Į tobulesnį gyvenimą ir neskausmingą mirtį – L.Tolstojaus pėdomis

Kasmet šiltąjį metų laiką savo tėviškėje - Joniškio rajono Juodeikių kaime praleidžiantis pedagogas, bibliofilas Česlovas Vaupšas - šių dienų maištininkas. Nesilanko „maksimose“, bankuose, stengiasi aplenkti ir valdiškas įstaigas; neslepia esantis ir socialiai pasyvus – nevaikšto į triukšmingus renginius, bet neatsisako dalyvauti dvasinguose sambūriuose. Šį asketišką, uždarą gyvenimo būdą lemia jo pasirinktų rusų rašytojo, filosofo, eseisto, dramaturgo grafo Levo Nikolajevičiaus Tolstojaus (1828–1910) sukurtų religinių-etinių gyvenimo principų laikymasis.

Reklama

Šio rašytojo mokymo pasekėju tapo mokydamasis dešimtoje klasėje. Tuo metu Žagarėje gyveno iš Sibiro sugrįžęs Tolstojininkų grupės narys pedagogas Edvardas Levinskas (1893–1975), vertęs L. Tolstojaus veikalus.

„Man sunkiai sekėsi rusų kalba, tad pradėjau pas jį lankytis, skolintis knygas. Jis mane ir sudomino rašytojo kūryba, propaguotais gyvenimo principais, tad E. Levinską vadinu pirmuoju savo mokytoju“, – pasakojo pašnekovas.

Beje, tauragiškis savo dvasiniu mokytoju laiko ir Algirdą Mykolą Dobrovolskį - kapucinų vienuolį tėvą Stanislovą, su kuriuo bendravo visą gyvenimą. Jam Juodeikiuose net yra įsteigęs nedidelį muziejų.

Tapo vegetaru

Č. Vaupšas ne tik skaitė L. Tolstojaus užrašytus pamokymus, bet ir pradėjo juos taikyti savo gyvenime.

„Sovietmečiu niekas nekalbėjo apie vegetarizmą, tad tėvai, išgirdę, jog nebevalgysiu mėsos – labai nustebo. Bet mano mama buvo labai gera – dažnai kepdavo blynus“, - prisiminė tolstojininkas.

Tačiau sulaukęs pilnametystės, susidūrė su sovietine realybe: išvyko tarnauti į kariuomenę, o ten negalėjo pasirinkti maisto.

„Mano mokytojas E. Levinskas labai prašė, kad neičiau į kariuomenę, nes tai prieštaravo L.Tolstojaus propaguotoms pacifistinėms idėjoms. Deja, 1968-aisiais, kai gavau šaukimą, vyko neramumai – į Čekoslovakiją įriedėjo sovietų tankai, tad išsigandau, kad nepaklusdamas atsidursiu kalėjime. Dabar neičiau, pasirinkčiau tuos penkerius metus praleisti belangėje“, – patikino Č. Vaupšas.

Paklaustas, kaip kariuomenėje pavyko išlikti vegetaru, atsakė, jog pirmaisiais metais neturėjo galimybės pasirinkti – valgydavo su mėsos gabaliukais išvirtą košę, įsidėdavo į kišenę ir sausos duonos užkrimsti. Vėlesniais metais, įgijęs viršilos laipsnį, galėjo sau leisti eiti pavalgyti į karininkų valgyklą: pirkdavo pieno, bandelių.

Atitarnavęs kelerius metus, sugrįžo į Lietuvą ir studijavo Vilniaus pedagoginiame institute (dabar - Lietuvos edukologijos universitetas), kuriame baigė fizinį lavinimą ir istoriją.

„Išklausiau kursus, bet sąmoningai nelaikiau valstybinių egzaminų. Tuo laikmečiu baigusiems istoriją atimčiau diplomus, turbūt žinote, kas tuo metu buvo dėstoma“, – atvirai rėžė pedagogas.

Po studijų įsidabino Plungės rajono Alksnėnų aštuonmetėje mokykloje. Gavo namelį, susiremontavo jį, įsiveisė bičių, kapojo iš mokyklos gautas malkas, išsiplėšė žemės, kurioje augino bulves ir kitas daržoves, uogas. Fizinis darbas jam labai patiko.

Paskui jį perkėlė į mokyklą Plungės rajono Stalgėnų kaime. Iš čia – persikėlė su šeima į Tauragę, kurioje ir liko. Įkūrė Tauragės krašto muziejų – buvo jo pirmasis vadovas, vėliau – vidurinėje mokytojavo.

Kas turi įtakos dvasiniam augimui

Sovietmečiu jis, negeriantis, nerūkantis, o dar ir vegetaras, sulaukdavo apkalbų, pašaipių pastabų, kai kas netgi spėliodavo jį užsiimant disidentine veikla. Bet maitinosi ne prasčiau nei dabar.

„Tada nebuvo dribsnių, todėl pirkdavau į popierinius maišelius supakuotas miežines spaustas kruopas, į jas įsimesdavau razinų, užpildavau karštu vandeniu ir valgydavau“, - vieną iš patiekalų paminėjo tolstojininkas. Nuo maisto, pasak jo, keičiasi ir dvasinė būklė.

Žinoma, dvasiniam augimui turi įtakos ir daugelis kitų dalykų.

„Kai gyveni malda, dvasiniu asketizmu, meditacija – ateina labai didelis gyvenimo džiaugsmas, kurio nenusipirksi už pinigus. Tiek jūs, tiek aš ne be reikalo gimėme, turime suprasti savo gyvenimo prasmę, – paaiškino Č. Vaupšas. – Kai kurie, nesurandantys gyvenimo prasmės, nusižudo. Dabar yra laisvas religinis gyvenimas, kas nori, gali praktikuoti tikėjimą. Tačiau vis dėlto dauguma gyvena pažaboti rutinos“.

Kas rytą šaltu vandeniu apsipilantis, sportuojantis tauragiškis prisipažino nežinantis, ką reiškia sirgti gripu, kitomis ligomis. Tiesa, šį pavasarį kilnodamas svarmenis patyrė traumą, tada teko kreiptis į gydytojus.

„Jeigu žmogus neprižiūri kūno, nuodėmė. Tvarka – vidinė ir išorinė - padeda prasmingiau gyventi“, – įsitikinęs Č. Vaupšas.

Mirtis be kančių

Jo įsitikinimu, dorai, ramiai, sveikai gyvenęs žmogus ir mirs ramiai, nesikankindamas. „Taip gyvenantieji kasdien patiria palaimą, džiaugsmą, o prieš mirtį ramiai atsigula į lovą ir užgęsta. Jie nesibaimina artėjančios mirties, nes žino, kad jų gyvenimas nesibaigia, tęsis anapusybėje, tik kūnas atitarnavo. O dabar kone kas antras miršta kančiose, bijo mirties, gresiančio skausmo, kai kurie ilgą laiką būna prijungti ligoninėse prie aparatų tarsi triušiai, praranda dvasią, kol iškeliauja. Pavyzdžiui, mano mokytojas E. Levinskas, kiek pamenu, visada buvo ramus, su šypsena, tad ir iškeliavo ramiai“, - daijosi mintimis tolstojininkas.

Č. Vaupšas atkreipė dėmesį, jog ypač mūsų dienomis daugelis linkęs į blogį atsakyti blogiu, kai reikėtų susitaikyti, nors ir labai skaudu, nepulti bylinėtis. Mus nuskriaudusiajam ar kokią žalą padariusiajam, pasak pašnekovo, padarytas blogis sugrįš – gal jo šeima ar kiti giminaičiai nukentės, gal sveikata sušlubuos ar kokią negandą patirs.

Pats žmogus yra valstybė

Klausėme, kai jam pavyksta laikytis dviejų rašytojo principų: gyvenant valstybėje, nepripažinti valdžios, nemokėti mokesčių; nepripažinti policijos, kariuomenės, sukarintų organizacijų, muitinės, teismų, bankų.

„Valstybė mus plėšia mokesčiais, jei nepaklustume, baustų policija, kariuomenė. Pats žmogus yra valstybė, jo pasas – pavardė, jo vėliava – nosinė kišenėje. L. Tolstojus buvo sukūręs Rusijoje apie 20 – 30 gyventojų bendruomenių, kurios versdavosi žemės ūkiu, gyvulininkyste - gyveno be valstybės. E. Levinskas tarpukaryje, apie 1927-1928 m., Lietuvoje bandė kurti bendruomenę, pavadintą „Komuna“, bet tuometinio prezidento Antano Smetonos saugumas susekė ir neleido įsikurti, nes juos susiejo su kairiaisiais – komunistais, - kalbėjo Č.Vaupšas. - Ir aš sovietmečiu su bičiuliu buvau nusižiūrėjęs Šiukštų dvarą Plungės rajone Medingėnuose, rašytojos Šatrijos Raganos gimtinėje. Būtume dirbę žemę, vakarais skaitę L. Tolstojų, Evangeliją. Deja, mums neleido nusipirkti, o ir gyventi šiuo būdu nebūtume tuo laikmečiu galėję. Dabar tokioms bendruomenėms kurtis nėra kliūčių, jos egzistuoja ir Rusijoje“.

Prisipažino sąmoningai vengiantis bendrauti ir su policija, tad neteko joje būti, o su muitine neseniai susidūrė, kai viešėjo Londone. „Eini per muitinę – turi paklust reikalavimams, jeigu nenori, kad tave nubaustų. Tačiau pasižiūrėkite – paukščių niekas netikrina – kur nori, ten skrenda be apribojimų, o žmonės sugalvojo sukurti muitines, jas apmokestinti, kad būtų pelno“, - paaiškino pašnekovas.

Nors bankuose jis teigė nesilankąs, tačiau būtinus mokesčius valstybei sumokąs.

L. Tolstojaus religiniai-etiniai gyvenimo principai, kurių laikosi ir Č. Vaupšas:

1. Kvietizmas. Gyvenimo principai: tikėjimo pagrindą sudaro malda, kontempliacija, dvasinė ramybė; siekimas sielos dvasingumo vidiniu bendravimu su Dievu ir visiškas pasitikėjimas juo; abejingumas išorinėms bažnytinėms apeigoms ir formoms.

2. Asketizmas – nuolatinis savanoriškas bei savarankiškas atsisakymas nuo gyvenimo nereikalingų malonumų; susilaikymas nuo kūno norų ir polinkių; nepasidavimas kūno aistroms, geiduliams ir geismams; atsiskyrėliškumas – siekiant dorovinio tobulumo.

3. Visuotinis (krikščioniškos) meilės skleidimas.

4. Nesipriešinimas blogiui blogiu, piktam – jėga.

5. Nevalgymas mėsos (negirtuokliavimas, nerūkymas, nesisvaiginimas narkotikais).

6. Paprastas kaimiškas gyvenimas ir fizinis darbas sodžiuje.

7. Švietėjiška veikla.

8. Socialinis pasyvumas.

9. Nepripažinimas valstybės ir valstybinės valdžios (bei atsisakymas mokėti mokesčių).

10. Nepripažinimas policijos, kariuomenės, sukarintų organizacijų, muitinės, teismų, bankų.

Žemiško gyvenimo teisingos sąlygos pagal L. Tolstojų:

Ryšys su gamta: gyvenimas po atviru dangumi, gryname ore, su saulės šviesa, su žeme, vandeniu ir tarp augalų; bendravimas su gyvūnija.

Darbas: pirmiausia – mėgstamas, antra – fizinis, teikiantis gerą apetitą bei sveiką miegą.

Šeima: kuo daugiau žmogus dalyvauja visuomeninėje veikloje, tuo jis nelaimingesnis (šeimoje).

Laisvė: laisvas, nepriklausomas bendravimas su viso pasaulio įvairių tautų žmonėmis.

Sveikata ir neskausminga mirtis.