Karališkoji žvakė – tūbė devyngalė

Įvairiai puikiąją tūbę esam išvadinę – devyneriopas, devynjėgė, devynių vyrų spėka, devynmacė, devynvaistė, šventrožė, šventaropė; žemaitiškai devinta syla garbiai vadinta, latviai irgi nė kiek neatsilieka – devinviruspieku mini, o lenkai dzievana, vos ne dievų dovana, šaukia. Rusijoje meškos ausimi tūbė dažnai vadinama – ir dėl lapų formos, ir, matyt, dėl to, kad tūbių arbatos atsigėręs kaip kokioj didelėj ausy saugiai ir ramiai gali pasijusti.

Reklama

Visuos pasaulio pašaliuos, matyt, apie šį augalą žino ir gražiai vadina. Daug kas mini, kad tūbės – vienos seniausių žemės augalų, o sėklos ilgų ilgiausiai giliausiuose sluoksniuose išbūna, todėl ir išdygsta ten, kur žmogėnai geležiniais kaušais smėlį griaužė, sėklas naujam gyvenimui prikeldami. Viduramžiais tūbę pikiu ištepdavo ir kaip fakelą rūmuose naudojo – iš čia ir vokiškasai pavadinimas „karališkoji žvakė“.

Auga tūbės ten, kur smėlio, žvyro daug, karjeruose, pakelėse, matyt, todėl ir smėlėtoje Serbijoje vienas populiariausių gydomųjų augalų – juo ne tik kosulius, bet ir astmą serbai gydo: 10 gramų šviežios tūbės lapų su visais žiedais užpilti litru pieno, kelias minutes pavirti ir gerti triskart per dieną po pusę stiklinės.

Štai pas mus senolis kaip į didelę šventę išsiruošęs, ilgai rėdęsis pagarbiai krestalį nešinas link kokio karjero iškėplindavo, prisirinkdavo tūbių nemenkai, dėdavo kiek tilpdavo į arbatinį, kliukindavo, drumstą, tirštą marmalą virdavosi – žinojo mat iš savo senų senolių, kad devynių vyrų jėgą tada įgausiąs, atmintis prašviesės, galva lengvesnė bus. Ir iš tikro linksmesnis, gyvesnis tuokart būdavo, arbatos atsigėręs tuoj pat eidavo malkų kapot ir dailiai malkinėj rūšiuot, o pro šalį eidamas dar ir kikyšt ranką močiutei po skvernu – visai nesidrovėdavo.

Tūbės rūšių yra įvairių – smulkiažiedė, didžiažiedė, juodoji, gauruotoji ir kitokios, jos visos tinkamos vaistams. Didžiažiedė gėlių darželiuose dažnai auginama, atrodo tikrai karališkai – didžiuliais švelnučiais sidabriškais lapais ir geltonai žiedais švytinčiu stiebu nelyginant žvakė.

Tūbė – tinkamiausia vaistažolė vaikams nuo kosulių, peršalimų, lėtinio bronchito, plaučių ligų, mat turi daug gleivinių medžiagų, apvelia išsausėjusias gleivines. Tūbė turi ir raminamųjų savybių – mažina kvėpavimo takų nervų dirglumą, skausmą, uždegimą, spazmus, stiprina sinusų gleivinę ir palengvina kvėpavimą. Dar ir nuo kompiuterių išsausėjusioms akims tūbė gali padėti, sudrėkinti ir nuraminti.

Tūbe gydomos ir krūtų ligos, visokiausios cistos. Ramina žarnyną, skrandį, žaizdas, akis, užpakalį – tepa visur, kur drėgmės reikia. Gerai tūbių arbatą gerti esant aukštam kraujospūdžiui ir dideliam cholesterolio kiekiui.

Tūbės – ne tik vaikų, bet ir senyvų žmonių augalas, labai svarbi arbatos savybė – padeda pagerinti atmintį, tinka nuo galvos svaigimo, suvaldo netgi Parkinsono ligą. Tuosyk gerti reikėtų po puodelį, vaikams – po pusę puodelio dukart per dieną. Arbata savito skonio, todėl galima pagardinti medumi, kitaip prie skanumų įpratusieji gali raukytis.

O štai ir „žuvų taukų“ receptas vaikams: lygiomis dalimis po žiupsnelį medetkų, ramunėlių ir tūbių žiedų stiklinei vandens, pavirti iki 10 minučių ir įdėjus medaus to nuoviro duoti vaikams po šaukštą triskart per dieną – sustiprins imunitetą, kosuliukai buvę nebuvę nebekibs.

Giedrės bružienės FB profilis