Irenos Matijošaitienės dovanos gyviesiems – paskata gerumui ir pasitikėjimas donoryste

Pasaulinė praktika rodo, kad donorystės reiškinys yra itin subtilus. Jai kenkia ne tik dideli nesusipratimai, bet ir menkiausi įtarimai skaidrumu, šioje srityje sklandantys įvairiausi gandai. Ir atvirkščiai – šviesaus tragizmo, pasiaukojimo kupinos istorijos, kai mirštantysis gelbsti gyvuosius, įkvepia ir įtikina. Būtent tokia yra Irenos Matijošaitienės gyvenimo ir mirties istorija.

Reklama

Jei gali padėti – padėk

„Jei gali padėti – padėk“, – šie paprasti Irenos Matijošaitienės žodžiai virto realybe, turbūt pačiu svarbiausiu jos gyvenimo ir mirties darbu, kurį pratęs gyvieji. „Gyvendami šeimoje kalbėdavome ne tik apie gyvenimą, bet ir apie mirtį. Irenos noras, kad jos organai būtų paaukoti gyviesiems, tiek man, tiek sūnums buvo žinomas seniai. Norėtume Irenos darbus įprasminti ir pratęsti padėdami  tiems, kurie gyvi ir kuriems reikia pagalbos“, – antradienį Vilniuje pristatydamas Irenos Matijošaitienės vardo fondą kalbėjo Visvaldas Matijošaitis.

Pasak V. Matijošaičio, fondo tikslas – tęsti I. Matijošaitienės pradėtus darbus, siekiant darnesnės ir laimingesnės visuomenės. Planuojama skatinti donorystę, taip pat įgyvendinti pilietiškumo ugdymo ir puoselėjimo iniciatyvas.

Donorystės pozicijas Lietuvoje turėtų sustiprinti ir šiais metais įkurta Lietuvos transplantologų asociacija (LTA). Organizacijos įkūrėjo ir prezidento, gydytojo transplantologo Vitalijaus Sokolovo teigimu, svarbiausias LTA tikslas – stiprinti ir tobulinti šalies transplantologijos sistemą, suvienyti čia dirbančius specialistus, taip pat – skatinti donorystę. „Visa tai, ką mes darome transplantologijoje, yra įmanoma tik donorystės dėka“, – sakė LTA prezidentas.

Lūžio taškas?

Donorystės sėkmės Lietuvoje vienareikšmiškai vertinti neišeitų. Medicininiu požiūriu, Lietuva pasiekusi daug – vykdomos sudėtingiausios kepenų, plaučių, širdies, širdies bei plaučių, inksto bei kasos kompleksų, kasdienybe tapusios inkstų ir kitų organų transplantacijos.

Nerimą kelia pasitikėjimo medikais ir donoryste problema – manoma, kad nepasitikėjimas yra viena svarbiausių (bet ne vienintelė) priežasčių, lemiančių pastaruosius ketverius metus tolygiai augusius potencialių donorų artimųjų prieštaravimų donorystei skaičius: 2008 m. tokių atvejų buvo 25 proc., 2009 m. – 30, 2010 – 33, 2011 – 38, 2012 – 40 proc. Pirmųjų keturių šių metų mėnesių duomenys geresni – donorystei prieštaravo 31 proc. artimųjų. „Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovų teigimu, negalime žinoti, ar sumažėjusį artimųjų prieštaravimų skaičių jau galime sieti su Irenos Matijošaitienės gyvenimo ir mirties istorija, bet neabejotina, kad šis įvykis sumažins artimųjų atsisakymų paaukoti organus skaičių ateityje.

Vienas iš transplantologijos Lietuvoje pradininkų, profesorius habilituotas daktaras Balys Dainys sako, kad ši kilnaus tragizmo ir pasiaukojimo kupina istorija gali tapti lūžio tašku, pralaušiančiu Lietuvoje vis dar gajaus nepasitikėjimo donoryste sieną.  „Irena Matijošaitienė – visuomenėje žinoma, gerbiama moteris. Tikriausiai nėra Lietuvoje žmogaus, kuris jos nežinotų. Todėl tvirtas Irenos Matijošaitienės, jos vyro Visvaldo Matijošaičio ir kitų artimųjų sprendimas padėti gyviesiems dalį gyventojų paskatins susimąstyti apie donorystę, o galbūt dėl jos ir apsispręsti. Tai tikrai darys stiprią pozityvią įtaką“, – pabrėžė prof. Balys Dainys.

Lietuvos nacionalinio transplantacijų biuro komunikacijos skyriaus vadovė Rasa Pekarskienė priminė paprastą tiesą – donorystės ir transplantacijos proceso sėkmę lemia visuomenės žinojimas apie donorystę ir jos pritarimas. „Daugelis mūsų vengia kalbėti apie mirtį, vengia kalbėti apie pagalbos kitam prasmę. Irena Matijošaitienė savo kilniu poelgiu priminė, kad apie tai kalbėtis reikia, ir reikia priimti sprendimus“, – sakė R. Pekarskienė.

Stiprina donorystę

Visuomenės nuomonės ir rinkos tyrimo centro „Vilmorus“ direktorius sociologas socialinių mokslų daktaras Vladas Gaidys sako, kad panašios į I. Matijošaitienės šviesaus pasiaukojimo istorijos daro stiprią teigiamą įtaką donorystės procesams visame pasaulyje – tokia daugelio šalių patirtis.

Viena tokių istorijų 2000 m. nutiko Ispanijos Andalūzijos regione, kai baskų separatistų grupuotės ETA nariai nužudė valstybinį prokurorą. Nužudytasis buvo organų ir audinių donoras, jo donorystė išgelbėjo keletą kitų gyvybių. Ispanijos žiniasklaida įvykį nušvietė plačiai ir pozityviai, nevengdama papasakoti asmeninių šiuo donorystės atveju išgelbėtų žmonių istorijų. Netrukus apie tai kalbėjo visa šalis, o potencialių donorų artimųjų atsisakymų donorystei skaičius ženkliai krito. Maždaug po pusės metų, kai minėtą įvykį visuomenės ir žiniasklaidos darbotvarkėje pakeitė kiti, atsisakymų donorystei skaičius išaugo ir tapo beveik toks pats, koks buvo iki prokuroro žūties. Tačiau dar po kelerių metų sociologai fiksavo teigiamus su šiuo įvykiu susijusius ilgalaikius visuomenės nuomonės apie donorystę pokyčius. Svarbi ir dar viena detalė – Ispanijos žiniasklaida, atskleisdama donoro ir recipientų duomenis, pažeidė jų konfidencialumą užtikrinančius įstatymus. Valstybinės institucijos, matydamas teigiamą naujienų socialinį efektą, nutarė, kad aklai taikyti įstatymo nuostatas būtų neišmintinga, ir į šiuos pažeidimus neragavo.

Prognozuoja mažiau artimųjų atsisakymų donorystei

Dr. Vladas Gaidys sako, kad šias dvi pasiaukojimo kupinas istorijas Ispanijoje ir Lietuvoje galima lyginti, ir reikia lyginti. „Vertindamas Ispanijos ir kitų šalių panašių įvykių patirtį manyčiau, kad Irenos Matijošaitienės auka turės teigiamą poveikį. Remdamasis tuo pačiu Ispanijos atveju drįstu prognozuoti, kad artimiausiais mėnesiais atsisakymų donorystei atvejų skaičius mūsų šalyje mažės. Labai svarbu, kad donorystės tema pateko į žiniasklaidos, taip pat visuomenės dienotvarkę. Atrodo, mūsų šalies žiniasklaida yra pakankamai subrendusi šiai istorijai ir sugeba ją parodyti objektyviame teigiamame – pasiaukojimo, pilietiškumo ir supratimo, kokie svarbūs esame vieni kitiems, kontekste“, – sakė dr. V. Gaidys.

Baigdamas pokalbį pašnekovas palinkėjo, kad I. Matijošaitienės istorija žiniasklaidos dienotvarkėje išsilaikytų kuo ilgiau, ir svarbiausia – tokiame pačiame šviesiame kontekste.

Svarbu kalbėtis ir apie gyvenimą, ir apie mirtį

Profesorius B. Dainys atkreipia dėmesį į tai, kad dalis mūsų šalies šeimų donorystės temų vengia ir nelaimės atveju dažnai nežino, kokia buvo vieno ar kito asmens nuostata donorystės atžvilgiu. „Pats sunkiausias dalykas šeimos nariams – apsispręsti. Galbūt velionis nenorėjo? O gal norėjo? Ir dažnai galvojama – „ai, geriau atsisakysiu“. Nepaprastai sunku priimti sprendimus nekalbėjus. O I. Matijošaitienė parodė, kaip apie tai kalbėtis. Ir kitais atvejais, jeigu tik buvo kalbėtasi, mes velionio norus žinome. Velionio norai laikomi šventais ir mus įpareigoja juos vykdyti“, – pabrėžė prof. B. Dainys.

„Nepriklausomybės pradžioje šį egzaminą vargu ar būtume išlaikę“

Pašnekovas taip pat pritarė dr. Vlado Gaidžio išsakytoms mintims, kad šalies žiniasklaida V. Matijošaitienės netektį didžiąja dalimi nušvietė objektyviame šviesiame kontekste ir egzaminą išlaikė. Prof. B. Dainio teigimu, jau keliolika metų žiniasklaida donorystę, su ja susijusius procesus vertina ir nušviečia pozityviai. Jis prisiminė pirmąjį atkurtos Nepriklausomybės dešimtmetį, kai donorystė, transplantacijos net ir didžiosiose šalies žiniasklaidos priemonėse buvo apipintos įvairiausiomis sąmokslo teorijomis. „Buvo prikurta visokiausių išgalvotų istorijų. Buvo mus, gydytojus, sekančių žurnalistų. Jie netgi dėdavo skelbimus, esą parduodantys vieną ar kitą organą – gal užkibsime. Ir tai darė labai gerai žinoma žurnalistė. Ir žiniasklaida, ir visuomenė tuomet vargu ar būtų išlaikiusi Irenos Matijošaitienės egzaminą, skirtą mums visiems“, – kalbėjo prof. B. Dainys.

Mindaugas Savickas