Trečiadienis, 2020.09.23
Reklama

Lietuvos tėčiai atviriau meilę rodo dukroms nei sūnums

Ligita Sinušienė | 2015-06-06 00:01:40

Lietuvis tėvas – kas rytą ruošiantis kavą savo šeimos nariams, ant kelių pasisodinęs mokantis vairuoti dukterį ir giliai giliai širdyje slepiantis savo meilę vieninteliam sūnui. Taip apie savo tėčius pasakoja didžiausio šalies kurorto – Palangos – gatvėse sutikti praeiviai nuo penkerių iki 85 metų.

Tėvai
Nors vis dažniau gatvėse ir skveruose galime pamatyti vežimėlius stumdančius vyrus, visuomenė tėvo vaidmeniui šeimoje vis dar neskiria didelės svarbos. Ligitos Sinušienės nuotr.

Su sūnumi žaidžia lego

Triukšmingiausioje – J. Basanavičiaus – gatvėje straipsnio autorė pastebėjo prisėdusią pasidžiaugti birželio saule jauną šeimą. Penkiametį Irmantą auginantys Beliakovai laukia netrukus pasaulyje pasirodysiančios ir antrosios atžalos. Tačiau fotografuotis jauna mama nepanoro. „Tėčio diena, tegu jis sūnumi ir fotografuojasi“, - atsitraukdama į šalį šypsojosi jonavietė.

Taigi, koks tas jaunasis tėtis? „Mindaugas“, - lakoniškas sūnaus atsakymas priverčia visus nusijuokti. Paprašytas papasakoti apie tėvelį daugiau, nei pristatyti jo vardą, Irmantas vardija: „Geras, atvežė mus prie jūros“. O ką Irmantas su tėčiu mėgsta labiausiai veikti? „Žaisti, - sako penkiametis. – Dėliojame „puzles“, lego“. Baigdamas savo mintis, berniukas sako: „Noriu būti panašus į tėtį, kad būčiau didesnis“.

Vaikas
Penkiametis Irmantas, glausdamasis prie tėčio Mindaugo, svajoja užaugti didelis kaip jis. Ligitos Sinušienės nuotr.

Niekur neskuba

Pirmiausia tėvelio gerumą pamini ir vienuolikmetė Aida. Vyriausia dukra didžiuojasi, kad ir nešioja tėčio Aido vardo moterišką formą. Mergaitė apie tėtį pasakoja šiek tiek daugiau: „Geras, nuoširdus, visada palaiko, linksmas“.

Neištveria ir į pokalbį įsiterpia jaunesnę dukrelę ant kelių laikanti mama Laima Kuokštienė: „Labai užsiima su vaikais, niekada niekur neskuba, nuo mažens dukras moko mylėti knygą, kiekvieną vakarą joms skaito“.

Šeima
Vienuolimetė Aida (dešinėje) didžiuojasi turėdama tėvelio vardą, o jos mama L. Kuokštienė džiaugiasi tuo, kad ir jos dukros turi mylintį tėvą, ir ji pati. Ligitos Sinušienės nuotr.

Aida sako, kad su tėveliu yra patyrusi daug šiltų akimirkų – pačias pačiausias sunku ir išskirti. Bet ilgiau pagalvojusi pasakoja: „Važiavome į Druskininkų vandens parką. Pabuvome visi kartu, ir nuo tos kelionės visa šeima pradėjome kartu pietauti, nes iki tol vis išsibarstydavome (dukters mintis vėl papildo mama, paaiškinusi, jog palangiškių šeima labai užsiėmusi, todėl būdavę sunku rasti laiko net bendrai pavalgyti. – Aut. pastaba). Vandens parke su tėčiu labai daug čiuožinėjome vandens čiuožyklomis, buvo labai linksma. O mama tai visai nelipo į vandenį“.

Rytais ruošia kavą

Aidos mamytę irgi paprašome papasakoti apie savo tėvelį, mergaičių senelį. „Man teko tokia laimė, kad turėjau du tėvus, - šypsosi 32-ejų metų moteris. – Tėvelis mirė, kai man buvo penkeri. Buvome dviese su broliu, o po metų mamytė ištekėjo dar kartą. Antrasis tėtis mums mylėjo ir myli kaip savo vaikus, nors su mama susilaukė dar trijų. Gyvename pagal moto: vienas už visus, visi už vieną. O tėtis visada stengiasi mus suvienyti, suburti kartu. Pavyzdžiui, sugalvoja šašlykų vakarą, nes gyvena kaime. Tada visi ir suvažiuojame. Su juo visada gali apie viską pasikalbėti“.

O nuo vaikystės iki šiol tėvelio dėka Laima prisimena itin jaukią dienos pradžią: „Mūsų šeimoje rytais kavą visada ruošia tėtis – ir mamai, ir mums“.

Tėčio dukrytė

Dvidešimt penkerių kaunietė Žydrūnė Juškelytė su šypsena sako, kad visi draugai ją vadindavo tėčio dukryte.

„Brolis daugiau laiko leisdavo su mama, o aš – su tėčiu. Eidavome dviese ir pavalgyti, ir po Lietuvą keliaudavome. Jis mane ir plaukti išmokė, ir automobilį vairuoti. Išmokau labai anksti. Iš pradžių vairuodavau, sėdėdama ant tėčio kelių, paskui pridėdavo pagalvių ant vairuotojo sėdynės, kad pasiekčiau vairą. Gal todėl iki šiol labai gerai vairuoju“.

Moteris
„Draugai mane vadindavo tėčio dukryte“, - šypsosi Žydrūnė Juškelytė. Ligitos Sinušienės nuotr.

Pakakdavo žvilgsnio

Apie devyniasdešimtuosius metus einantį tėvą Palangoje sutiktas Valentinas pasakoja lėtai ir apgalvodamas kiekvieną žodį: „Mama jau mirusi. Tėčiui nuolat paskambinu, bet turbūt pats šilčiausias prisiminimas yra iš mūsų susitikimo prieš metus. Balandį važiavome iš Kauno į Varėną. Jis pirmą kartą gyvenime buvo atviras. Nuo tokio pokalbio sukilusios mano emocijos man net trukdė vairuoti. Būtent tada pajutau, kad esu jo sūnus ir jam brangus. Mano tėvas yra uždaras žmogus. Aš buvau mamos vaikas, o sesuo – jo. Tėvas pas ją dabar ir gyvena. Apskritai taip jau yra, kad sūnus visada perima motinos mąstymą, o dukterys – tėvo. Apie 70-80 procentų. Tačiau tėvas bet kuriam vaikui, be abejonės, yra būtinas. Jis padeda pamatą vaiko asmenybės formavimuisi. Aš išvaizda netgi esu panašus į tėvą, nors esu perėmęs mamos išplėstinę sąmonę. Tėvas visuomet buvo labai konkretus“.

Kalbėdamas apie vaikystę, vyras su šypsena prisimena: „Tėvas augino mus tarsi be jokio auklėjimo, be diržo, be lazdos – tik žvilgsniu. Pakakdavo sutikti jo akis, ir paklūsti. O mama buvo karšta moteris, emocingai reaguodavo į mūsų prasižengimus. Tačiau jei tėvas ką pasakė – tai jau šventa. Keli jo žodžiai, ir daugiau jokių šnekų. Paskutinio mūsų susitikimo metu tėvas man pasakė: „Gerbk vyresnius, kas bebūtų“. Vėliau radau, kad tuos žodžius yra pasakęs Konfucijus. Mano tėvas neskaitė nei Konfucijaus, nei Senekos, bet žmogiškumo pagrindus turėjo savyje. Ir mūsų namuose į tėvus bei kitus suaugusiuosius buvo kreipiamasi „jūs“. Nebuvo jokių „tu“. Net neįsivaizduoju, kaip reiktų vyresniam žmogui taip pasakyti“.

Ne nurodinėdavo - įkvėpdavo

„Kaip galiu nepapasakoti apie tokį nuostabų žmogų?“ – paklausta, ar sutinkanti pasidalinti prisiminimais apie savo tėvą, nusišypsojo 84-erių metų Danutė Čižauskienė.

„Tėvelis buvo siuvėjas ir grojo visais styginiais instrumentais. Kai visi susieidavome (mūsų buvo penki vaikai), net ir paprastą dieną vakare, sėdėdavome, dainuodavome, o tėvelis grodavo. Tėvelis labai mėgo gamtą, mūsų sodybą visokiausiais medžiais buvo apsodinęs. Net ir po karo, kai mūsų miestelis, Kražiai, buvo sudegintas, mūsų namai buvo vėl atstatyti, tėvelis vėl medžių prisodino. Vaikystėje daugiau laiko leisdavome su mama, nes tėvelis išvažiuodavo mėnesiui pas ūkininkus siūti, bet kai grįždavo, ne tik muzikuodavo, bet, kadangi sutikdavo labai daug įdomių žmonių, mus visus ragino siekti mokslų. Ir niekada nieko neliepdavo, bet sugebėdavo mus nuteikti. Pavyzdžiui, nesakė, kad turime sveikintis su kaimynais, o taip kalbėdavo: „Kai sutiksiu kaimyną, o jis man pasakys: „Antanai, tavo vaikai labai nemandagūs“, man bus labai nesmagu“. Tad mes ir sveikindavomės, kad tik tėveliui gėdos nepadarytume“, - šypsosi portalo pašnekovė.

D. Čižauskienė prisimena, kad tėvas apskritai labai mylėjęs vaikus ir visuomet sakydavęs, kad jų turės daug.

„Todėl, kai buvome dvi seserys, visada žinojome, jog mūsų bus ir daugiau, - sako moteris. – Iš tėvelio perėmiau jo meilę gamtai. Jis sugebėdavo pamatyti grožį neįtikimiausiomis akimirkomis. Prasidėjus karui vakare nusivedė mus į įkalnę prie namų ir sako: „Žiūrėkit, vaikai, kokie šešėliai, kaip gražu“. Be jo gal ir nebūtume pamatę to vakaro grožio“.

Laimingiausia šalia tėvo, kuris neaugino

Nenorėjusi viešai prisistatyti 40-metė moteris pasakojo, kad jai tėvas buvo labai reikalingas žmogus gyvenime, kurio jai visuomet trūko: „Tėvai išsiskyrė, kai dar nelankėme mokyklos – tėtis vedė kitą moterį. Jei ne mano mama ir ne jo žmona, gal būtume ir visai nebendravę. Nes mano tėvas, nors yra labai geros širdies, ramaus, taikaus būdo žmogus, bet moka mylėti tik tą, kuris yra šalia. Nors man jau beveik keturiasdešimt, bet turbūt būnu pati laimingiausia tomis akimirkomis, kai būnu su juo. Net ir paauglystėje, kai būdavau namuose, man rūpėdavo, kaip atrodau, kaip esu apsirengusi, o kai nuvažiuodavau pas tėtį, nerūpėdavo niekas – tik būti šalia jo. Atrodydavo, kad galiu gatve eiti šalia, net ir užsimovusi maišą. Mano patys maloniausi vaikystės prisiminimai iš tų akimirkų, kai kartu eidavome į kiną (tiesa, kartu visada būdavo ir jo žmona, kurios dėka ir vykdavo tie susitikimai). Iki šiol saugau visus iš jo gautus atvirukus gimtadienio proga, nors net ir būdama vaikas juose puikiai atpažindavau jo žmonos rašyseną. Kai būdavau jų šeimoje, tėvas labai didžiuodavosi manimi prieš draugus, nes gerai mokiausi, vėliau studijavau aukštojoje mokykloje. Iš jo paveldėjau polinkį skaityti. Tačiau kai trečiame kurse pastojau nuo keliolika metų vyresnio vyro ir tapau vieniša mama, mačiau, kaip manęs gėdijasi. Nieko nesakė, netgi kalbėjo, kad padės, bet, kaip visada, tai buvo tik žodžiai. Kadangi domėjausi psichologija, dabar pati galiu save paanalizuoti, jog mano polinkį prie vyresnių vyrų greičiausiai lėmė vaikystė be tėvo“.

Moteris sako, kad nors paauglystės ir jaunystės laikotarpiu jautė nuoskaudą tėvui už tai, kad pats niekada nerodė iniciatyvos susitikti, jau seniai jam atleido.

„Tas laikas, kai ieškojau kaltųjų, jau seniai praėjo. Priimu savo tėvą tokį, koks jis yra. Nes apskritai jis yra geras žmogus, niekada nemačiau jo šaukiančio, agresyvaus. Kai labai susinervindavo, eidavo parūkyti ir atsiriboti nuo kitų, pabūti vienas, bet niekada savo pykčio neišliedavo ant žmonių. Tiesą sakant, daug metų, sakyčiau, jį idealizavau. Ir pykau ant jo, kodėl toks idealus mane paliko. Ir galbūt tik šiemet sugebėjau priimti tiesą, jog per visą gyvenimą jis man tėra paskambinęs du kartus, kad visada jo namuose buvau jo viešnia, o ne dukra, ir kad jam mano vaikai – labai labai tolimi anūkai. Tačiau vis tiek jį labai myliu – jau suvokdama, kad yra toli gražu ne idealas, ir iki šiol mano tėvas yra žmogus numeris vienas, laukiamas mano namuose“.

Visuomenė nustumia į šalį

Kokį vaidmenį vaiko asmenybės formavimuisi atlieka tėvas, VLMEDICINA.LT klausia psichologo Vido Karvelio.

„Problema slypi tame, kad kalbant apie vaiką dažniausiai su juo siejame mamą. O tėvo darbas nuo senų senovės tarsi išlikęs tas pats – parnešti mamutą į namus. Tai yra rūpintis šeimos gerove, išlaikymu, saugumu. Daugeliu atveju tėvo vaidmuo šeimoje net neįvardijamas. Ir tai atsispindi net visuomenės požiūryje į tėvą. Ateina vaikas pas gydytoją su mama ir tėčiu, gydytoja kalbasi su motina. Tarsi tėvas sūnų ar dukrą tik atvedė į polikliniką. Mokykloje mokytoja irgi apie vaiko elgesį, pasiekimus kalbasi su mama, net jei į susirinkimą atėję abu tėvai. Visuomenė santykiuose su vaiku tėvui nepriskiria jokio vaidmens. Tai jokiu būdu nereiškia, kad jis neturi vaidmens, bet jis tiesiog yra ignoruojamas, nutylimas, - kalba psichologas. –Tiesiog neįprasta apie tai kalbėti. Iš tyrimų, iš mokslinių vadovėlių žinia apie tėvo įtaką šeimoje į visuomenės sąmonę dar nėra perėjusi. Nors sūnus ar dukra kartais ką nors ir pasako: „Mano tėtis...“, bet tos frazės paskęsta kalbose apie tai, ką jam davė mama. Nors, be abejo, tėvas daug duoda savo vaikams, bet mes to nepastebime“.

V. Karvelis į klausimą apie tėvo vaidmenį šeimoje ragina atsakyti mus pačius. „Sutikdamas Tėvo dieną tegu kiekvienas atsako, ką jam davė jo tėvas. Teks gerokai pamąstyti, susikaupti, nes netgi važiuodami į namus, esame linkę sakyti, kad važiuojame pas mamą. Ir tas atsakymas reikalingas tikras, išgyventas ir nuoširdus, suteiksiantis daugiau naudos nei straipsnio medžiaga. Skaitytojus kviečiu šiuo atveju pabūti ne pasyviais informacijos vartotojais, o jos atgamintojais, informacijos generatoriais“.


VLmedicina.lt

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktai
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų