Jaunoji gydytoja: „Nieko nėra blogiau už abejingą mediką“(8)

Susipažinkime. Raimonda Rudytė. Šeimos gydytoja, tik šiemet baigusi studijas Lietuvos sveikatos mokslų universitete ir jau penkis mėnesius savarankiškai dirbanti vienoje privačioje medicinos įstaigoje Klaipėdoje. Kokia buvo jos darbo pradžia, ar tikrovė, su kuria kasdien tenka susidurti konsultuojant pacientus, atitiko lūkesčius? Ar lengva šioje sistemoje išlaikyti jaunatvišką entuziazmą, nuoširdumą, siekti idealo?... Pakalbėjome.

Reklama

Tradicinis klausimas – kas  paskatino rinktis mediciną, ar vaikystėje gydėte lėles?

Rinktis mediko profesiją skatino neįgyvendinta mamos svajonė studijuoti mediciną. Apie tai girdėjau nuo vaikystės ir jau nuo tada kitoje srityje savęs neįsivaizdavau. O lėlių negydžiau – gydžiau gyvūnėlius, tvarsčiau sužeistas letenėles, – juokiasi.

Ar baiminotės prieš pradėdama savarankišką gydytojos darbą? Kaip praėjo pirmoji diena?

Dėl savo kompetencijos nebuvo labai baugu, nes studijavau Lietuvos sveikatos mokslų universitete,  kur gydytojų paruošimas tikrai yra geras. Labiau baugu buvo dėl to, kaip pacientai mane priims, kaip įvertins mano darbą, bendravimą. Bet viskas pavyko puikiai. Pirmą dieną buvo labai daug žmonių, bet nebuvo jokių nesusipratimų. Buvo daug vaikų, juos atvedė mamos, o su vaikais man labai patinka dirbti, tad tai mane labai maloniai nuteikė, radau su jais bendrą kalbą. Nesusipratimų nebuvo. Žmonės išėjo su šypsena iš mano kabineto, šypsojausi ir aš. Stengiausi  bendrauti maloniai, būti savimi, žiūrėti į kiekvieną pacientą kaip į asmenybę, atsižvelgti į jo norus, į jo problemas. Ir patarti kaip įmanoma geriausiai.

Ar  pacientai nustebo, pamatę, jog jų naujoji gydytoja tokia jauna? Ar džiaugėsi tuo?

Taip, nustebdavo. Vieni tėvai labai tuo džiaugėsi, noriai atiduodavo savo vaikelį į rankas apžiūrėti, o kiti jautė nepasitikėjimą, žiūrėjo kiek įtariai. Labai norėtųsi tėvelių supratimo,  kad mes, jaunieji gydytojai, tikrai esame gerai paruošti gydytojo darbui ir baimintis dėl kompetencijos nereikėtų. Sulaukiau ir klausimų, ar tikrai esu gydytoja, būdavo kuriozų, kad kai kurie pavadindavo sesute, slaugytoja. Paskui stebėjosi, kad tokia jauna,  o jau gydytoja.

Pagyvenę žmonės net pozityviau žiūri į tai, kad daktarė jauna, išreiškia dėl to džiaugsmą.

Į kokias problemas atkreipėte dėmesį pirmomis darbo dienomis?

Supratau, kad jau esame ne tik gydytojai, bet ir dirbame kaip socialiniai darbuotojai, nes vyresnio amžiaus žmonės nemoka savimi pasirūpinti, dažnas neturi artimųjų. Tad tenka sukti galvą, kaip jiems padėti, juk vieno žmogaus negalima palikti.  Reikia sutvarkyti pažymas dėl specialiųjų poreikių, slaugos, neįgalumo.

Įdomu, kad ateina žmonės konsultuotis ne tik dėl ligų, bet ir asmeninių dalykų -  dėl tarpusavio santykių, psichologinių problemų šeimoje, dėl vaikų auklėjimo, dėl santykių su tėvais, jų priežiūros ir pan.  Daugelis kenčia nuo lėtinio streso, jie pervargę, įsitempę ir tokia pagalba jiems reikalinga.

Ar dažnai susiduriate su hipochondrija, nesamų ligų ieškojimu?

Susiduriu gana dažnai. Kai, atlikus visus tyrimus, patologijos nerandi,  pradedi gilintis, ieškoti psichologinių priežasčių. Manau, kad šį sutrikimą daugeliu atvejų sukelia stresas, dėmesio trūkumas.

Ar turite šalia jums gelbstinčią slaugytoją?                        

Dirbu viena. Dabar vis daugiau gydytojų dirba vieni, be slaugytojo, nes viskas kompiuterizuojama,  rašymo sumažėja. Slaugytoja dirba procedūriniame kabinete, atlieka įvairias manipuliacijas.

Kas labiausiai patinka jūsų darbe? Ir kas vargina?

Bendrauti  su pacientais.  Įdomu matyti rezultatą, nes yra tęstinumas: po gydymosi ateina žmogus ir klausia „O ką, daktare, toliau darysim?“

Nemaloniausia  –  baimė, kad neduokdie padarysi ką nors ne taip, ir teks nukentėti, jei ko nors nebūsi įrašęs. Todėl dokumentaciją pradedi pildyti itin kruopščiai, turėdamas omenyje  galimas komisijas, tikrinimus, tam atvejui, jei pacientas pasiskųstų, kad nebūtų prie ko prikibti. Bet  gerai tai, kad ši atsakomybė skatina norą tobulėti.

Tenka girdėti, kad tarp šeimos gydytojų ir specialistų yra šiokia tokia priešprieša. Ar pajutote tai?

Kartais iš pacientų tenka išgirsti, kad specialistų požiūris į šeimos gydytojus yra išties negatyvus, nuvertinantis visų jų darbą ir sugebėjimus. Jie atseit prasitaria, kad šeimos gydytojai nieko nedaro, tik siuntinėja. Tai labai nemalonu, nes ir pacientai  ima manyti,  kad šeimos  gydytojai  yra tik siuntimų rašytojai. Bet taip nėra. Darau viską, kas priklauso  pagal šeimos gydytojo normą. Naudoju savo žinias ir galimybes kiek įmanoma.

Tačiau kartais pacientai  skundžiasi, kad šeimos gydytojas neduoda siuntimų...

Taip, būna, kad pacientas ateina ir sako: „Aš tik siuntimo atėjau“. Dažnai dėl tokios patologijos, kurią galime išgydyti mes, šeimos gydytojai. Pvz.,  prašo siuntimo pas ausų, nosies ir gerklės gydytoją – kad ausį praplautų, nors tai atliekama pas šeimos gydytoją. Kai tai paaiškini,  dažnas nustemba ir apsidžiaugia, kad nebereikės eiti pas specialistą.

Devynerius metus ne tam studijavau, kad sėdėčiau ir rašyčiau siuntimus.

Kas yra jūsų gydytojo idealas?

Iš rezidentūros metų labiausiai patiko gydytoja Dileta Vaitkuvienė, dirbanti Kaune,  klinikoje „Bendrosios medicinos praktika“.  Man padarė įspūdį tai, kad ji kompetentinga, reikli, griežta, tačiau kartu  švelni su pacientais, gražiai bendrauja su vaikais.

O šiaip gydytojo idealas – siekiantis tobulėti, labai kantrus, užjaučiantis kiekvieną, į visus žiūrintis kaip į asmenybę, parodantis,  kad kiekvieno žmogaus problema jam yra labai svarbi.

Bet užuojauta gali ir išsekinti? Juk nuo problemų nepavyks atsiplėšti ir vakarais?..

Taip,  reikia išmokti atsiriboti. Man tai dar sunku padaryti, nes ir po darbo nuolat galvoju apie pacientus, kaip jiems sekasi, ar viskas gerai. Neprieštarauju, kad paskambintų po darbo, pasiteirautų. Tikiuosi, kad laikui bėgant pavyks atsiriboti.

 Kokia gydytoja nenorėtumėte būti?

Rezidentūros metu pamačiau ir tokių gydytojų, kokia nenorėčiau būti:  abejinga, nepagarbi pacientui, kelianti balsą, kritikuojanti jį. Nėra nieko blogiau už abejingą gydytoją, kuris nepakelia akių į pacientą, net trumpai su juo nepasikalba.

Kaip Jūs vertinate  padėkas ir kyšius?

Esu prieš kyšius. Man jų nereikia. Jei pacientas  ir bando užsiminti, sakau: „Man esate visi vienodi: ar jaunas, ar senas, ar turtingas, ar neturtingas,  kokias pareigas beužimate“. Dirbu savo darbą  ir noriu jį padaryti gerai. Manau, kad nuomonė, jog kyšį gavęs gydytojas dirbs geriau, yra mitas. Juk joks gydytojas nelinki bloga savo pacientui, nenori jam pakenkti dėl to, kad tas nedavė kyšio.

Esu gavusi gėlių, šokoladukų, kaip padėką. Iš pradžių bandžiau šokoladuką grąžinti, bet pamačiau, kad tas „stumdymasis“  gali nueiti iki ašarų.

Man labiausiai patinka tai, kad įvertina mane kaip asmenybę, už nuoširdumą, nes mano žinių, kompetencijos  pacientai įvertinti negali.

Konsultacija, kurią dažniausiai prisimenate.

Kaip rezidentė dirbau Kauno klinikų priėmimo skyriuje. Atvyko vidutinio amžiaus žmogus, skundėsi, kad paskausta galvą. Atrodė normaliai, kaip sveikas žmogus, pasakė, kad buvo truputį  parkritęs ir truputį susidaužė galvą. Apžiūrėjus buvo nuspręsta paleisti namo. Bet mano nuojauta sakė, kad kažkas yra ne taip, nors negalėjau paaiškinti kodėl. Nusprendžiau skirti galvos kompiuterinę tomografiją. Rasta hematoma, ir buvo skubiai atlikta operacija. Labai džiaugiuosi, kad išgelbėjau žmogui gyvybę. Iš tikrųjų pasitikrinau savo nuojautą, ji  mane dažnai neapgauna.

Kokią turite ateities sveikatos priežiūros Lietuvoje viziją?

Stipri šeimos gydytojų grandis. Lengvesnis patekimas pas specialistą. Valstybės pagarba medikams. Norėčiau, kad būtume minimi ne tik iš blogosios pusės, skatinami sąžiningais atlyginimais,  liktume dirbti čia, neemigruotume.