Kūdikio netektis: įtalpinkime sielvartą į laiko rėmus

Jūsų dėmesiui siūlome šiais metais išleistos Anos Starobinec knygos „Pažvelk į jį“ (Анна Старобинец. Посмотри на него. Vertė Jelena Bachlina) knygos ištrauką. Tai interviu su dr. Christine Klapp - „Charité – Virchow“ (Berlynas) akušerijos klinikos vyriausiąja gydytoja. Ji į kliniką atėjo dirbti 1990-ųjų metų pradžioje ir per keletą metų pakeitė klinikos požiūrį į nėštumo nutraukimą vėlyvuoju nėštumo laikotarpiu. Ji reformavo iki tol klinikoje gyvavusią medicininę ir psichologinę sistemą.

Reklama

- Kai 90-ųjų metų pradžioje atėjau dirbti į „Charite“, sukūriau darbo grupę, kurią sudarė gydytojai, akušerės, slaugytojos ir kunigas. Grupės tikslas buvo padėti moterims psichologiškai nepalūžti, esant vėlyvajam nėštumo nutraukimui ar persileidimui, padėti išgyventi gedėjimo procesą. Siekėme pokyčių požiūryje, procedūroje. Pavyzdžiui, mes reikalavome, kad šalia tokios moters ligoninėje turėtų teisę būti ir artimas žmogus (vyras, draugas, giminaitis), kad jis galėtų likti su ja nakčiai. Teisinga, kai nėštumo nutraukime dalyvauja abu tėvai.

- Kodėl tai teisinga?

- Kai 90-aisias metais pradėjome praktikuoti vyro dalyvavimą, labai greitai paaiškėjo, kad taip geriau abiem. Yra žinoma, kad vyrai ir moterys sielvartą išgyvena skirtingai. Kai vyras dalyvauja nėštumo nutraukime, jis daug geriau supranta, kas įvyko, ir visa tai tampa jų su žmona bendra patirtimi. Dauguma vyrų nepasirinktų būti nėštumo nutraukimo metu, jeigu moterims jų nereikėtų. Kai vyrai dalyvauja nėštumo nutraukime, jie dažniausiai įsitraukia ir emociškai. Vyrai pasakoja, kad jautė didelį artumą su žmona ir vaiku. Vyro dalyvavimas padeda ateityje išvengti situacijos, kai moteris dar giliai pasinėrusi į sielvartą, o vyras jau jaučiasi gerai. Tai padeda laikytis kartu. Jeigu vyras nebus įtrauktas į nėštumo nutraukimo procesą, jis nežinos, kaip elgtis. Pavyzdžiui, sakys savo žmonai: „Negalvok apie tai. Pamiršk.“ O jeigu moteris uždegs žvakutę vaiko atminimui, jis gali pasakyti: „Na, to jau per daug.“

- Kokių dar pokyčių Jūs pasiekėte?

- Vakarų Vokietijoje 90-ųjų metų pradžioje vaikelius jau laidojo. Tokiems mažyliams buvo skirta speciali vieta kapinėse, bet nebuvo jokios viešos laidotuvių ceremonijos. Mes pasiekėme, kad tai taptų oficialia ceremonija, kurioje dalyvautų ir kunigas. Į šią ceremoniją gali ateiti moteris su šeima ir atsisveikinti su vaiku.

- Kas moka už laidotuves?

- Visas finansines išlaidas prisiima „Charite“: gėlės, ceremonija, kapų priežiūra. Mes bendradarbiaujame su įvairių konfesijų kunigais, kurie yra kviečiami į laidotuves. Jie kalbasi su tėvais, jeigu reikia, juos paguodžia.

- O kaip iki 1990-ųjų metų vyko nėštumo nutraukimas vėlyvajame nėštumo laikotarpyje? Buvo atliekama anestezija?

- Taip. Pradžioje kartu su analgetikais buvo naudojami ir sedatyviniai psichotropiniai preparatai. Tai mes irgi pakeitėme, nes moterys sakydavo: „Aš nieko neatsimenu!“ Tai buvo tokia brangi akimirka, galimybė pasakyti „sudie“ savo vaikui, pažiūrėti į jį - „o dabar jo nėra, aš neturiu netgi jokių prisiminimų apie jį!“ Praėjo daug metų, kol buvo suprasta, jog praktiškai visoms moterims geriau pamatyti savo negyvą mažylį. Aš daug kartų kalbėjau su moterimis, kurios apgailestavo, kad neturėjo galimybės į jį pažiūrėti. Po to šias moteris kankino baisios fantazijos, jos įsivaizdavo savo vaiką esant baisiu monstru, ypač tais atvejais, kai buvo nustatyta, jog vaikas turi raidos sutrikimą. Tada aš pagalvojau, jog galbūt joms bus lengviau, jeigu jos tiesiog pažiūrės į realų vaiką. Buvau netikra, tik spėjau. Mes su kolegomis domėjomės anglų ir amerikiečių patirtimi, skaitėme specialią literatūrą. Ir visi faktai patvirtino, jog aš buvau teisi – moterims taip lengviau. Nuo to laiko aš lydžiu daug moterų, kurios vėlyvajame nėštumo laikotarpyje netenka savo vaikų, tačiau nori į juos pažiūrėti. Ir 95% moterų yra laimingos, pamačiusios savo vaiką.

- Koks čia psichologinis mechanizmas? Kodėl moteriai palengvėja, kai ji pamato mirusį vaiką?

- Todėl, kad kūno matymas padeda moteriai suvokti, kad vaikas tikrai egzistuoja ir kad jis tikrai jos. Tai ne kažkokia baisi fantazija arba naktinis košmaras – tai jos vaikas, nors ir miręs. O tu tikrai jo mama, tėvas. Ir amžinai liksi jais. Taip pat labai gerai duoti vardą šiam vaikui. Vokietijoje pagal įstatymą mažylis laikomas žmogumi, jeigu jo svoris gimstant siekia 500 gramų ir daugiau arba svoris mažesnis, tačiau gimęs jis parodė gyvybės požymius: kvėpavimas, širdies darbas. Tokiais atvejais tėvai privalo gauti mažylio oficialius dokumentus – gimimo (mirties) liudijimą – žinoma, su vardu. Nuo 2013 m. tėvai neprivalo, bet turi teisę, jeigu nori, gauti mažylio oficialų dokumentą nepriklausomai nuo nėštumo laikotarpio, kuriame jis mirė ir jo svorio. Jie taip pat gali kreiptis ir gauti dokumentus tų vaikų, kurių neteko dar iki 2013 m.

Tais pačiais metais mes supratome, kad dauguma tėvų labai vertina daiktinį atsiminimą apie mažylį. Todėl, išvykstant tėvams, mes stengiamės įduoti jiems vaiko nuotrauką ir pado atspaudą. Kartais mes taip pat duodame tėvams mažus rūbelius, kad jie galėtų aprengti savo mažylius atsisveikinimo metu. Pavyzdžiui, mes dažnai naudojame mažus miego maišiukus, kuriuose laidojami mažyliai.

- Ar jūs primygtinai siūlote moteriai pažiūrėti į vaiką?

- Žinoma, kad ne. Negalima reikalauti, galima tik pasiūlyti. Manau, kad gydytojas turi pasakyti tėvams: „Jūs galite pažiūrėti į vaiką, jeigu norite.“ Gydytojas turi pabrėžti, kad galima atsisveikinti su vaiku. Dauguma žmonių iki šiol įsitikinę, kad tai arba uždrausta, arba, jeigu neuždrausta, tai žalinga. Stengiuosi įtikinti juos, kad pirmiausia reikia įsiklausyti į savo jausmus ir elgtis bei spręsti atsižvelgiant į juos. Jeigu iš karto po gimdymo tėvai nėra tikri, kad nori matyti mažylį, tada jiems sakau: „Jūs neprivalote priimti sprendimo dabar, jūs turite laiko. Mes saugosime jūsų mažylį čia, klinikoje, dar 2-3 dienas.“ Tam, kad gydytojai susiformuotų tokį požiūrį reikėjo daug laiko. 90-ųjų metų pradžioje daugelis mano kolegų čia, „Charite“, sakė: „Tai neteisinga, blogai. Tėvai sapnuos košmarus, kai pamatys vaiką.“ Bet šiandien absoliučiai visi jau įsitikino, kad tėvams geriau, kai klinikoje jie yra kartu, geriau, jeigu jie pamatė savo mažylį ir su juo atsisveikino.

- Kas psichologiškai gali padėti moteriai, kai nėštumo nutraukimas klinikoje jau praeityje?

- Pirmiausia padeda oficiali laidotuvių ceremonija, nes tai pagarba. Daugelis moterų jaučiasi geriau, jeigu mato, kad šeimos nariai rodo pagarbą jų sielvartui, jų netekčiai. Kai mama netenka vaiko, kuriam, pavyzdžiui, metai arba du, visa šeima dažniausiai susiburia aplink ją, kad paguostų. Bet, kai tai „tiktai vaisius“, giminės dažnai sako, ypač anksčiau mėgo sakyti: „Na tai juk ne vaikas dar buvo“ arba: „Tu jauna, pagimdysi dar daug normalių vaikų.“ Bet nuo tokių žodžių pasidaro tik blogiau. Moteriai šis mažylis buvo jos gyvenimo plano dalis. Dėl šio vaiko moteris ruošėsi pakeisti savo gyvenimą mažiausiai 20 metų. O dabar jo daugiau nėra, gyvenimo plano daugiau nėra ir be šito plano moteriai atrodo, kad jos gyvenimas baigėsi. Aš pati pirmojo nėštumo metu netekau mažylio 19 nėštumo savaitę. Tai įvyko dar iki tol, kol atėjau dirbti į kliniką „ Charite“. Antro vaiko netekau, kai jam buvo 18 metų. Todėl labai gerai žinau tai, apie ką kalbu ir ne tik kaip gydytoja, bet ir kaip motina. Ką dažniausiai sakau tėvams, netekusiems vaikelio: „Sielvartas tęsis kurį laiką. Niekas nežino, kiek ilgai truks sielvartas, bet greičiausiai pasikeis keturi metų laikai, kol pasidarys lengviau.“

- Taip ir buvo, keturi metų laikai...

- Todėl, kad tai buvo jūsų planas, jūs įsivaizdavote visa tai: pavasaris su mažyliu, vasara su mažyliu, Kalėdos su mažyliu ir taip toliau... Paskui sielvartas kartkartėmis bangomis jus užlieja. Kai matote ką nors su kūdikiu, jaučiate pavydą. Kai kurie tėvai pamatę vežimą pereina į kitą gatvės pusę. Iki tam tikro laiko toks elgesys yra normalus.

- Moters aplinkoje yra draugų su mažais vaikais. Kas psichologiškai būtų geriau: nekankinti savęs ir vengti tokių kontaktų ar atvirkščiai – įveikti/nugalėti save ir prisiversti pripažinti, kad kūdikių daug ir nepabėgsi nuo jų?

- Galvoju, jog geriausia draugams pasakyti: „Aš negaliu su jumis dabar susitikti. Prašau, supraskite mane. Bet nebijokite man skambinti ir rašyti, noriu ir toliau bendrauti su jumis. Jūs galite drąsiai mane kviesti į svečius, bet aš nesu tikra, kad būsiu pasiruošusi sutikti. Prašau neįsižeiskite, jeigu atsisakysiu.“

Jeigu jūs visgi nusprendėte aplankyti draugus, kurie turi mažų vaikų, jūs galite pasakyti: „Aš noriu jus pamatyti ir galbūt viskas bus gerai. Bet gali būti ir taip, kad po 5 minučių pajusiu, kad negaliu to pakęsti, ir aš išeisiu.“ Dauguma draugų jus supras. Beje, jie irgi jaučiasi labai neužtikrintai. Jeigu jūs nepaaiškinsite jiems, kaip jaučiatės, jie nesupras, apie ką su jumis galima kalbėti, o apie ką ne. Todėl jie vengs tam tikrų temų arba vengs susitikimų su jumis.

- Kai aš prisiliečiau prie vaiko, jis buvo labai šaltas...

- Jis turi būti šaltas, kad į jį galima būtų pažiūrėti, nes pokyčių, irimo procesas prasideda labai greitai. Mes turime specialų šaldytuvą su ventiliacija. Be šio šaldytuvo miręs žmogus būtų kambario temperatūros. Tai irgi nelabai malonu. Bet labai šaltas kūnas šokiruoja dar labiau. Todėl, jeigu tėvai nori pamatyti mažylį ne iš karto po gimdymo, o kitą dieną, mes stengiamės ištraukti jį iš šaldytuvo valandą prieš tai. Mes stengiamės padėti tėvams suprasti, jog mažylis labai greitai tolsta ir su kiekviena diena jis tampa vis labiau mirusiu.

- Kaip moteriai po šios netekties kurti santykius su vyru? Netgi labai supratingas vyras po kai kurio laiko pavargs nuolat kalbėti apie mirusį vaiką.

- Aš siūlau skirti sielvartui tam tikrą vietą gyvenime, t.y. įtalpinti jį į laiko rėmus. Dažnai būna taip: moteris galvoja tik apie vaiką, kurio ji neteko, o vyras jau senai pasinėrė į darbą – vyrai aplenkia moterį šiame sielvarte daugeliu žingsnių. Tikslinga paskirti specialią dieną, pavyzdžiui, paimti tą datą, kai mirė mažylis, tarkim, kiekvieno mėnesio 12 d., arba, jeigu to reikia, kiekvieną dieną. Ir tam tikrą laiką, pavyzdžiui, šeštą valandą vakaro, atsisėsti kartu prie degančios žvakės. Galbūt įjungti muziką, susikibti už rankų, apsikabinti, galima netgi nekalbėti – tiesiog kokį pusvalandį kartu pagalvoti apie mažylį, kurio jūs netekote. Tai bus prisiminimų ir artumo pusvalandis. Taip vyrai parodo pagarbą ne tik mažyliui, bet ir moters sielvartui. Dauguma vyrų gali ištverti šį pusvalandį, jeigu jie žino, kad tai tik pusvalandis. Šis skausmas, sielvartas turės ribas, jis nebus visa apimantis, skverbiantis, neužpildys kiekvieno jūsų namų kampo ir jūsų gyvenimo. Sielvartas turi turėti ribas, jį galima ,,suspausti“, suteikti jam kažkokią formą. Pradžioje galbūt jums reikės šio pusvalandžio kiekvieną dieną. Su laiku – rečiau: du kartus į savaitę, kartą į savaitę, kartą į mėnesį...

- Jeigu šeimoje yra vyresnių vaikų, ar jiems geriau pasakyti tiesą apie tai, kas įvyko?

- Taip, geriau pasakyti tiesą, nes vaikai galvoja: „Ką aš padariau? Turbūt padariau kažką baisaus, kad mama ir tėtis tokie liūdni.“ Vaikai iki 8 metų negali suprasti, kas atsitiko, bet jie jaučia, kad kažkas atsitiko, ir dažniausiai kaltina save. Arba galvoja, kad tėvai jo daugiau nemyli. Vyresni vaikai sugeba suprasti, įsivaizduoti, kas atsitiko, ir įsivaizduoja kažką labai baisaus. Mes rekomenduojame sakyti tiesą, bet ne visą. Pavyzdžiui, nereikia sakyti, kad jūs turėjote apsispręsti dėl nėštumo nutraukimo. Galima pasakyti, kad mažylis buvo labai ligotas ir neturėjo šansų išgyventi.

- Moteris dažnai išgyvena kaltės jausmą, mano esanti kalta dėl mutacijų.

- Kaltės jausmas – tai įprasta ir normali reakcija. Svarbiausia, kad ji nesitęstų per ilgai ir nedidėtų – priešingu atveju reikalingas psichoterapeutas, kuris dirbtų su moterimi ir jos partneriu. Svarbu moteriai padėti suprasti, kad tai ne jos kaltė, tokie dalykai paprastai neatsitinka. Tai apie likimą, o ne apie kaltę.

- Jeigu moteris vėl pastoja, kaip jai susidoroti su savo baime „Aš bijau, kad viskas pasikartos?“

- Pirmiausia, reikia padaryti echoskopiją ir visus tyrimus, įsitikinti objektyviai, kad situacija nepasikartos. O subjektyviai naudinga koncentruotis ties nauju nėštumu, jo ypatybėmis, kurios skiriasi nuo prieš tai buvusio nėštumo. Vyksta kažkokie kiti įvykiai. Galbūt mažylis juda viduje truputį kitaip. Jeigu tai nepadeda, tuomet nėščiai moteriai reikalinga psichoterapeuto pagalba. Kartais moteris jaučia kaltę prieš vaiką, kurio ji neteko, kai pastoja vėl. Svarbu suprasti, kad, jeigu vaikas ne su tavimi, jis vis tiek tavo šeimos ir tavo asmeninės istorijos dalis ir šiuo atžvilgiu jis visada bus su tavimi. Tai ne vieno vaiko „pakaitalas“ kitu. Vietos yra abiem. Kai kurios moterys visai nebenori pastoti, nes bijo „pamiršti“ mirusį mažylį. Bet ji vaikelio niekada neužmirš. Kartais mums tenka sakyti kažką panašaus: „Miręs vaikas nepavydės gimusiajam ir nesijaus nuskriaustas. Jeigu jis danguje arba dar kažkur, jis greičiau pagalvos, kad gerai turėti seserį arba brolį.“

- O jeigu patologija pasikartoja? Šį kartą moteriai dar sunkiau nei pirmą kartą?

- Iš vienos pusės, taip, sunkiau, bet, kita vertus – moteris žino, kad tokią situaciją ji jau vieną kartą emociškai ir fiziškai išgyveno, o tai reiškia, kad išgyvens vėl. O išgyvenimas – tai viltis. Kitokio likimo viltis. Kartais aš sutinku moteris, kurių mažyliai neturėjo jokių raidos sutrikimų, bet dėl kažkokios priežasties jos netenka jų trečią arba ketvirtą nėštumo mėnesį kiekvieną kartą. Yra tokių, kurioms tai įvyko 6 kartus, nėra nei vieno gyvo vaiko. Kartais šios moterys sako: „Viskas, užteks. Daugiau niekada nebandysiu pastoti.“ Bet aš stengiuosi padrąsinti moterį, kad ji netgi tokiu atveju nepasiduotų. Taip, ji žino, kuo rizikuoja. Bet visada yra tikimybė, kad septintą kartą jai pasiseks. Nesistengiu jos įtikinti, aš tik sakau: „Tiesiog palaukite. Nesakykite žodžio „Niekada“. Galbūt po poros metų viskas bus kitaip.“

- Ar jūs turite bendras taisykles, kaip nėščiai moteriai pranešti diagnozę?

- Mes specialiai mokiname gydytojus ir studentus, kaip pranešti blogą žinią. Bet problema tame, kad jūs į echoskopiją ateinate geros nuotaikos, jūs matote ekrane mažylį, džiaugiatės, o paskui pastebite, kad gydytojo veidas yra per daug rimtas ir jis labai mažai su jumis kalba, ne taip kaip įprasta, ir jūsų širdis ,,šąla“... Paskui gydytojas bet kokiu atveju turi jums pasakyti apie tai. Ir jums viskas radikaliai pasikeičia per sekundę, o jūs tam nesate pasiruošusi. Tokiu atveju teisingi gydytojo veiksmai būtų šie – pasakyti jums kažką panašaus: „Man labai gaila, bet jums turiu blogų žinių.“ O tik paskui pačios žinios. Nėra būdo tai pasakyti švelniau ar palaipsniui. Galima tik pasakyti, kad būtų aišku. Gydytojas supranta, kad moteriai labai sunku tai girdėti. Paskui gydytojas gali pasakyti: „Prašau, likite čia tiek, kiek norite, išgerkite puodelį arbatos, dabar nereikia priimti jokių sprendimų, jeigu norite, mes paskambinsime jūsų vyrui arba draugui, kad jis atvažiuotų jus pasiimti.“ Kartais moteriai dar kartą reikia ateiti į konsultaciją, kad suvoktų tai, kas įvyko, t.y., kad reikia daugiau nei vieno susitikimo, kad ji išgirstų blogą žinią. Bet kokiu atveju geras, profesionalus gydytojas turi parodyti moteriai, kad ją užjaučia. Jis neturi verkti, bet jis turi parodyti, kad supranta, kaip jai sunku.

- Kaip elgiasi moteris, sužinojusi blogą diagnozę?

- Pagal mano asmeninę statistiką, kai nustatoma vaisiaus patologija, nesuderinama su gyvybe, dauguma moterų nusprendžia nutraukti tokį nėštumą. Bet jau dvejus metus mes turime specialią paliatyvinę komandą, kuri paaiškina moterims, kad įmanoma išnešioti vaiką iki galo ir jį pagimdyti natūraliai. Jeigu yda letalinė, jie pasiūlo paliatyvinę pagalbą, kad mažylis nekentėtų nuo skausmo ir alkio. Bet tėvai turi suprasti, kad tokiais atvejais nebus taikomas gyvybę palaikantis gydymas, pavyzdžiui, dializė arba plaučių ventiliacija. Moterų, kurios nusprendžia išnešioti mažylį, yra mažai, bet jų nuolat daugėja. Šios moterys elgiasi taip dėl religinių sumetimų arba todėl, kad jos nori likti su savo vaiku tiek ilgai, kiek tai galima.

- O jeigu patologija suderinama su gyvybe?

- Jeigu patologija neletalinė, o rimta arba trisomija 21 (Dauno sindromas), tai devynios moterys iš dešimties nusprendžia nutraukti nėštumą, nes nėra pasiruošusios apsunkinti sau gyvenimą. Bet jos turi suvokti, kad taip elgiasi būtent dėl savęs, o ne dėl vaiko. „O, mano nelaimingas mažyli, geriau tau negimti, kad nekentėtum!“– tai netinka. Moteris neturi teisės spręsti, ar vaiko gyvenimas vertas, kad jis jį nugyventų. Ji gali nuspręsti tik tai: „Man ir mano šeimos nariams per sunku turėti vaiką su tokia sveikatos būkle.“ Pagal įstatymą „sunku“ reiškia psichikos ir dvasinę būseną. Ir gydytojas, duodantis siuntimą nutraukti nėštumą dėl vaisiaus ydos, daro tai tik tuo atveju, jeigu jis sutinka, kad tokio vaiko gimdymas pakenks moters psichikai. Vienas gydytojas išduoda siuntimą nėštumo nutraukimui, bet atlikti nutraukimą turi kitas. Ir kiekvienas gydytojas etikos sumetimais turi teisę atsisakyti nutraukti nėštumą. Pavyzdžiui, jeigu jam atrodo, kad vaiko problema nepakankamai rimta, kad atimtų iš jo gyvybę. Mūsų, gydytojų, niekas neverčia. Jeigu vienas atsisako, moteris ieškos kito, kuris sutiks. Pagal įstatymą moteris sprendžia, kas jai yra didelė problema, o kas – ne. Iki 1995 m. oficialiai galima buvo priimti sprendimą dėl nėštumo nutraukimo dėl vaisiaus raidos ydų argumentuojant, pavyzdžiui, „O, mano nelaimingas mažyli, tau nereikia kentėti.“ Bet ne mums spręsti – reikia vaikui gyventi ar ne. Mes pasiekėme, kad įstatyminiame lygmenyje tėvai spręstų tik dėl savęs.

- Aš girdėjau, kad jūs „Charite“ įrengėte specialų kambarį, kuriame moterys atsisveikina su mažyliais?

- Taip „ Charite“ buvo įrengtas atsisveikinimo kambarys. Mes jį dar vadiname „Tylos kambariu“.