Joninės pagal gydytojų Jonų receptą: be alaus, su pacientų sveikinimais ir rūkytais unguriais
Kam teko šiomis dienomis lankytis sveikatos priežiūros įstaigose turbūt bent šypsniu palydėjo mediką, kurio švarke įsegtoje kortelėje buvo įrašytas Jono vardas. Kai kurie, sergantys ilgesnėmis chroniškomis ligomis, juos gydančius Jonus pasveikino ne vien tik šypsena. Ir turbūt nieko nestebino poliklinikose ar ligoninėse tvyrantis šviežių augalų kvapas, bylojantis, kad čia dirba bent vienas Jonas.
Vainiką saugo visus metus
Viena Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Elgesio medicinos instituto pacientė iš Rusnės savo gydytojui Jonui Juškėnui padovanojo net rūkytą ungurį. „Jau seniai su ja bendraujame, tai aplankė šiandien mane, - „Vakarų Lietuvos medicinai“ pasakojo penktadienį kalbintas kardiologas. – Padovanojo ir gražią gėlę – orchidėją“.
O kiti pacientai pasveikina? „Dirbu ir klinikoje, o juk vaikštau su kortele, kurioje įrašytas vardas“, - šyptelėjo portalo pašnekovas
Palangiškis gydytojas sako, kad tuomet, kai Joninių diena išpuola darbo dieną, kolegos ant jo durų pakabina bijūnų vainiką. Tačiau didžiausia šventė gydytojui – savo sodyboje susitikti su namiškiais. Tuo labiau, kad su Joninių data ne vienas Juškėnų šeimoje susijęs. Gydytojo žmona gimusi birželio 23 d., vienas iš anūkų – birželio 25 d., o kitas anūkas – bendravardis, irgi Jonas.
„Turime tradiciją - mums su anūku visi pina ąžuolo vainikus, kuriuos mes saugome iki kitų Joninių. Tada atėjus vakarui, apie 23 val., užkabiname juos ant aukštų karčių ir sudeginame“, - apie šeimos Joninių tradicijas pasakojo kardiologas.
Kadangi Jonas – gydytojas, tai gal jos kur kas sveikesnės, nei švenčiamos kitų Jonų? „Be šampano vis tiek neapsieiname“, - atviravo palangiškis.
Vokietijoje – prie stalo
Vokietijoje gyvenantis gydytojas onkologas Jonas Korsakas svečioje šalyje per laužą nešokinėja ir paparčio žiedo neieško, tačiau su šeima būtinai susėda prie stalo paminėti šios šventės. „Lietuvoje sulaukdavau nemažai sveikinimų tiek iš pacientų, tiek iš kolegų, o Vokietijoje Joninės nėra švenčiamos, tad ir sveikinimų nėra. Čia apskritai neišskiriamas nė vienas vardas. Tačiau be jokios abejonės Vokietijoje bus švenčiamos futbolo rungtynės tarp Vokietijos ir Graikijos“, - tai, kas šiomis dienomis aktualu vokiečiams, pastebėjo gydytojas.
J. Korsako šeimoje Joninių šventimas nuo įprastų lietuviškųjų skiriasi ne tik tuo, kad nekūrenami laužai, bet ir vaišėmis ant stalo: „Nežinau, ar tai susiję su tuo, kad esu gydytojas, bet paskutiniuoju metu stengiuosi visiškai susilaikyti nuo alkoholio - tiesiog taip kur kas geriau jaučiuosi. Kadangi turiu kiek daugiau laisvo laiko, galiu skirti jo ir sau - sportui, sveikesnei mitybai, atsipalaidavimui po darbo“.
Vokietijoje gyvenantis lietuvis medikas pripažino, jog čia išgeriama daug alaus, ypač futbolo čempionato metu. „Tačiau yra privalumas, jog nealkoholinis alus labai geros kokybės, ir toks pat skanus, kaip ir turintis alkoholio, - sakė portalo pašnekovas. – O gydytojai tokie pat žmonės kaip ir visi kiti. Žinoma, viskas priklauso nuo to, kaip suvokiame atsipalaidavimą ir poilsį. Yra įvairių jo formų, taip pat ir labai sveikų atsipalaidavimo būdų. Galima pabėgioti parke, pasivažinėti dviračiu, surengti pikniką gamtoje, paplaukioti ežere ir baseine“.
Gal ir Joninių maistas ant Korsakų stalo daug sveikesnis? „Neturiu daug įgeidžių maistui. Manau, kad svarbiausia - valgyti su saiku. Vienintelis dalykas, ko nelabai toleruoju, tai greitojo maisto
restoranai“, - sakė gydytojas.
Aplanko draugai
Respublikinės Klaipėdos ligoninės chirurgas Jonas Milašius, „Vakarų Lietuvos medicinos“ užkluptas penktadienį popiet, ką tik atlikęs trečią tą dieną operaciją, sakė tiek išvargęs po įtemptos darbo dienos, kad net jei kolegos ir tradiciškai sveikintų, pats tenorįs tik poilsio.
O Jonines chirurgas sakė švenčiąs paprastai: „Tai yra proga susitikti su draugais, kurie visuomet tokią dieną aplanko. Niekuomet nieko nekviečiu į svečius, bet kasmet per Jonines būnu su tais pačiais žmonėmis, - kalbėjo gydytojas. – Tai rodo, kad senstame, bet draugų ratas nesumažėja – išlieka tas pats, nepakitęs“.
Paklaustas, ar mediko Joninės sveikesnės, nei kitų lietuvaičių, kuriems alus liejasi pro kraštus, chirurgas nusijuokė: „Iki to neprieiname. Viską darome su saiku. Nesu alaus ar stiprių gėrimų mėgėjas. Juk ne dėl to su draugais susitinkame, o pabendrauti“.
Kartais bičiuliai J. Milašiui nupina ir vainiką, bet laužo taip niekada ir neužkūrė. „Mėginome vienais metais didžiulį sukrauti, bet užėjo lietus, - juokėsi gydytojas. – Juk lietus ir Joninės – dažnas derinys. Namiškiai net ir orų prognozės nesiklauso, sako: „Nesvarbu, ką pasakys, bet vis tiek kaip visada lis“.
O pacientai chirurgo nesveikina. „Juk su jais turiu tik momentinį susitikimą – atlieku operaciją, ir daugiau nebesusitinkame. Nebent būna, kad prireikia tęsti gydymą. Paprastai žmogaus biografijoje išlieka operacija, bet po jos jis jau sveikas“, - kalbėjo J. Milašius.
Kaip visi normalūs Jonai
„Perkopęs septyniasdešimt interviu nebedalinu“, - šmaikštaudamas atsakymų vengė beveik dešimtmetį vadovavęs Lietuvos otorinolaringologų draugijai gydytojas Jonas Laimutis Martinkėnas. „Esu pensininkas, ir dabar niekaip nešvenčiu Joninių. Tik draugų rate“, - lakoniškai atsakinėjo.
Gydytojas sakė nesąs sveikuolis ir vardadienį minintis taip, „kaip visi normalūs Jonai“. Paklaustas dar atsakė, jog gydytojaudamas sulaukdavo labai daug sveikinimų ir iš pacientų, ir iš kolegų, bet tuo itin trumpą pokalbį J. L. Martinkėnas ir baigė. „Apie mane jau buvo kartą per Jonines parašytas labai ilgas straipsnis“, - nusijuokęs paaiškino.
Ligita Sinušienė
