai pamirštamas vienas svarbus aspektas: pacientas nėra lygus gydytojui. Norint "pagerinti" nosies ar krūtų formą galima mėnesius diskutuoti su plastikos chirurgu apie įvairias operacijos galimybes ir svarstyti - tai jau panašu į partnerystę. Netgi šioje situacijoje ligonis nežino daugiau už gydytoją, kadangi kiekvienoje situacijoje reikalingos ir bendros medicinos žinios bei patirtis.

“Juk ne veltui tam, kad galėtum dirbti gydytoju, reikia mokytis beveik dešimt metų. Tad šioje situacijoje negalima lyginti paciento žinių, kurios yra kartais tik paviršutiniškos, vienos nuomonės ir gydytojo kompetencijos. Šioje situacijoje mes negalime būti lygiaverčiai partneriai ir bendrauti

kaip kolega su kolega,”- įsitikinusi šeimos gydytoja N. Vaicekauskienė.

Kasdienybėje yra daug situacijų, kada lygiavertis, lygiateisiškas ir abipusiu sutarimu pagrįstas paciento ir gydytojo bendradarbiavimas tiesiog neįmanomas. Ligonis, kuriam diagnozuotas miokardo infarktas, turi būti kuo skubiau ištiriamas, zonduojama ir atveriama kraujagyslė. Sunkiu širdies nepakankamumu sergantis pacientas, atvežamas į ligoninės priėmimo skyrių, kenčia nuo dusulio, skausmų ir baimės. Jis sunkiai serga ir jam būtina greita ir efektyvi pagalba. Tokiais atvejais gydytojas ir ligonis užima labai skirtingas ir nelygiavertes pozicijas, ir ligonis tiesiog privalo pasitikėti gydytoju. Gydytojas savo ruožtu privalo padėti ligoniui, diskusijoms tokiais atvejais nelieka laiko.

“Gydytojas ir pacientas žinių atžvilgiu nebuvo ir nebus lygiaverčiai dalyviai. Kitaip mes visi galėtume patys save gydyti ir gydytojų paslaugų nereikėtų. Labai sunku, kaip aš sakau, dirbti su tokiais pacientais, kurie tavimi nepasitiki, nes jiems visada atrodo, kad jie žino daugiau. Tokių pacientų buvo ir bus, mums, gydytojams, reikia išmokti rasti kalbą su tokiais pacientais. Nes tik tuomet garantuotas efektyvus bendravimas ir bendradarbiavimas, kuris padeda žmogui sveikti. Tai yra labai svarbu,”- neabejoja gydytoja hematologė  R. Dambrauskienė.

Ar svarbus išsilavinimas bei socialinė padėtis?

Bene pagrindiniai faktoriai, apibrėžiantys paciento partnerystės laipsnį, yra jo išsilavinimas ir pajamos. Svarbūs yra ir amžius, socialinė padėtis, profesija, religinė ir etninė priklausomybė. Visų šių faktorių konsteliacija lemia paciento partnerystės lygį ir kokybę.

“Aukštesniam socialiniam sluoksniui priklausantiems pacientams paprastos informacijos neužtenka. Jie turi žinoti viską nuo pradžių iki galo. Gauti informacijos ir iš kitų specialistų, nes viena pozicija jų netenkina. Bet tai turbūt natūralu, nes žmonės, turintys didesnes galimybes skaityti, naršyti internete, bendrauti su kitos srities specialistais, žinoma, tikisi tokio pat profesionalumo ir iš gydytojo. Kiek tai yra objektyvu – čia jau kitas klausimas,”- sakė Kauno klinikų gydytoja hematologė.

O šeimos gydytoja įsitikinusi, kad pacientai dažnai į ligą žiūri tarsi ne iš tos pusės - pirmiausia reikėtų pasidomėti, ką daryti, kad ta liga nesusirgtum. Tačiau gydytoja neabejoja – lietuviai apie savo sveikatą žino tikrai nemažai. “Tai priklauso nuo išsilavinimo, amžiaus, socialinės padėties. Vyresnio amžiaus žmonės ir žino, ir domisi savo sveikata mažiau, nors galbūt atrodytų keista. Dabartinis jaunas žmogus apie savo sveikatą tikrai žino nemažai, bet nepakankamai. Pacientai dažnai nežino, ką daryti iki ligos. Kai susergame, pas gydytoją ateiname viską žinodami: prisirinkę informacijos iš interneto, prisiklausę artimųjų ir draugų patarimų. Bet ką daryti, kad nesusirgtume? Čia dažnai šis klausimas lieka nuošalyje,”- svarstė šeimos gydytoja N. Vaicekauskienė.

Kitas įdomus aspektas yra ekonominė ir finansinė situacija. Gydytojas savo darbe resursus, t. y. pinigus diagnostikos metodams ir gydymui naudoja protingai ir racionaliai. Į kiekvieną sprendimą renkantis gydymo ir diagnostikos metodą būtina įtraukti ir pacientą, tačiau iki kokio sprendimo lygio? Kiek iš jūsų perkate parduotuvėje visus brangiausius maisto produktus? Būtent: normalus klientas paprastai visuomet įvertina savo piniginės turinį ir finansines galimybes. Galime pirkti normaliai ar pigiau kainuojantį automobilį, tačiau kas nori gauti paprastesnę ar pigesnę sveikatos paslaugą? Ligoniui leidus pačiam apsispręsti, beveik visuomet būtų pasirenkami tie metodai, kurie yra geriausi.

„Visada pacientui pateikiame ne vieną alternatyvų gydymo metodą, visus galimus problemos sprendimo variantus ir pacientui

paliekama teisė apsispręsti. Mes negalime nurodyti žmogui, kokį gydymo būdą jis turi pasirinkti. Manau, kad tik psichiatrijos ligoninėje pacientus galima priversti daryti tai, kas yra būtina, nes jie ne visada patys gali objektyviai įvertinti susidariusią situaciją,” – kalbėjo gydytoja oftalmologė A. Misevičė.

Pacientui nerūpi sveikatos apsaugos sistemos efektyvumas, jam visuomet svarbiausia - ir tai visiškai normalu - jo paties interesai, skausmas, gyvenimas ar mirtis. Daugelis pacientų prašo atlikti tyrimus ar skirti medikamentus, apie kuriuos prieš savaitę ar kitą rašė laikraštis ar kuriuos rekomendavo profesorius X per televiziją. Netgi tais atvejais, kai tokie diagnostikos ir gydymo metodai neindikuotini ar net žalingi. Gydytojui tuomet atsiranda pareiga paaiškinti ligoniui, kad jo reikalavimai nepagrįsti bei nelogiški ir pasiūlyti kitas priemones.

Galutinį žodį taria gydytojas?

Gydytojai visuomet džiaugiasi gerai informuotais, išsilavinusiais, smalsiais ir daug klausiančiais pacientais. Kai kuriais atvejais konsultacija gali užtrukti kiek ilgiau, kas kasdienybėje, kai už durų laukia dar 10 pacientų, gali erzinti, tačiau geriau informuotas ligonis turi didesnę galimybę pasveikti ir palengvina gydytojui darbą. Gydytojas žino daugiau už pacientą, jis gali ir turi paaiškinti, informuoti apie ligą, diagnostiką ir gydymą. Tačiau daugiau žinoti jokiu būdu nereiškia turėti teisę nuspręsti - ši privilegija ir teisė lieka pacientui ar jo artimiesiems.

“Gydytojas negali priversti paciento klausyti jo patarimų. Tik pats žmogus atsakingas už savo sveikatą. Kad ir koks bebūtų geras specialistas, jei jo gydymo planas bus išmestas į šiukšlių dėžę, natūralu, kad pacientui jis padėti negalės”,- tvirtai įsitikinusi gydytoja N. Vaicekauskienė.

Gydytoja oftalmologė A. Misevičė įsitikinusi – paskutinis žodis priklauso pacientui.

Jonas Korsakas,

Agnė Garkauskienė