Igoris Vetrovas: „Tikrą, Ajurvedos, gydytoją nuo virtualaus daktaro skiria meilė“(1)

Svarbiausia – mylėti, atrasti savo talentą, moterims nesirinkti buhalterijos profesijos, ir nebūti robotais, - tvirtina savaitę Palangoje viešėjęs Rusijos Ajurvedos medicinos asociacijos prezidentas Igoris Vetrovas.

Reklama

Kas yra Ajurveda? Liaudies medicina, religija?

Ajurveda – kai kas daugiau nei medicina. Tai - gyvenimo būdas, sugebėjimas harmoningai gyventi ir su fiziniais, ir dvasiniais visatos įstatymais. Egzistuoja daug paralelinių pasaulių, ir Ajurveda, turinti gilią filosofiją, aprašo visatos įstatymus. Ji grindžiama sandhi filosofija, į kurią įeina 33 milijonai visatos įstatymų. Ajurveda dvasine prasme pripažįsta Dievo egzistavimą, bet ji labai kosmopolitinė, nes nepripažįsta, kad yra indusų, rusų, kinų, afrikiečių ar dar koks kitas Dievas. Ji atsiriboja nuo religijos supratimo, nes jos – daug vėlesnė struktūra. Religijos atsirado tik maždaug V-VI a. prieš mūsų erą. Žinoma, buvo kažkokių ir anksčiau, bet religijos intensyviau vystytis pradėjo tik viduramžiais ir tapo priemone kontroliuoti žmones, padedamos valstybės. O jei kalbėsime apie pagrindinių religijų įkūrėjus – Jėzų, Mahometą, Budą ir kitus – jie niekada nekūrė religijos, o dvasines bendruomenes, ir tiesiog kalbėjo apie dvasinį kelią. Mahometas apskritai vieną kartą pasakė: „Kiek žmonių, tiek ir kelių pas Dievą“. Ajurveda pripažįsta, kad Dievas yra vienas, bet skirtingai pasireiškiantis visatoje, ir neatmeta visatoje esančios hierarchijos. Ne tik žemėje yra gyvybė. Yra labai daug planetų, kuriose gyvena žmonės.

Kieno mokymu Ajurveda remiasi, skleisdama tokias mintis?

Ajurvedos įkūrėjas - Dhanvantari. Jis buvo matrica, atėjęs iš aukštesnių planetų, medicinos pradininkas Žemėje. Dhanvantari, atėjęs į Žemę, nieko nesugalvojo, bet atsinešė savo žinias iš aukščiau. Nors iki Dhanvantari atėjimo titanų, atlantų civilizacijos turėjo mediciną, bet jis viską susistemino, paėmęs tai, ką geriausia.

Kaip Ajurveda supranta žmogų?

Žmogus yra visatos ląstelė ir paklūsta jos tvarkai, kaip bet kuri kūno ląstelė negyvena savarankiškai. Kiekviena ląstelė – valstybės gyventoja, atliekanti savo misiją, turinti ir fizinį, ir dvasinį, ir eterinį kūną, net protą, intelektą, sielą. Kiekvieną ląstelė turi savo taisykles, atlieka savo funkcijas, laikydamasi tų taisyklių. Pavyzdžiui, ląstelė nesidaugina savarankiškai, kaip jai norisi, o paklūsta įstatymams. Yra tokių, kurios gyvena labai ilgai – 7 metus arba tik vieną dieną, kaip odos epidermio ląstelė. Tokiu pat principu sukurta ir visata. Tačiau siela pereina evoliuciją nuo žemesnių gyvenimo formų iki aukštesnių ir galų gale patiria išsilaisvinimą, kad sąmoningai pratęstų dvasinius dėsnius aukščiausiame transcendentiniame pasaulyje. Todėl Ajurveda nesistengia idealizuoti kokios nors vienos žmogaus gyvenimo pusės. Jo moko, kad kiekvieno žmogaus visose gyvenimo srityse turi būti išreikštos keturios kryptys ir pasiekti tikslai.

Kokie tie pagrindiniai žmogaus gyvenimo tikslai?

Pirmasis – kama, reiškiantis džiaugsmą, laimę. Kiekvienas žmogus siekia laimės, bet Ajurveda neturi omeny tik materialaus pasitenkinimo, į šią laimės sąvoką įeina įvairūs jos aspektai, net ir dvasiniai. Tačiau Ajurveda leidžia žmogui mėgautis ir materialiais

malonumais, bet proto ribose, nežalojant savo kūno. Ajurveda duoda mokymą, kaip sumažinti kančias iki minimumo, taip žmogui kuo ilgiau išliekant jaunam, moko džiaugtis visaverčiu gyvenimu.

Kitas tikslas – artha. Tai viskas, kas gera ir naudinga. Tai svarbus tikslas. Kiekvienas žmogus įkūnija vieną iš talento dievų. Mažiausiai vieną. Ir žmogus turi tuos talentus per savo gyvenimą atskleisti. Jei jie atsiskleidžia iki tobulumo, žmogus tampa genijumi, jei nebetoli iki genialumo, kitame gyvenime žmogus jau gimsta genialus. Toks gimė Mocartas, Bachas, Puškinas. Bet jie negimė genialūs vien tam, kad tuo mėgautųsi. Kiekvienas genijus irgi turi misiją. Vieniems pasiseka ją įgyvendinti, kitiems – ne. Ajurveda leidžia atpažinti talentą kiekviename žmoguje ir jį naudoti. Yra speciali metodika, leidžianti tai atskleisti.

Trečias tikslas – dharma, kitaip – pareiga. Kiekvienas žmogus turi savo pareigas. Vyro pareiga – ginti savo šeimą ir fiziškai, ir psichologiškai, ir materialiai. Moteris gali net visai nedirbti. Visuomenėje vyras turi kitas savo pareigas, kaip policininkas – užtikrinti saugumą, gydytojas – gydyti. Moters pareiga – kurti harmoniją vaikams, šeimai. Todėl ji jokiu būdu negali dirbti buhalterės darbo. Moteris buhalterė – tai siaubinga, nes skaičiai numarina jos kūrybingumą, išsekina ir grįžusi į namus ji nieko nebenori. Prieš kelerius vienoje Peterburge vykusioje konferencijoje mokslininkai paneigė nuomonę, kad narkomanija – asocialių, alkoholį vartojančių šeimų pasekmė. Jų teigimu, 70 proc. narkomanų kilę iš tų šeimų, kuriose moteris – buhalterė. Nebūtinai tiesiogiai buhalterė, bet, pavyzdžiui, verslininkė. Moterims tinka kūrybinis darbas, kuriose jos gali atskleisti savo kūrybinį potencialą – šokiai, dainavimas. Gydytojo darbas irgi tinka.

Plačiau paaiškinkite apie gydytojo pareigą pacientui. Kas vyksta dvasinėje plotmėje, jei medikas suklysta, gydydamas ligonį?

Pradėdamas gydyti pacientą gydytojas su juo sudaro neformalią sutartį. Kalbu ne apie juridinę. Gydytojas faktiškai prisiima atsakomybę už paciento gyvenimą ir turi išnaudoti visą savo talentą, jėgas, kad jį išgydytų, nurodyti jam kelią. Jei gydytojas netyčia suklydo, tai dar nereiškia, kad visatos įstatymai nukryps prieš jį. Tačiau jei jis tingėjo mokytis, skaityti, lavintis, tobulintis ir todėl padarė klaidą, tai tolygu tam, kas nutinka netreniruotam policininkui, žodžiu sudraudusiam chuliganus. Šie jį tiesiog užmuša. Ir tai - jo neprofesionalumo rezultatas.

Žinoma, gydytojas negali visko išspręsti, bet jis gali parodyti kelią.

O paciento pareigos?

Kaip mokytojas turi pareigą prieš mokinius ir mokiniai prieš mokytojus, taip ir pacientas turi pareigą – laikytis gydytojo nurodymų. Ir apskritai mūsų ligų priežastys – disharmonija. Kaip ląstelės, nepasiduodančios įstatymams, pradeda senti, taip ir mes, kai pradedame gyventi vien dėl savęs, tampame panašūs į tokią senstančią ląstelę ir susergame.

Grįžkime prie pagrindinių gyvenimo tikslų, kuriuos skelbia Ajurveda. Koks paskutinis, ketvirtasis?

Mokša, tai yra – dvasinė evoliucija. Kiekviename įsikūnijimo etape turime pakilti į aukštesnį lygmenį, arčiau Dievo. Net jei žmogus ir netiki persikūnijimu, kažkokia jo gyvenimo dalis vis tiek turi būti dvasinė. Jei visi šie tikslai lygiaverčiai, žmogus gyvena harmonijoje, yra sveikas ir laimingas. Aukščiausia, ką žmogus savyje turi ugdyti, – meilę, tada – talentus ir dvasinę bei fizinę harmoniją.

Esate Rytų medicinos atstovas. Kaip vertinate vakarietiškąją?

Nenoriu kritikuoti Vakarų medicinos, nes, pavyzdžiui, chirurgija pasiekusi didžiulės pažangos. Tačiau pakalbėkime, pavyzdžiui, apie organų transplantaciją. Tai

labai komercinė medicinos kryptis, iš kurios uždirbami dideli pinigai. Mokslininkai jau išrado, kaip iš vienos ląstelės išauginti organą. Tam nebereikia donoro, ir tai nėra taip brangu. Tačiau tokius mokslininkus paprasčiausiai nužudo, nes jie tampa grėsmė organų transplantacijai. Peterburge pažinojau mokslininką, kuris išrado metodą, kaip išauginti, pavyzdžiui, prarastą pirštą. Iki tol buvo atlikta bandymų su gyvūnais, bet ne su žmonėmis. Tam, kad organo išauginimas pavyktų, tai reikėjo atlikti nepraėjus metams nuo organo paradimo. Visa tai skambėjo labai fantastiškai, mes tuo nepatikėjome ir kreipėmės į pagrindinį miesto chirurgą, tikintį Ajurveda. Jis mums pasakė, kad taip – tokie dalykai įmanomi, bet reikia patikslinti šiuos tyrimus. Jau buvo parengta, bet tas mokslininkas atsisakė dalyvauti tyrimuose. Pasirodo, jam paskambino nepažįstamas žmogus ir pasakė, kad jei jis papasakos apie savo išradimą, bus nužudytas ne tik pats, bet ir visa jo šeima.

O natūralioji medicina – Ajurveda, kinų, Šiaurės Amerikos – cheminės medicinos šalininkų laikoma šarlatanizmu. Atsisakoma natūralių gydymo būdų ir priemonių ir peršamos cheminės. Juk farmakologija - trečia po naftos ir ginklų verslo. Netgi visai neseniai viena pasaulinė institucija viešai paskelbė, kad žmonės vegetarai yra psichiniai ligoniai.

Kuo skiriasi tipiškas medikas nuo Ajurvedos gydytojo?

O kuo skiriasi tikras daktaras nuo virtualaus? Ar tikras mokytojas nuo virtualaus? Tikras mokytojas žinias perduoda per savo pavyzdį, asmeninę patirtį, o akademinis dėstytojas dėsto griežtai pagal instrukcijas. Taip pat ir virtualus daktaras turi instrukcijas, kaip naudoti preparatus. Pas mane dažnai ateina Vakarų medicinos medikai ir pasakoja, kad pacientams oficialiai išrašo ne tuos vaistus, kuriais realiai gydo. Nes tam tikros farmacijos bendrovės moka ligoninei, ir jei paaiškėtų, jog medikas išrašo ne jos preparatus, jis negaus premijos. O tikras gydytojas, kuris nori padėti, visų pirma turi mylėti. Žinoma, mylėti visus žmones iš karto – tai tobulumo viršūnė, bet reikia bent jau jausti jiems simpatiją. Tada savo mintimis gydytojas sudaro gydančią energiją – šapti - ir ja maitina pacientą. Tačiau tai nepavyks, jei nebus aistringo troškimo išgydyti žmogų, jei širdis dėl jo neskaudės.

Vienas Rusijos emigrantas man pasakojo nuėjęs pas gydytoją vienoje užsienio šalyje. Pasakė, kad serga hipertonija, spaudimas labai šokinėja. Gydytojas paklausė: „O ką jums skirti?“ „Aš nežinau, juk atėjau pas jus pagalbos“, - atsakė pacientas, bet priminė, ką jam skirdavę Rusijos gydytojai. Gydytojas įsijungė kompiuterį, įvedė preparato pavadinimą ir paaiškino, kad toje šalyje jo nėra. Tada pavardijo kompiuteryje rodomus preparatus ir pasiūlė vieną – „Pamėginkime šitą“. Po savaitės pacientas sugrįžo – nepadėjo. „Pabandykime kitą, stipresnį“, - tokiu pat būdu gydytojas parinko kitą preparatą. Tai argi tai medicina? Juk ir robotas gali taip daryti, ar ne?

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt