Ar medikas gali bodėtis žmogaus kūnu?(1)

 Ar medikui, masažuotojui, depiliuotojui gali būti šlykštus žmogaus kūnas? Ypač jeigu tenka liestis prie žmogaus, trenkiančio prakaitu, kamuojamo odos ligų, ar tiesiog apžiūrėti ne tik pavasariu kvepiančias jo kūno vietas? Pasirodo, gali. Tačiau yra įvairūs metodai, kaip tokių situacijų su žmogaus kūnu dirbantiems žmonėms išvengti ir kaip išsiugdyti joms abejingumą.

Reklama

 „Pagalvok, ar nebus šlykštu“

Intymioji žmogaus zona – tai ta asmeninės erdvės teritorija, į kurią dažnas vengia įsileisti kitus. Taip pat žmonės vengia peržengti ir kito asmens intymiąją zoną. Tačiau gydytojai, kaip ir kai kurių kitų profesijų atstovai, bemaž neturi pasirinkimo – jų darbas grįstas lietimusi prie žmogaus. Todėl kai kurie, besirenkantys profesijas, susijusias su lietimusi prie kito žmogaus kūno, sulaukia artimųjų raginimų: „Pagalvok, ar nebus šlykštu“.

Odontologijos klinikos „Beladenta“ vadovė Inga Mažeikienė prisiminė, kad kai rinkosi savo ateities kelią, viena draugė ją įspėjo, kad pagalvotų, ar tikrai nori knaisiotis po žmonių burnas – juk jų visokių būna. Bet medikė apie tai nemąstė.

„Aš norėjau padėti žmonėms. O kad tų burnų visokių būna, nebijojau ir sau tokių klausimų net nekėliau“, – sakė odontologė.

Savo darbo karjerą moteris pradėjo nuo ligoninės akių skyriaus, kuriame jai teko ir tualetus valyti, ir basonus nešioti. Tačiau ji nesiraukė.

„Nebijojau ir nebijau juodo darbo“, – tikino medikė.

Savo pirmąją odontologinę praktiką I. Mažeikienė įgijo dirbdama su vaikais. Tai buvo „fantastinė patirtis“ – dėl švarių burnų. Kitokių vaizdų medikė pamatė ėmusi dirbti poliklinikoje, kurioje pagrindiniai pacientai buvo pagyvenę žmonės. Gydytoja prisimena, kad daugelis jų ateidavo taisytis dantų jų net neišsivalę. Tačiau nemalonu jaunai odontologei būdavo tik todėl, kad tuo metu šios srities specialistai dirbdavo be pirštinių. Tada net ir grįžusi namo moteris nuo savo rankų jausdavo visus odontologijoje pasitaikančius kvapus.

 Stengiasi pamokyti higienos

„Poliklinikoje žmonės skųsdavosi skaudamais dantimis, bet kai bandydavau paaiškinti, kad juos reikia ne tik taisyti, bet ir jais rūpintis, dažnai susidurdavau su situacija, kad pacientas nė nenori klausytis patarimų. Ir vis tiek stengiausi žmones mokyti prižiūrėti dantis. Kas kitas, jeigu ne gydytojas, pasakys žmogui, kad jam smirda iš burnos, ir pamokys, ką daryti, kad taip nebūtų?“, – įsitikinusi I. Mažeikienė.

Versdamasi privačia odontologės praktika ir vadovaudama klinikai moteris toliau tęsia edukacinę veiklą – ir pati, ir savo kolegoms siūlo išsakyti žmonėms pastabas, jeigu jie nesilaiko higienos. Jeigu žmogus tai ignoruoja, vadinasi, jis negali būti gydytojo pacientas.

„Mano tikslas pagydyti žmogų, padėti jam. Kaip galiu tai daryti, jeigu žmogus nepaiso mano gydymo metodų?“ – stebėjosi gydytoja.

Siekia negluminti žmonių

Buvęs chirurgas Leonardas Varnas laikosi kitokios pozicijos nei I. Mažeikienė. Dabar vadovaujantis kelioms klinikoms gydytojas nedrįsta sakyti žmonėms pastabų dėl jų higienos ir niekam nerekomenduoja to daryti.

„Bet kurioje gyvenimo srityje, jeigu nori taikos, nori sudaryti puikią atmosferą, turi nepriekaištauti. Ilgainiui žmogus pats pasitaisys. Žinoma, kad gydytojams tenka susidurti su pūliais, žaizdomis, pas odontologus pacientai ateina prisirūkę, pučia į veidą – faktas, kad tai yra nemalonu. Bet sukandi dantis ir dirbi savo darbą. Tai yra profesinė būtinybė. Juk negali priekaištauti žmogui, kai jis ir taip nepatogiai jaučiasi. Turi padėti žmogui jaustis ramiai, sukurti puikią atmosferą – juk jeigu būtų priešingai, tai ir verslas nukentėtų“, – sakė kelių klinikų vadovas.

Anksčiau jis yra dirbęs proktologo darbą. Nespecialistams galima paaiškinta, kad tai yra gydytojas, kuris diagnozuoja ir gydo gaubtinės, tiesiosios žarnos bei išangės ligas. L. Varnas pasako jo, kad tokio gydytojo apžiūros pacientus glumina. Ypač moterims nepatogu klauptis ant kelių, remtis alkūnėmis.

„Gydytojas savo elgesiu, kūno kalba privalo pacientui parodyti, kad jam tai nieko nereiškia, tai yra jo darbas. Nori nenori juk vistiek jį turi padaryti“, – aiškino gydytojas.

 Bijoti kraujo – silpnavalių nusiteikimas

L. Varnas įsitikinęs, kad šaltas ir profesionalus gydytojo požiūris į kūną yra grįstas stipria valia, kuri ir padeda išugdyti abejingumą paciento kūnui. L. Varnui nesuprantami jauni žmonės, kurie turėdami gabumų, bet baidydamiesi kraujo, nusprendžia atsisakyti svajonių apie gydytojo darbą.

„Gyvenime visko matysi – ir bėdų, ir ašarų. Bijoti kraujo – silpnavalių nusiteikimas. Tvirtas žmogus gali prie visko adaptuotis, prisiversti daryti tai, ko nenori. Jeigu žmogus silpnas ir bijo galimo apalpimo dėl kraujo baimės, tai gali būti, kad jo valia yra netvirta. Tad svarstydamas, ar rinktis medicinos studijas, jis ir atsisako šio sumanymo. Bet jeigu atsisakytų jau baigęs studijas, vadinčiau jį psichiškai pačiuožusiu arba susiradusiu pelningesnę, įdomesnę veiklą. Mesti gydytojo darbą dėl bodėjimosi žmogaus kūnu baigus medicinos studijas – tai jau psichinė nebranda, – savo mintimis dalijosi gydytojas. – Juk pirmakursiams medicinos studentams pirmieji įspūdžiai, kai tenka dirbti su žmogaus palaikais, dalyvauti pirmoje operacijoje, dažniausiai būna nemalonūs. Bet ilgainiui prie to adaptuojamasi.“

Paprašo nesikvėpinti

Regina Žilionienė yra masažuotoja ir odontologo padėjėja. Taip pat ji dirba slauge neurologo kabinete. Veikli moteris medicinos srityje dirba jau bemaž trisdešimt metų.

Penkiolikos metų masažuotojos patirtį turinti moteris pastaruoju metu masažą atlieka tik privačiai ir dažniausiai savo bičiuliams arba bičiulių bičiuliams. Todėl ji leidžia sau pasakyti, kad jos klientai atitinkamai kvepėtų. Tačiau masažuotoja didesnę bėdą mato ne žmonių natūraliuose kvapuose, bet dirbtiniuose kvepaluose.

„Ateina moterys labai prisikvėpinusios. O aš esu alergiška. Diplomatiškai jų paprašau nesikvėpinti, nes per dieną man tokiu būdu tenka užuosti daug stiprių kvapų. Būna keblu tai pasakyti, juolab kad pacientės sako, jog pasikvėpinusios stengėsi man įtikti, – šyptelėjo R. Žilionienė. – Gydytojui gal ir nekorektiška būtų ligoniui pasakyti, kad nuo jo sklinda blogas kvapas, bet masažuotojui kitaip. Juk masažas - tai labiau malonumas, o ne būtinybė. Be to, tam, kad gydytojas išvengtų nemalonaus jam kontakto su pacientu, praverčia pirštinės, kaukės ant veido.“

Vis dėlto medicinos srityje plušanti moteris prisipažino, kad per jos darbo patirtį pasitaikė pacientų, kurių nesinori masažuoti.

„Būna, bet neparodai to. Ligonis yra ligonis – tai tavo darbas. Malonu, nemalonu, negali skirstyti. Prie vieno rankos lipte limpa, valanda praeina kaip dešimt minučių, o su kitais, regis, kiekviena minutė sustoja. Būna, kad iš žmogaus eina maloni energija, jauti, kad su juo turėsi kontaktą, bet būna ir atvirkščiai“, – savo pastebėjimais dalijosi masažuotoja.

Kai ji dirbo reabilitaciniame ligoninės skyriuje, prašydavo, kad sanitarai nupraustų pacientą, kuris nesilaiko higienos, tačiau tai būdavę itin reti atvejai.

R. Žilionienė džiaugiasi, kad darydama masažą jaučiasi esanti savose vėžėse, nes darbas jai teikia malonumą. „Dabar iš meilės dirbu. O kai reikėjo dirbti daug, tai dirbau techniškai ir nesvarstydavau, ar man tas žmogus atgrasus, ar ne. Yra gydytojo paskyrimas masažui - ir masažuoji”, – tikino pašnekovė.

Kita vertus, jai teko girdėti, kai masažuotoja negalėjo dirbti savo darbo, nes jai buvo atgrasus žmogaus prakaito kvapas.

Reikia ir asmeninių savybių

R. Žilionienė, kaip ir L. Varnas, tiki, kad atsparumas nemaloniems žmogaus kūno kvapams, profesionalus, šaltas žvilgsnis į kūną yra išugdoma medikų savybė. Tam ypač praverčia studijos, vėliau praktinė veikla.

Tačiau specialistai mano, kad nesibodėti žmogaus kūnu profesinėje veikloje būtinos ir asmeninės savybės. Ir tai nebūtinai turi būti sugebėjimas nesibodėti tuo, kuo daugelis bjaurisi. Visų svarbiausia yra tvirtas charakteris ir valia.

Vis dėlto kalbinti specialistai pripažino, kad gebėjimas nesibjaurėti yra ir žmogaus savybė.

„Dirbti su žmogaus kūnu reikia tam tikro pašaukimo. Kai jo nėra, tai jaučiasi. Ir pacientui, ir gydytojui būna sunku“, – pastebėjo R. Žilionienė.

„Jeigu žmogus bijo lavono, kraujo, nešvarių daiktų, vargu ar jis galės nuoširdžiai padėti žmogui. Jeigu jis dirbs su pasibjaurėjimu, tai arba kankinsis visą gyvenimą, arba bus blogas specialistas“, – įsitikinusi odontologė I. Mažeikienė.

Apie asmeninių savybių, kurios padeda liestis prie kito žmogaus net intymiausių vietų ir nesiraukyti, papasakojo ir salono „Depexa“ depiliacijos meistrė Andželika Varnė.

Moters niekada netrikdė tai, kad jai tenka liestis prie intymių žmogaus vietų. Tam jai nereikėjo ugdyti valios ir profesionalaus požiūrio į žmogų.

„Iš esmės nemėgstu plaukų. Taip ir gimė idėja imtis šios veiklos. Gal pašaliečiams ir atrodo keista, bet man pačiai šis darbas patinka. Niekada nereikėjo peržengti jokio barjero. Žiūriu į žmogų kaip į anatominę, plaukuotą būtybę“, – aiškino moteris.

Vis dėlto A. Varnė džiaugiasi, kad jos klientai dažniausiai į procedūrą atvyksta nusiprausę. O tais atvejais, kai jie to nepadaro, depiliacijos meistrė guodžiasi, kad jos darbe dirbama su pirštinėmis, o prieš procedūrą klientas yra dezinfekuojamas.

„Kai formavome savo salono komandą, čia bandė įsidarbinti viena mergaičiukė. Ji tikrai stengėsi, per mokymus puikiai depiliavo rankas, kojas, tačiau kai teko atlikti intymios zonos depiliaciją, mergina suprato, kad negalės dirbti šio darbo. Ji sakė, kad negali taip liestis prie žmogaus“, – pasakojo specialistė.

Ji įsitikinusi, kad darbas su žmogaus kūnu reikalauja specifinių žmogaus savybių. „Gal ir galima prisiversti, bet ar ilgai taip padirbsi? Ar būsi laimingas?“– abejojo A. Varnė.

KOMENTARAS

 Eugenijus Gefenas, Lietuvos bioetikos komiteto direktorius, filosofijos mokslų daktaras, Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docentas:

Medikas savo profesiniame darbe prie žmogaus intymios erdvės priartėja daug labiau nei pašalinis žmogus. Jeigu jis pasako nusirengti, pacientas nusirengia. Apie tai, kad gydytojui tai malonu arba nemalonu, net nekvestionuojama – tai yra tam tikra duotybė.

Jeigu svarstančiajam rinktis mediko kelią stipriai kyla klausimų dėl to, jis dažniausiai pasirenka kitą kelią. Medikas į žmogų žiūri profesionaliai, kaip į savo darbo objektą. Tai įrodo jo profesinę distanciją, kurios neprofesionalas neturi.

Profesionalas turi išugdytas emocines reakcijas. Jeigu jos nebūtų išugdytos, jos galėtų trukdyti operuoti, apžiūrėti pacientą, medikas negebėtų atlikti savo pareigų. Profesinio ruošimo metu medikai priima žmogaus kūną, jo randus, odos nevientisumą ir panašius dalykus kaip savo profesinio darbo sritį. Su žmogaus kūnu medicinos studentai susiduria gana anksti ir turi daug laiko išugdyti profesionalų požiūrį į jį.

Žinoma, gal kur nors medikai pasidalija savo patirtimis šiais klausimais, tačiau dažniausiai tai yra neaptariama ir priimama kaip profesinis brandumas. Nepažįstu savo kolegų ar buvusių bendramokslių, kurie būtų metę darbą arba studijas vien dėl to, kad negebėtų dirbti su žmogaus kūnu. Dažniausiai, jeigu kyla kokių nors barjerų tam tikroje medicinos srityje, būsimasis medikas pasirenka atitinkamą specializaciją, kurioje tie barjerai tampa nebesvarbūs.

Tiek Hipokrato priesaikoje, tiek kituose su mediko elgsena susijusiuose kodeksuose opesnė problema yra priešinga. Gydytojas ugdomas neperžengti ribos dėl paciento fizinės traukos, mokomas nepiktnaudžiauti paciento pažeidžiamumu. Taip jau per studijas medikui yra išugdoma distancija nuo žmogaus kūno.

Vis dėlto vienareikšmiškai tvirtinti, kad ši distancija gali būti išugdyta kiekvienam, negalima. Mediko studijos, gydytojo praktika, psichologija, etika yra neatsijusi ir nuo žmogiškųjų savybių.