Antradienis, 2020.04.07
Orai
Reklama

Kalta, nes ilgai gyvenu(3)

Jolanta Vazbutaitė | 2015-01-19 19:20:44

Atsiliepimas į straipsnį Senatvė – iššūkis tik nepasirengusiems?“

75 metų mokytoja Sofija man pasakė, kad senjorai Lietuvoje galvoja ne apie savo gyvenimo ir sveikatos kokybę – ne, jie svarsto apie tai, ar rytoj neatsidurs prie konteinerio. Apie kokią gyvenimo kokybę galima kalbėti? Būti senjoru Lietuvoje – ypatingas išbandymas.

Ant suoliuko
Algirdo Kubaičio asociatyvioji nuotr.

Sofija pasakoja apie savo gyvenimą ir prašo nerašyti pavardės, nes būti sena šioje šalyje – gėda. Nors tiek rašinio herojė, tiek aš pati pažįstame nemažai išsilavinusių, intelektualių senų žmonių, kurių pažiūros – šiuolaikiškos, jie daug kuo domisi ir žino daugiau už jaunus.

„Tačiau kompanijose, susiėjimuose, per giminių susitikimus aš stengiuosi daugiau patylėti ir paklausyti, ką kalba jaunimas. Kad paskui nesakytų: „Ta bobulė tauškė ir tauškė, neleisdama kitiems nė žodžio įterpti, - sako Sofija. - Jaučiu kaltę, kad taip ilgai gyvenu, esu našta visuomenei ir artimiesiems. Kam aš bereikalinga?“

„Bet juk padedate prižiūrėti anūkus, jūs reikalinga ne tik savo dukrai, bet ir vyrui“, - prieštarauju. Sofija gurkšteli arbatos ir žodis po žodžio išpasakoja tai, dėl ko jai labiausiai skauda širdį.

„Mano nuomone, kurios, beje, niekam priverstinai neperšu, senatvė Lietuvoje labai negerbiama. Pradedant nuo pačių valdžios viršūnių, vyriausybės. Tarkim, ir šiaip jau mažos pensijos buvo dar sumažintos. Dabar jas neva grąžina, bet tokie pinigai - lyg lašas jūroje. Akivaizdu, kad sugrąžins ne visiems – daugelis to paprasčiausiai nesulauks. Šiais metais pensijas žada padidinti... keliais eurais. Argi tai nepanašu į pasityčiojimą? Ką gali už tokią pinigų sumą nusipirkti?

Ir dar: kadangi esi senas, kartais net nejauku eiti pas gydytoją. Junti, kad trukdai kitiems, jauniems, gaišini jų brangų laiką. O ir gydytojai neretai neslepia susierzinimo: tau – šitiek metų, tai ko dar nori? Tiesiogiai to, žinoma, nesako. Kartą ėmė labai diegti širdį. Nuėjau pas gydytoją. Sakau: „Bijau, kad nebūtų infarktas.“ O jis drėbė: „Jei būtų infarktas, seniai būtum mirusi.“ Kiti, taktiškesni, sako: „Yra bėdelė, bet jūsų amžius... Pati suprantate“.

Mes viską suprantame. Bet mums reikia kažkaip pabaigti tą gyvenimą. Nesinori būti našta artimiesiems ir valstybei. Jeigu nesilankysi pas gydytojus, ta našta tapsi daug greičiau. Būsi neįgalus, visiškas ligonis. Tave teks slaugyti artimiesiems arba valstybei. Tačiau jei tenka atlikti kokius sudėtingesnius tyrimus, iš gydytojo lūpų nuskamba gaidelė: „Tiek metų, o dar norite būti sveika“. Pati suprantu, kiek man metų. Tam gydytojui kažkada irgi tiek bus, bet dabar jis nepatenkintas, susierzinęs: „Tai ko atėjote, kas dabar negerai?“ Gal žmogui atrodo, kad senoliai, vaikščiodami pas gydytojus, taip pramogauja? Bet jei neisi, vėliau išgirsi kitokį priekaištą: „Kur buvai anksčiau?“

Medikai, deja, dažnai neišklauso senų žmonių nusiskundimų arba daro tai neatidžiai.

Daugeliui senjorų didele problema tampa ir nuolatos brangstantys vaistai, kuriems atitenka didžioji pensijos dalis. Juk prisieina gerti ne vien kompensuojamus... Atvirkščiai, didelė dalis reikalingiausių tablečių kaip tik nekompensuojamos. Po apsilankymo vaistinėje pamatai, kad ten palikai pusę, o kartais – ir didžiąją dalį pensijos. Tačiau kažkodėl niekas nekalba, kodėl vaistai nuolatos brangsta. Net lašai širdžiai, anksčiau kainavę porą litų, dabar bene triskart pabrango.

O visuomenės požiūris? Junti visuotinę nepagarbą, nuolatinius priekaištus, kad senus žmones reikia išlaikyti, tarsi visas atlyginimas būtų skirtas vien pensininkams. Ateis laikas, kai ir tuos, dabar jaunus žmones, turės išlaikyti kiti. O dabartiniai pensininkai dirbo visą gyvenimą ir mokėjo mokesčius valstybei, tuo metu bedarbių nebuvo. Kaip nebuvo ir priekaištų seniems žmonėms, kad juos reikia išlaikyti – tokios mintys nė į galvą neateidavo. O šiais laikais, kad nebūtų našta nežmoniškai daug dirbantiems namiškiams bei kitiems žmonėms, sunkiai sergantys ligoniai stengiasi patekti į slaugos namus. Tačiau kokios ten eilės... Dažnas ir numiršta nesulaukęs. Gerai, jei artimieji – pasiturintys, daug uždirba. Tokiu atveju galima nusisamdyti privatų slaugytoją. O jeigu pinigų nėra, tada tenka vargti vaikams, nes slaugos įstaigoje žmogus laikomas keturis mėnesius.

Požiūris į seną žmogų, į senatvę – kaip natūralų reiškinį - turėtų keistis. Neužtenka gražaus pavadinimo senjoras. Daugeliui senyvo amžiaus, gaunantiems juokingai mažas pajamas žmonių šis žodis skamba kaip pasityčiojimas.“


VLmedicina.lt

skaityti komentarus (3)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktai
2015-19 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų