Kaip elgtis įkandus gyvatei?

Kartais, įkandus gyvatei, žmonės vadovaujasi pasenusiomis rekomendacijomis ir pirmąją pagalbą nukentėjusiajam suteikia netinkamai. Galūnės, į kurią įkando angis, jokiu būdu negalima veržti, antraip angies nuodai gali pasklisti po organizmą, sako Apsinuodijimo kontrolės ir informacijos biuro vedėja, gydytoja klinikinė toksikologė Jūratė Margerienė.

„Negalima apibadyti, kaip anksčiau buvo madinga, adrenalinu. Tiesa, dėl iščiulpimo, kuris taikomas liaudyje. Jei taip ruošiamasi elgtis, žmogaus, kuris iščiulpia nuodus, burnos gleivinė turi būti labai sveika: neturi būti jokių įbrėžimų, net lūpos neturėtų būti sutrūkinėję“, – pabrėžia gydytoja.

Nukentėjusi moteris: komoje buvau parą

Širvintų rajono Šešuolėlių raiste uogavusią Rimą Maišelienę prieš šešetą metų įkando vienintelė Lietuvoje gyvenanti nuodinga gyvatė – angis. Datos, kada tai įvyko moteris niekada nepamirš.

„2008 m. 8 mėn. 8 d. išėjau uogauti apie 7 val. ryto, o gyvatė man įgėlė apie 8 val. į dešinės rankos rodomąjį pirštą“, – pasakoja R. Maišelienė. Anot jos, šio įkandimo pasekmės net ir šiandien juntamos – pirštas, į kurį įgėlė angis, deformavosi ir dalis jo sąnario nesilanksto.

Moteris angį teigia spėjusi pamatyti. „Buvo labai didelis krūmas mėlynių, praskleidžiau jį ir kišau ranką rinkti uogas. Tuo momentu išlindo ta gyvatė ir kirto man į pirštą. Kai trūktelėjau, ją net pakėliau nuo žemės ir nukračiau. Aš ją pamačiau“, – tikina R. Maišelienė.

Ji pasakoja, kad skausmas po gyvatės įkandimo buvęs panašus į skausmą po bitės įgėlimo. Po jo R. Maišelienė teigia dar pusvalandį uogavusi, kol, jos žodžiais, ėmė temti sąmonė. Laimei, moteris buvo ne viena, tad iš miško jai padėjo išeiti vaikai ir kartu uogavusi moteris.

„Pajutau, kad man tikrai blogai, taigi ėjau laikydamasi už medžio šakų, žolių. Nusidilginau. Nebežiūrėjau, už ko laikausi, žiūrėjau, kad tik išsilaikyčiau ir pareičiau namo. Kai parėjau namo, vaikai man iškvietė greitąją. Nuo namų nuvažiavus 4 km, praradau sąmonę. Komoje išbuvau net parą. Mano gyvenime vienos dienos nėra“, – teigia moteris.

R. Maišelienė net du mėnesius praleido ligoninėje – pirštą nuodai pažeidė labai smarkiai, o vieta, į kurią įkando angis, sunkiai gijo.

Lietuvoje kasmet angis įkanda maždaug 70-čiai žmonių. Apsinuodijimo kontrolės ir informacijos biuro vedėja, gydytoja klinikinė toksikologė Jūratė Margerienė sako, kad ir šiemet jau yra žmonių, nukentėjusių nuo šios gyvatės.

Pirmieji pojūčiai po įkandimo: baimė ir skausmas

Kaip elgtis, įkandus angiai? Jei žmogus yra vienas, reikia kuo greičiau ieškoti pagalbos, eiti prie mašinos, kitų žmonių. Jei automobilyje turima ko nors šalto, tai galima uždėti ant angies įkandimo vietos.

„Reikia galūnę mobilizuoti, t. y. padėti ją ramiai. Jei tai ranka, ją reikėtų parišti skarele. Ją reikia pakelti iki krūtinės aukščio ir pasistengti, kad galūnė nebūtų užveržta. Jei turite kuo, reikia nuskausminti. Jei po ranka žmogus turi vaistų nuo skausmo, būtų protinga jų išgerti ir kuo greičiau kviesti greitąją. O jei esate netoli ligoninės, kuo greičiau į ją vykti“, – pataria gydytoja.

Pirmieji pojūčiai, įkandus gyvatei, yra baimė ir skausmas. J. Margerienė pasakoja, kad skausminis sindromas žmogų ištinka iš karto. „Reikia jį nuraminti, kad neišsivystytų šokas. Gali būti ir galvos skausmas, svaigimas, silpnumas, dažnas širdies plakimas, būna atvejų, kai žmones pykina, vimdo“, – apie staigų gyvatės nuodų poveikį pasakoja J. Margerienė.

Pasak jos, įkandus gyvatei, žmonės kartais vadovaujasi pasenusiomis rekomendacijomis ir pirmąją pagalbą suteikia netinkamai. Pirmiausia, gydytojos teigimu, galūnės, į kurią įkando angis, negalima veržti. Taigi nereikėtų rankos ar kojos veržti žgutu, nepatartina bintuoti elastiniais bintais, nes jie trikdo kraujotaką. Esą nuėmus užveržimus, nuodai staigiai pasklinda po organizmą.

„Negalima apibadyti, kaip anksčiau buvo madinga, adrenalinu. Tiesa, dėl iščiulpimo, kuris taikomas liaudyje. Jei taip ruošiamasi elgtis, žmogaus, kuris iščiulpia nuodus, burnos gleivinė turi būti labai sveika: neturi būti jokių įbrėžimų, net lūpos neturėtų būti sutrūkinėję“, – pabrėžia gydytoja.

Gydymo įstaigose nukentėjusiesiems nuo gyvatės suleidžiami priešnuodžiai. Juos suleidus, anot J. Margerienės, būna daug mažiau komplikacijų, o simptomai regresuoja labai greitai. „Priešnuodžiai nebrangūs, bet jų turėti tikrai nereikia. [...] Reikia turėti aukštus guminius batus. Tai būtų profilaktinė priemonė – eiti į mišką tinkamai apsirengus, ne su nuogomis kojomis, basutėmis“, – pataria gydytoja.

Jai antrina gamtininkas Selemonas Paltanavičius. Jis uogautojams ar grybautojams rekomenduoja taip pat turėti lazdą, kuria būtų galima praskirti žolę, ir tik tada siekti uogos ar grybo. Taip galima pamatyti gyvatę. „Paprastai šie ropliai stengsis pasitraukti, nes jie negirdi, bet labai jaučia žemės virpesius ir mūsų skleidžiamą šilumą“, – tvirtina gamtininkas.

Angis nugaroje turi pynę, žaltys – geltonas „ausytes“

Nors angys yra šaltakraujai gyvūnai ir labiausiai vertina šilumą, ji joms taip pat gali būti per didelė. Pavyzdžiui, žmogaus kūno temperatūra angiai yra pražūtinga. Jei ši gyvatė „pasidegintų“ ant saulytės 35 laipsnių karštyje, per 20 minučių tikrai žūtų, sako S. Paltanavičius.

„Angys yra paplitusios toli į šiaurę, iki Miškatundrės zonos. Jos ten taip pat puikiai jaučiasi. Žinoma, ten vasara trumpa, tačiau net ir keletas laipsnių šilumos joms jau yra priimtina temperatūra. Taigi šis metas joms labai puikus, ir angys stebimos pakankamai dažnai“, – teigia S. Paltanavičius.

Paklaustas, kaip atpažinti angį, gamtininkas pasakoja, kad ji būna rusva, ruda, kartais beveik juoda, tačiau nugaroje matyti skiriamasis ženklas – zigzagas arba pynė. O į angį gal kiek panašų žaltį visuomet atpažinsime iš geltonų, oranžinių dėmių, panašių į ausis.

Abu šie ropliai gali kasti, bet jų įkandimas – skirtingo pobūdžio. „Žaltys, jei jau būtų prispaustas, įsitvertų ilgesniam laikui, nes jo, kaip nenuodingo roplio, dantų paskirtis – sulaikyti grobį, bet ne jį numarinti. Nuodingų dantų ir nuodingų liaukų jis neturi. Todėl jis įsitveria ir gali laikytis“, – sako S. Paltanavičius.

Angis veikia visai kitaip. Ji pirma savo nuodingais dantimis grobį paralyžiuoja, o po to kitais dantimis, kurie nukreipti į kūno ertmę, jį pradeda ryti. „Įkandimas toks ir būtų: jei žaltys – įsitvertų, jei angis – įkastų ir liktų tik dvi arba keturios raudonos žymelės“, – paaiškina gamtininkas.

Jis įspėja, kad angis gali atšliaužti ir į sodybą. Ypač jei ši yra tarpumiškiuose, žmonės ten negyvena nuolat, žolė nenušienauja, o šalia namo – suversta krūva lentų. Jose gyvena varlės ir pelės, o pastarosios yra potencialus angių grobis.

„Tokiose vietose, žinoma, angis gali apsistoti. Tačiau tik apsistoti, nes angys keliauja. Jos žiemoja pelkių pakraščiuose, netoli pelkių. Pavasarį ten ir laikosi, o vėliau, ypač, jei vasara sausa, ne tokia kaip dabar, jos keliauja, kartais ir 1–2 km nuo tos vietos, kur žiemojo, todėl dažnai atšliaužia į sodybas“, – sako S. Paltanavičius.

Gyvatės nuodai – jaunystės eliksyras?

Beje, pavasarį angys ypač pavojingos. Mat gyvatės nuodų kiekis priklauso nuo metų laiko ir paskutinio gyvatės įkandimo. Pirmieji pavasariniai įkandimai sukels sunkesnius apsinuodijimus, nes per žiemą gyvatė pagamino daug ir didelės koncentracijos nuodų.

Gyvatės nuodų galia žinoma nuo seno. Šis lankstus roplys neveltui laikomas farmacijos simboliu. Būtent gyvatės nuodai jau ilgą laiką naudojami liaudies, tradicinėje medicinoje, kosmetikos priemonėms gaminti.

Angies seilėse yra kelių rūšių nuodai. Vieni veikia kraujotakos sistemą, padeda išvengti infarkto, kraujotakos sutrikimų, mažina kraujo krešėjimą. Kiti veikia nervų sistemą. Yra sakoma, kad pirmieji vaistai, sukurti iš gyvačių nuodų, buvo naudojami padidėjusiam kraujospūdžiui gydyti.

Tepalai, į kurių sudėtį įeina gyvačių nuodų, puikiai malšina sąnarių ir raumenų skausmus. Tačiau gydymą gyvačių nuodais arba jų turinčiais medikamentais turi skirti tik gydytojas.

Įdomu tai, kad kremai su gyvačių nuodais gali pakeisti botulino injekcijas. Istoriniuose šaltiniuose teigiama, kad jauninamuoju gyvačių nuodų poveikiu tikėjo ir gražioji Egipto karalienė Kleopatra.

Rasa Pekarskienė,

www.lrt.lt