Šeštadienis, 2020.02.22
Orai
Reklama

Kaip mirusieji galėtų padėti gyviesiems?

Mindaugas Savickas, Jonas Korsakas | 2012-10-01 00:05:18

Klausimas: kodėl medicinos studentams reikia mirusiųjų kūnų? Atsakymas: tam, kad jie išmoktų padėti gyviesiems. Jau šimtmečius medicinos studentai mokosi anatomijos ir kitų disciplinų naudodami mirusiųjų kūnus – tai yra svarbi būsimųjų gydytojų paruošimo sąlyga. Iš tiesų, šių kūnų labiau reikia ne tiek medicinos studentams, bet visiems mums, norintiems tinkamai paruoštų gydytojų, ir kokybiško gydymo. Deja, tą suvokiančių ir pasinaudojančių proga po mirties pagelbėti gyviesiems žmonių konservatyvioje Lietuvoje yra itin mažai. Štai Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kuriame mokosi daugiau kaip tūkstantis būsimųjų medikų, per metus gaunama tik po 1 – 2 kūnus, nors optimalus poreikis būtų apie 10.

Kaukolės
Anatomijos katedrą supainioti su kokia nors kita sunku. Mindaugo Savicko nuotr.

Kūno donorystė Lietuvoje mažai žinoma

VU MF Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjos, profesorės Janinos Tutkuvienės teigimu, Lietuvos visuomenėje ne atskirų organų, o kūno donorystė yra naujas reiškinys, todėl daugelis papraščiausiai nežino šio donorystės būdo, ir jo  poreikio.

„Iki 2008 m. tegaudavome maždaug vieną kūna kas penkis metus. Kaip taisyklė, tai būdavo inteligentiški, kitiems atsidavę žmonės, dažniausiai užsienyje – Amerikoje, ir kitose šalyse gyvenę lietuviai. Kiek daugiau žmonių sutikimų atsirado, kai žiniasklaidoje pasirodė pozityvių publikacijų apie kūno po mirties paaukojimą, kaip būdą padėti gyviesiems. Įdomu, kad mūsų katedros registre šiuo metu esantys žmonės – inteligentiški, apsišvietę, įdomūs, kuklūs, nusiteikę kilniam tikslui – padėti kokybiškai paruošti Lietuvos medikus“, – sako prof. J. Tutkuvienė.

Kūnas balzamuojamas, studentų mokymosi metu apžiūrimas, preparuojamas bei kitaip tyrinėjamas, bet vėliau, bet kuriuo atveju, jis turi būti palaidotas, arba, jeigu tokia velionio valia, sudeginamas krematoriume. Laidojimo ceremoniją su visa derama pagarba organizuoja universitetas, kviečiami gimininės, surengiamas atsisveikinimas, Šv. Jonų bažnyčioje aukojamos Šv. Mišios.

Anatomijos studijos – auditorijose, prozektoriume, vaizdinių tyrimų kabinetuose

Vieta, kurioje laikomi mokslui paaukoti kūnai, vadinama prozektoriumu. Mirusiojo preparavimas yra būtinas gydytojo parengimo etapas: prozektoriume gulintis kūnas dažnai tampa pirmuoju studento „pacientu“. Ankstyvųjų kursų studentams svarbus ir kitas aspektas: pirmosios darbo su mirusiuojo kūnu akimirkos dėl vienokių ar kitokių išgyvenimų padeda pažinti ir patikrinti save, tiesiogiai patirti mediciną tokią, kokia ji yra.

Kiekvienoje šalyje mirusiųjų kūnai į prozektoriumus patenka skirtingais keliais. Štai Vokietijoje anksčiau moksliniams tikslams buvo naudojami mirties bausme nuteistų nusikaltėlių kūnai. Panaikinus mirties bausmę liko tik asmenys, išreiškę valią po mirties padėti gyviesiems. Atitinkamai pakito ir kūnai: jeigu nusikaltėlių kūnai dažnai būdavo jaunų ir sveikų žmonių, tai savo noru kūnus atiduodantys žmonės beveik visada būna garbaus amžiaus, ir sveikais jų vadindi nebegalima. Žmonės paprastai miršta nuo tam tikros ligos, kuri dažnu atveju paveikia visą organizmą: raumenys būna sunykę, kaulai išretėję ir pažeisti osteoporozės. Neretai kūnuose trūksta netgi ne vieno organo, o dažniausiai studentai neberanda prostatos ir gimdos. Pasitaiko implantų, piktybinių navikų metastazių ir kitų

paprastai vyresnio amžiaus žmonių kūnams būdingų darinių.

Gydytojai
Užsienyje gydytojų praktiniams mokymams naudoti negyvų žmonių kūno dalis - įprastas dalykas. Redakcijos archyvo nuotr.

Anatomijos studijų tikslas yra išmokti gyvo žmogaus organizmo sandarą. Mirusio ir gyvo žmogaus kūnai stipriai skiriasi. Gulinčio lavono pilvo ir krūtinės organai yra gilaus iškvėpimo pozicijoje, tai patvirtina radiologinių tyrimų duomenys. Kūno arterijos tuščios, o venos maksimaliai pripildytos kraujo, organai suspaudžia vieni kitus ir deformuojasi, kadangi be kraujospūdžio suminkštėja. Darbas prozektoriume su pincetu ir skalpeliu skiriasi nuo operacijos, kadangi labai skiriasi gyvo ir mirusio, konservuoto kūno audiniai.

Šiandien plačiai paplitę vaizdinių tyrimų metodai, leidžiantys gydytojui matyti ir įvertinti kiekvieną organą. Ultragarso tyrimas, magnetinio rezonanso tomografija, kompiuterinė tomografija yra gydytojo darbo kasdienybė. Anatomas etimologiškai tebėra lavono preparuotojas, tačiau medicinos progresas neaplenkia ir šios srites.

Vokietijoje – dėmesys taikomajai anatomijai nuo pirmųjų studijų dienų

Vokietijoje jau pirmaisiais studijų metais anatomijos paskaitos vykdomos integruojant vaizdinių tyrimų duomenis, kad studentai suprastų įvairiausius skirtumus tarp gyvo žmogaus ir palaikų. Taip pat daugėja universitetų, kur į anatomijos dėstymą pirmaisiais metais integruojami baziniai tyrimo metodai: studentai mokosi apčiuopti sveiko žmogaus organus, vertinti kaulus ir sąnarius, atlikti perkusiją ir auskultaciją, pagrindinius funkcinius tyrimus.

Ruošdamiesi ikiklinikinių disciplinų egzaminui studentai Vokietijoje privalo mokėti apčiuopti pagrindinius raumenis, sausgysles, kraujagysles ir nervus, matuoti sąnarių judrumą, raumenų jėgą ir pagrindinius refleksus, taip pat reikalaujama mokėti apžiūrėti burnos ertmę ir ant gyvo žmogaus nupiešti segmentines inervacijos schemas. Taip pat studentai prašomi nupiešti ant odos vidaus organų projekcijas, kurias jie turi ištirti čiuopdami, klausydami ir perkutuodami. Iš studentų jau pirmaisiais metais reikalaujama bazinių žinių ir orientacijos vertinant vaizdinius tyrimus ir aprašant organus.

Kad studentai galėtų įsisavinti visus šiuos dalykus, dėstytojai Vokietijoje privalo persiorientuoti ir tobulėti, o Hanoverio universiteto profesorius H. Lippert šiuo metu ruošiasi dar radikalesniems žingsniams. Pagal naują anatomijos dėstymo koncepciją anatomijos žinios į klinikines disciplinas bus integruojamos dar giliau, o tai ketinama pasiekti rotacijos būdu.

Anatomijos dėstytojai iš universiteto vienerius metus dirbs normalų darbą plataus profilio skyriuose su pacientais, o klinikoje dirbantis patyręs gydytojas ateis dėstyti studentams. Ateityje pirmųjų kursų studentai anatomijos paskaitose daugiau nei pusę laiko praleis bendraudami su gydytojais, kurie bus išmokę perteikti svarbias praktines žinias, reikalingas kasdieniame darbe. Prof. Lippert nuomone, valandos, skirtos anatomijos kursui, yra pernelyg brangios, kad jas būtų galima švaistyti stumiant laiką prie lavono ir klausantis paskaitų universiteto auditorijose.

Prof. dr. Dainius Haroldas Pauža: vien žiūrėdamas į paveikslėlius geru gydytoju netapsi

Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto vadovas, profesorius Dainius Haroldas Pauža akcentuoja būtent klinikinės anatomijos svarbą ir sako, kad darbas prozektoriume – medicinos studijų pradžia, atskaitos taškas, nuo kurio turėtų būti pradedama mokytis anatomijos.

„Šiuolaikinio vaizdo tyrimų kokybė yra matuojama anatominiu vaizdu, kitaip sakant – ar tai, ką matau šituo metodu, atitinka realybę. Vaizdo tyrimų medžiagą galima daug geriau suprasti tuomet, kai žmogaus kūnas jau pažįstamas tiesiogiai, iš darbo prozektoriume – betarpiškų anatomijos tyrimų. Taigi, svarbu ir tiesioginis darbas su mirusiųjų palaikais, ir mokymasis tirti

gyvą žmogų, pavyzdžiui, palpuojant, perkutuojant, ir vaizdiniai tyrimo metodai. Visi šie dalykai vienas kitą papildo, ir šis kelias yra tinkamas mokantis anatomijos“,  – nurodo prof. D. Pauža.

Arūnas Barkus
Doc. Arūnas Barkus. Asmeninio archyvo nuotr.

Lietuvos sveikatos mokslų universitetas (LSMU) ruošia beveik dvigubai daugiau būsimųjų gydytojų, lyginant su Vilniaus universitetu. Dėl šios priežasties LSMU mokslui paaukotų kūnų stokos problema yra dar opesnė.

„Vieno dalyko niekaip negaliu suprasti. Kodėl ši nacija mano, kad viešas nacijos interesas yra užkasti palaikus į žemę, pamaitinti ten visus gyvenančius organizmus, bet jokiu būdu nepadaryti paslaugos visuomenei. Čia kalbu apie vadinamuosius nepareikalautus palaikus. Žmogus, kol gyvas, gali vargti, šalti, badauti, bet niekas į jį net nepažiūrės. O kai miršta, tada jau tampa žmogumi – pagaliau susirūpiname jo teisėmis. Aš čia kažko nesuprantu“, – stebėjosi pašnekovas, o jo balse jautėsi nusivylimas.

„Dabar galime panaudoti tik pačių žmonių paaukotus kūnus. Nesuklysime, jei šiuos žmones pavadinsime didvyriais, o aš juos prilyginu Dariui ir Girėnui“, – sakė profesorius.

VU MF anatomija studentą lydi visų studijų metu

Vilniaus universiteto Medicinos fakultete anatomijos studijos yra tęstinis dalykas, studentą įvairiais diskursais lydintis visus šešerius metus, o ir tolimesniame jo gyvenime.  Pasak Anatomijos katedros docento Arūno Barkaus, pirmame kurse yra žmogaus anatomija, o klinikinė anatomija ir vidaus ligų propedeutika dėstoma antrame kurse – čia jau nusitaikoma į praktinius, klinikinėse disciplinose pritaikomus anatomijos aspektus. „Mokomasi čiuopti, palpuoti, perkutuoti, vertinti. Tarp kitų dalykų, taikomosios anatomijos antro kurso studentai mokomi, o egzamino metu turi atpažinti anatomines struktūras šiuolaikiniuose vaizdiniuose tyrimuose, tokiuose kaip kompiuterinė tomografija, magnetinis branduolių rezonansas, ir tai įdiegta į praktiką. Vienintelis dalykas, kurio nemokome – anatomijos ultragarsiniuose tyrimuose dėl jų gilios specializacijos ypatumų“, – nurodo doc. Arūnas Barkus.

Prof. J. Tutkuvienė atkreipia dėmesį, kad anatomijos dėstymas po pirmo ir antro kurso neturėtų baigtis. Jos teigimu, tiek Lietuvos, tiek daugelio kitų šalių universitetuose klinikinė anatomija vėl dėstoma, kartojama, atnaujinama penktame, šeštame kursuose.

„Specialybėse, kur anatomija gyvybiškai svarbi – tokiose kaip chirurgija, neurologija, ji vėl dėstoma rezidentūroje, tik žinoma, jau yra adaptuota pagal specializaciją. Rezidentūrą baigę gydytojai tobulinasi anatomijos kursuose, ši disciplina lydi gydytoją visą gyvenimą. Būtų klaidinga manyti, kad anatomijoje jau viskas atrasta. Didžioji dalis anatomijos knygų parašyta 19 amžiaus tyrimų pagrindu. Tik 20 a. antrojoje pusėje atsirado efektyvių vaizdinių gyvo žmogaus tyrimų metodų, ir matyti, kas yra gyvo žmogaus viduje”, – teigia J. Tutkuvienė. Būtent tuomet, pasak profesorės, įvyko antrasis anatomijos renesansas, ir pasirodė, kad šiame moksle nežinoma daugybė dalykų. Taigi, anatomija yra labai dinamiškas, nuolat tobulėjantis mokslas, ypatingai dėl minėtų vaizdinių tyrimų metodų.

Mindaugas Savickas,

Jonas Korsakas

skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktai
2015-19 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų