Ledų sudėtis: didesnė kaina negarantuoja geresnės kokybės

Kiekvienais metais, vos tik stipriau pašildžius saulutei, traukiame link parduotuvių ledų šaldytuvų ar perkame ledus tiesiog iš gatvės prekeivių. Ir kiekvienais metais vis bandome išsiaiškinti, ar ledai – tai pakankamai sveikas ir saugus produktas, ar vis tik ir juose gali slypėti nemalonių siurprizų.

Nepamirškime, kad tai - gana sudėtingas pieno produktas, kurio sudėtyje gali būti net kelios sudėtinės dalys. Po to, ką mes sužinojome apie varškę, sviestą ar sūrį, galime pasiaiškinti ir apie ledus – juk ledų valgymo sezonas kaip tik prasideda.

Taigi ilgai nesvarstęs, apsiginklavau popieriaus lapu, rašymo priemone ir žiniomis apie kitus pieno produktus, ir nukeliavau į didelį, visiems žinomą prekybos centrą.

Beje, prieš rašant apie tai, ką ten radau ir pamačiau, priminsiu kas yra tie ledai. Mes dažniausiai skirstome ledus į plombyrą – pačius riebiausius (virš 10 proc. riebumo), grietininius – (iki 10 proc. riebumo), šerbetus – su itin mažu kiekiu riebumo (iki 5 proc.) vaisių sulčių ir pienomišinius bei šaldytas sultis, kuriose nei riebalų, nei pieno baltymų neturi būti.

Ledų gamintojai šį produktą apibūdina taip: „valgomieji ledai – dažniausiai saldus sušaldytas arba iš dalies sušaldytas produktas, pagamintas dažniausiai iš pieno produktų ar pieno sudedamųjų dalių bei kitų medžiagų mišinio“. Štai būtent „kitos medžiagos“, kitaip tariant – tirštikliai, dažikliai, saldikliai, mane labiausiai ir domino.

Visuomet, kai kalbame apie maisto prekių sudėtį, pirmiausia patariame – prieš perkant paskaitykite tai, kas rašoma ant pakuotės. Deja, būtent šiuo patarimu, pasirodo, ganėtinai sudėtinga pasinaudoti. Didžiosios dalies minkštose pakuotėse esančių ledų sudėtys buvo surašytos ne kur kitur, o ant klijavimo siūlės arba net po ja, todėl, norint išsiaiškinti su kuo turime reikalą, teko lankstyti siūles.

Kaip ir reikėjo tikėtis, daugelio siūlomų ledų sudėtyje yra palmių riebalų (palmių aliejaus). Sunkiai virškinamas, kaloringas, turintis kenksmingųjų riebalų, nemalonaus skonio sudėtinis produktas gamintojų yra pamėgtas dėl vienintelės priežasties – nedidelės kainos. Be to, ledai, kurių sudėtyje yra palmių riebalų, greičiau tirpsta. Keisčiausia, kad palmių riebalus aptikau ir ekonominės klasės leduose, ir fasuotose, tarimai premium klasės leduose, kurių kaina yra daugiau nei 30 Lt/kg.

Apskritai, taisyklė, kad brangesnis produktas yra ir kokybiškesnis, panašu, nebegalioja ir viskas atsiremia į tai, kad kainą lemia prekės ženklo žinomumas. Brangesniuose, skirtuose laikyti ilgesnį laiką leduose aptikau ir konservantų, pvz., E-211 natrio benzoatą, kuris nors ir nėra savaime pernelyg pavojingas, bet, sąveikaudamas su kitais priedais (pvz., dažikliais arba su askorbo rūgštimi), gali sudaryti kancerogeninius junginius. Taigi čia veikia kita taisyklė – kuo ilgesnis realizacijos laikas, tuo daugiau potencialių pavojų slypi maisto produkte.

Tiesa, buvau maloniai nustebintas nei pigių, nei brangesnių ledų sudėtyje neaptikęs pavojingiausių sintetinių dažiklių, tačiau ir ne visi natūralūs produktai yra pakankamai nekalti. Kaip ir reikėjo tikėtis, dažniausiai dažikliai naudojami gaminant įvairiaspalvius šaldytų sulčių produktus. Viename produkte teko aptikti jų net keturis, naudotus vienu kartu. Be abejo, nuo tokių natūralių dažiklių kaip antocianų grupė (E-163) jokios žalos nebus, taip pat ir nuo E-162 (burokėlių raudonasis), tačiau vis tik siūlyčiau atkreipti dėmesį į karminą ( E-120), kuris yra vabzdžių produktas ir retais atvejais gali sukelti alergiją.

JAV, kur maisto ženklinimas gerokai liberalesnis nei pas mus, ES karminas, nuo 2011 metų yra įtraukas į privalomų ženklinti priedų sąrašą. Taip pat tam tikrus pavojus gali kelti ir anato (raudonas dažiklis, išgaunamas iš Pietų Amerikoje augančio tropinio medžio), dažiklis, kuris žymimas 160b, ir kurio alergizuojantis poveikis (1978 m. lyginamieji rizikos grupės tyrimai) yra didesnis už prastą reputaciją turinčio sintetinio dažiklio tartrazino E-102.

Pieniškos kilmės leduose gausų kitokių priedų. Tai tirštumą reguliuojančios ir kitaip konsistenciją veikiančios, sąveikas tarp sudėtinių dalių gerinančios medžiagos. Man labiausiai užkliuvo šie: tirštikliai karageninas (E-407) ir natrio karboksimetilceliuliozė (E-466). Karageninas, gaminamas chemiškai apdorojant islandiškuosius dumblius ir, nors tai – natūralus produktas, tačiau bandymuose su gyvūnais, naudojant didesnes nei leistinos dozės, išryškėjo neigiamas poveikis virškinimo sistemai (opų susidarymas ir, galimai, kancerogeninis poveikis). Žmogui karageninas gali sukelti žarnyno pūtimą ir viduriavimą. Natrio karboksimetilceliuliozė (E-466) taip pat gali sukelti tam tikrų nemalonumų, jei gamybos metu buvo panaudotas per didelis šios medžiagos kiekis.

Dar viena įdomi priedų grupė yra E471 – riebalų rūgščių monogliceridai ir digliceridai – pasižymi maisto gamintojams labai patinkančia savybe, kuri leidžia sumaišyti ir tarpusavyje surišti riebalus ir vandenį. Matyt, puikiai suprantate, kad, naudojant tikrą pieną, tos savybės nelabai reikia, o štai maišant į ledus palmių riebalus, rapsų ar kokosų aliejų, ši savybė tikrai labai reikalinga. Tiesa, pats priedas yra saugus, tačiau jei jis yra sudėtyje, tai galima numatyti, kad sudėtyje yra augalinių riebalų, net jei gamintojai apie tai „pamiršo“ įrašyti į sudėtį.

Beje, aš iš minėtos parduotuvės išėjau su ledų indeliu rankose. Ir nors negaliu parašyti jų pavadinimo bei gamintojo, kad niekas neapkaltintu reklama, tačiau galiu pridurti tiek – tai buvo vieni pigiausių, mažai žinomo gamintojo ledai... Bet nagrinėjant jų sudėtį kilo mažiausiai klausimų.

Vitalijus Balkus