Penktadienis, 2024.03.29
Reklama

Įkalintųjų skafandruose kova už laisvę – gyvenimas po insulto, prisimenant kalbos gebėjimus(6)

Ligita Sinušienė | 2012-02-11 00:02:14

Ašaros kaupėsi akyse nenorom, kai Palangos „Lino“ reabilitacijos centre mačiau, kaip keturiasdešimtmetis vyras iš visų jėgų stengėsi kartoti gimtosios kalbos žodžius, o gydytojai patikslinus klausimą, impulsyviai bedė pirštu į kompiuterio ekraną, sakydamas paprasčiau: „Šitas“. Tačiau logoterapeutė vis tiek reikalavo atsakymą sukonkretinti ir ištarti sudėtingą žodžių junginį „Mikrobangų krosnelė“. Šis vyras – patyręs hemoraginį insultą, kurį lydėjo skaudžios pasekmės: gebėjimo kalbėti ir kalbos suvokimo praradimas. 

Logoterapeutė Violeta Butrimienė pabrėžia, kad pati veiksmingiausia kalbos atkūrimo terapija - pirmus tris mėnesius po insulto. Ligitos Sinušienės nuotr.
Įkalinti skafandruose

„Kai gauni tokį jauną pacientą, patyrusį insultą, prieš akis visada iškyla Juliano Schnabelio drama „Skafandras ir drugelis“, kurioje pasakojama apie jauną žmogų, tik vienos akies mirksėjimu galintį bendrauti su aplinkiniais“, - sako „Lino“ logoterapeutė Violeta Butrimienė.

Su tokiais skafandrų kaliniais gydytoja susiduria nuolat ir padeda jiems grįžti į gyvenimą. „Ištikus infarktui žmogus iš pradžių nesupranta, kas jam nutiko, kito žmogaus kalba jam skamba kaip svetima, nepažįstama – tik neaiškūs garsai. Paskui pacientas pereina į kitą ligos fazę – padėties suvokimą, trečiajame etape įsivaizduoja, kad labai gretai, netrukus, štai tuoj tuoj ir pradės kalbėti. Tokiu įsivaizdavimu gyvena ir jo artimieji. Ir tik galiausiai žmogus suvokia, kad tik nuosekliu darbu ir pastangomis gali grįžti į gyvenimą“, - aiškina V. Butrimienė.

O insulto pasekmės, anot gydytojos, ne visiems būna vienodos: kalbos praradimas, išlikus suvokimui, arba žmogus kalba, bet visiškai nesuvokia, ką. Gali būti ir abu sutrikimai. Minimas keturiasdešimtmetis į ligoninę ir pateko su abiejų rūšių sutrikimo simptomais. „Jis tik mykė kažką nesuprantamai, visa dešinė kūno pusė buvo paralyžiuota, dešinę koją vilko, rankos nevaldė, - pasakoja logoterapeutė. – Kartu buvo praradęs ir kalbos suvokimą, ir visi sutrikimai buvo labai ryškūs. Tačiau tai išskirtinis mano pacientas, nes per keturiasdešimt reabilitacijos dienų jis pasiekė labai ryškios pažangos“.

Girdėti, pamatyti, suvokti

Su gydytoja kalbamės likus pusvalandžiui iki užsiėmimo su pacientu. Gydytoja sako, kad vyriškis neprieštaraus, jog ir jam atėjus galėčiau kurį laiką stebėti, kaip jis dirba.

Elektroterapijos aparatas stimuliuoja paralyžiuotus kalbos padargus. Ligitos Sinušienės nuotr.

Žinoma, ne visą pusvalandį. Iki pacientui pasirodant gydytoja atskleidžia savo darbo metodus: „Esant motorinei afazijai (visiškam nekalbėjimui) pirmiausia pradedame nuo elementarių elementų suvokimo, prašau skaičiuoti „vienas, du, trys“. Pradedame tarti garsus. Atviruosius „a, o, u, i“ ištarti yra lengviau, žymiai sunkiau tarti „p“ – rodau, kaip suspausti lūpas, masažuoju liežuvį. Sudėtingiausi - „t“, „k“ – rodau pirštu, kur liežuvis turi atsiremti“.

Kai pacientas jau pradėjo suprasti gydytojos kalbą, ji pradėjo duoti klausytis garso įrašų, kad jam suprantamas būtų ir kitoks balso tembras. „Tuomet prašau pakartoti, ką išgirdęs. Kai išmokome garsus, pradėjome juos sietis su raidėmis. Taip ir vyksta progresas: žmogus pradeda girdėti, tada – matyti, ir galiausiai - suvokti, - sako „Vakarų Lietuvos medicinos“ pašnekovė. – Per užsiėmimui skirtą pusvalandį dirbame ir su specialiu „Voca Stim“ elektroterapijos aparatu, stimuliuojančiu paralyžiuotas vietas. Kartais mūsų užsiėmimas ir užsitęsia“.

Pasakodama logoterapeutė varto knygeles, kurios, pirmą kartą pamačius, pasirodo, tartum skirtos pirmokams. Primityvūs paveikslėliai, šalia kurių didelėmis raidėmis užrašytas žodis. „Kadangi tai jaunas žmogus, namuose turintis kompiuterį, mokau naudotis ir juo. Po truputį rašome sakinius, paskui juos skaitome, - gydytoja, džiaugdamasi savo pažangiu pacientu, rodo sudėliotus trijų žodžių sakinukus. – Turiu vieną draugę, kuri su vienu žmogumi, po infarkto taip ir nebeatgavusio gebėjimo kalbėti, nuolat bendrauja per „Skype“. Tačiau būna ir priešingai – žmogaus suvokimas nebegrįžta“.

Atsikuria 25 proc. kalbos gebėjimų

Tačiau šio jauno vyro pasiekimais logoterapeutė ypač džiaugiasi – per kiek daugiau nei mėnesį sugrįžo 25 proc. jo kalbos ir suvokimo. „Man labai svarbu, kad išėjęs iš reabilitacijos centro tokį savo pajėgumą jis išlaikytų ir toliau. Jo žmona išeis į darbą, vienuoliktokė dukra – į mokyklą, o jis liks vienas namuose. Todėl ir noriu jam atskleisti galimybes naudotis kompiuteriu. Po infarkto atkurti kalbos gebėjimams sėkmingiausia reabilitacija vyksta pirmuosius tris mėnesius ir per pirmąjį pusmetį (6-8 mėnesius) po aktyvaus reabilitacijos etapo. Labai svarbu, kad tai suprastų ir artimieji, ir žmogus pats sau sugebėtų padėti. Juk komunikavimas – labai svarbus faktorius žmogaus gyvenime“.

V. Butrimienė aiškina, kad neatsikuriant kalbos motorikai arba suvokimui žmogus užsisklendžia savyje. „Todėl jiems labai reikia palaikymo, jie nori, kad juos kiti suprastų“, - sako logoterapeutė. Todėl likus penkioms minutėms iki susitikimo su pacientu gydytoja atsargiai perspėja mane, kad vyriškis labai jautrus. Tad jam įėjus į kabinetą aš tik ištiesiu ranką ir pasisakau savo vardą (užrašai, be abejo, guli rankinėje – žurnalistų darbo priemonės net sveiką žmogų neretai sutrikdo). Vyriškis plačiai šypsodamasis iš visų jėgų stengiasi man atsakyti dėmesiu. Tos nuoširdžios pastangos verte veria širdį. Gydytoja perklausia: “Ar čia Ligita?“ Ne itin raiškiai, bet suprantamai, linkčiodamas galva, vyras pakartoja mano vardą. Jo mokytoja paprašo, kad viešniai pasisakytų ir savąjį. Keturiasdešimtmetis prisistato kiek sunkiau, nors savo vardą yra kartojęs ne kartą, bet jame yra sunkiai įveikiama „r“. Tačiau suprasti įmanoma be vargo.

Beje, mano naujasis kelių minučių pažįstamas į kabinetą įėjo žengdamas abiem kojomis arba bent jau nekrito į akis, jei kas nors buvo ir ne taip. Ir sveikindamiesi vienas kitam paspaudėme dešinę ranką – kaip ir pridera.

Kalbos gebėjimams atkurti naudojamos ir specialios kompiuterinės programos. Ligitos Sinušienės nuotr.

Progresas ryškus, bet ateitį žino tik Dievas 

Gydytoja su žmogumi, iš naujo atrandančiu savo kalbą, prisėda prie stalo, kompiuterio ekrane su pele kaitalioja po vieną raidę, suteikiančią žodžiui vis kitą prasmę: „lapas“, „labas“, „lašas“, „lakas“. Paskui vyras mokosi kepti šokoladinius sausainius – ekrane matydamas parašytas frazes ir jas atitinkančias iliustracijas kartoja sudėtingus sakinius vieną po kito, nupasakodamas, kaip paruošti desertą.

Stebėdama šiuos du žmones, kaip vienas, visu kūnu palinkdamas į priekį stengiasi atlikti savo užduotis, pamiršęs viską aplinkui, o jo pagalbininkė, po kiekvieno ištarto žodžio negailinti nuoširdaus „puiku“ ar nepavykus plačiai žiojasi, rodydama, kokioje padėtyje turi būti liežuvis, nujaučiu tarp jų tvyrančią nematomą jungtį – viltį visiškai išsiveržti iš skafandro, į kurį įstūmė liga. O jųdviejų juokas, kai vyriškiui kažką nerišliai sumurmėjus gydytoja purto galvą, juokais susiraukusi: „Brrr“ (suprask – ką čia dabar pasakei), graudina iki ašarų.

Tačiau užtikrintumo, kad žmogus kalbės taip, kaip iki ligos, gydytoja nepateikia. „Vienas Dievas žino, - paklausta atsako. – O būna visaip. Apie 50-70 proc. asmenų po insulto, pažeidusio smegenų ląsteles (neuronus), likusiam gyvenimui išlieka su neįgalumo pasekmėmis. Sėkmingesnė reabilitacijos eiga ir poreabilitacinis periodas priklauso nuo galvos smegenyse įvykusių pažeidimų ir ligonio amžiaus, motyvacijos, socialinės padėties, intelekto galimybių“. Bet šis keturiasdešimtmetis sugebėjo logoterapeutę nustebinti savo itin staigiu progresu, todėl V. Butrimienė ir panoro šia istorija pasidalyti su kitais.

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt

Įvertinkite straipsni:
Balsavimu įvertinimas 4 / 5 (2). Jūs dar nebalsavote
(2)
skaityti komentarus (6)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Net 8 iš 10 lietuvių nepritaria narvuose laikomų vištų laikymo sąlygoms
Net 8 iš 10 (82 proc.) lietuvių mano, jog narvuose laikomų vištų sąlygos yra nepakankamai geros, rodo naujausia reprezen...
Dietologė sugriovė mitus apie iškrovos dieną: nepulkite badauti iškart po Velykų
Kai artėja šventės, tradiciškai pasižadame, kad šįkart tikrai nepersivalgysime, bet pasiryžimas dažniausiai išgaruoja vo...
Velykų šventė: už saiką prie stalo organizmas tikrai padėkos
Kaip nepersivalgyti, o persivalgius, palengvinti virškinimo procesą? Kiek kiaušinių valgyti, o gal jų apskritai vengti?...
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų