Lietuvos medikai ir visuomenė nenori permainų(1)

Vienas iš lietuviškųjų fenomenų, paveldėtų iš sovietijos laikų, yra tai, kad žmonės bijo viešai reikšti nuomonę, tačiau diskusijos vyksta  draugų būreliuose, socialinių tinklų  forumuose arba tiesiog rašomi anoniminiai komentarai. Žmonės bijo save indentifikuoti,  nes dažnai už atvirą nuomonės  reiškimą  sulaukiama pasmerkimo ar net bausmių.  Pateikiame vieną iš tokių nuomonių, kurią parašė anoniminis interneto komentatorius, pasivadinęs Rapolo vardu.  Šis komentaras buvo paskelbtas prieš kelias dienas ties "Vakarų Lietuvos medicinos" straipsniu "Dr. Audrius Šimaitis: Šiuolaikinis gydytojas turi būti vadybos procesų dalyvis".

***

Daug jūsų interviu yra teisingų dalykų paminėta, smagu, kad dr. A. Šimaitis nenuilstamai kelia viešumon Lietuvos sveikatos sistemos ydas. Jei leisite,  ir aš savo trigrašį įkišiu...

Didžiulė, jei ne didžiausia problema, mano manymu, yra tai, kad Lietuvos medikai ir visuomenė nenori permainų. Pailiustruosiu tai keletu pastebėjimų.

Pirmiausia - didelė dalis gabių, savo darbą išmanančių gydytojų uždirba (legaliai ir prisidurdami kyšiais ar padėkomis) tiek, kad gali padoriai gyventi; jie yra pakankamai išsilavinę ir protingi žmonės, tad norėdami permainų, jie turėtų pakankamo svorio daug ką iš esmės pakeisti. Bet nenori... Nenori, nes gerai turi. Daugelis iš jų per keliolika karjeros metų (kai kuriems  užtenka ir kelių mėnesių) praranda sąžinės graužatį ir kyšius bei padėkas priima kaip visiškai normalų, dorai uždirbtą priedą prie algos. Beveik visi visai pagrįstai didžiuojasi tiek savo gebėjimais, tiek Lietuvos medicina apskritai (toks tam tikras pūtimasis, savimyla, galima sakyti,  dalelė lietuviško nacionalizmo-šovinizmo prasimuša).

Antra - sutinku su dr. A. Šimaičiu dėl korupcijos, viešųjų pirkimų generuojamų "otkatų" ir švogerystės. Ligoninių direktorių klanas yra nepajudinamas, o ryšiai su politikais tokie stiprūs, kad bet kokia esminė reforma neįmanoma. Ji būtų "nužudyta" dar lopšyje.

Trečia - ir paties dr. A. Šimaičio motyvai yra greičiau viso labo regioninės pretenzijos, kurias galima būtų įvardinti maždaug taip: Vilnius ir Kaunas raiko Lietuvos sveikatos biudžeto pyragą į dvi dalis, trečdalį reiktų bandyti atsiriekti Klaipėdai.

Ketvirta - bet koks realus auditas, teisinių svertų nagrinėjant medicinos klaidas veikimas Lietuvoje yra neįmanomas tol, kol gydytojai-ekspertai senu papročiu nedangstys vienas kito klaidų (nebent atvejis pasibaisėtino aplaidumo ir akivaizdumo, kaip kad nudegintų dvynių).

Penkta - visas bėdas būdų gerokai lengviau išspręsti,  jei mūsų visų mylima šalelė būtų bent keletą kartų didesnė. Tokioje klaidų dangstymo, konformizmo, padorumo stokos ir kritinės mąstančių, kultūringų, sąžiningų žmonių terpėje  jokia reali reforma dar ilgai nebus įmanoma.

Komentatorius Rapolas