Gyvenimas skausmo pašonėje: ne visi ištveria(8)

Kažin ar daug uostamiesčio K. Donelaičio gatve praeinančių klaipėdiečių bent  miglotai įsivaizduoja, kas vyksta už vieno iš šioje gatvėje esančių pastatų, kuriame įsikūrusi  Klaipėdos medicininės slaugos ligoninė, sienų? Šios įstaigos darbuotojai sako, kad net tie žmonės, kurie yra priversti peržengti ligoninės slenkstį, neretai turi iškreiptą vaizdą apie ją: vieniems atrodo, kad čia - globos namai, kitiems - kad čia žmonės tik numirti atvežami. Bet labiausiai medikus stebina žmonių nepagarba jų darbui.

Reklama

“Apie tai, kad čia kasdien vyksta kova už gyvybę  ir beviltiškose situacijose atiduodi visas jėgas tam, kad žmogus dar nors dienelę pagyventų, niekas nežino. Yra žmonių, kurie grįžta ir dėkoja mums, bet jie niekada nerašo į laikraščius. Tačiau atsiranda vienas kitas, kuriam kas nors netinka -  tuojau pat laikraštyje straipsnis didžiausias”, -  nuoskaudą liejo medikai.

Pretenzijos - jau pirmame žingsnyje

Ligoninės darbuotojai priminė neseną istoriją, kai viename miesto dienraštyje pasirodė žinutė apie tai,  neva jų ligoninėje slaugytoja pavogė iš močiutės pinigus ir pasą.

“Žurnalistas ėmė ir parašė viską, ką jam papasakojo į redakciją atėjusi močiutė, o kad ji yra ligonis, kad demencija sergantis žmogus nesuvokia, ką kalba, nepasidomėjo. Ir kaip paskui įstaigai padarytą žalą atitaisyti?”, - retoriškai klausė gydytoja terapeutė, II paliatyviosios pagalbos skyriaus vedėja Rita Gedgaudienė.

Nežinia, svarstė gydytoja ir slaugytojai, ar neapgalvoti straipsniai bei pasakojimai apie ligoninę, ar nusivylimas šalies medicinos sistema apskritai skatina žmonių pyktį, kurį daug nemąstydami jie išlieja ant įstaigos personalo.

“Žmogų tik atveža ir iš karto, dar net nespėjus apžiūrėti, prasideda artimųjų pretenzijos.  Net į mano kabinetą ateina”, -  stebėjosi vyriausioji slaugos administratorė Tatjana Litoš.

“Net keista - artimieji kone šantažuoja, kad būtų padaryta net tai, kas gydymo įstaigai nepriklauso pagal įstatymus”, - antrino vos prieš tris mėnesius įstaigoje pradėjęs dirbi gydytojas, III paliatyviosios pagalbos skyriaus vedėjas Saulius Kazakevičius.

Patenka tik sunkios būklės ligoniai

Ligoninėje teikiamos stacionarinės palaikomojo gydymo, slaugos ir paliatyviosios pagalbos paslaugos Klaipėdos miesto gyventojams. Pasak T. Litoš,  kiti medikai specializuojasi siauroje srityje, o šios ligoninės gydytojai ir slaugytojai turi išmanyti labai daug.

“Atvežami  pacientai ir po insultų, ir sergantys onkologinėmis ligomis, ir po traumų, ir turintys urologinių problemų. Turi išmanyti viską nuo galvos iki kojų, ko nemoki, turi išmokti”, - apie būtinybę nuolat plėsti savo žinias, tobulinti darbo įgūdžius kalbėjo vyriausioji slaugos administratorė.

Tačiau, pažymėjo medikai, kartais iš didžiųjų ligonių atvežami ir tokie ligoniai, kurie esą turėtų keliauti į reanimaciją.

“Pasakoma - juk senas žmogus, ko dar norite. Neseniai atvežė vieną kraujuojančią moterį ir sako: “Dėl sunkios būklės mes jums lavoną atiduodame, darykite, ką norite”. Net pažiūrėti nenori, kokia kraujavimo priežastis”, - pasakojo ligoninės darbuotojai.

“Po operacijų žmogus neretai atvežamas aštuntą ar dešimtą dieną, dar su siūlais. Neseniai atvežė tokias žaizdotas moterėles: varva nuo kojelių, verkia iš skausmo. Ligoninė pasakė negalinti gydyti, kadangi brangiai kainuoja - reikia labai daug tvarsliavos... O mes tokius žmones atkeliame. Vienas toks  “beviltiškas” mokytojas ir dabar pas mus savo kojomis, lazdele pasiramsčiuodamas ateina”, - kalbėjo gydytoja R. Gedgaudienė.

Emociškai išsekina

Gydytoja R. Gedgaudienė, dirbusi ir stacionare, ir poliklinikoje, o pastaruosius 14 metų atidavusi medicininės slaugos ligoninei, patyrė, kad čia dirbti - sunkiausia.

“Į darbą ateiname pusę aštuonių ryto, o išeiname septintą vakaro, kartais ir vėliau. Žiemą šviesos dorai nematome. Jei išeiname į kokią konferenciją, net nustembame, kad saulė šviečia. Čia yra pats sunkiausias baras, reikalaujantis daugiausiai užuojautos žmonėms: su kiekvienu reikia pasikalbėti, apglostyti. Kiekvienas nori pasiguosti. Neseniai vienos pacientės dukra turėjo išsipasakoti, kad jai sunku mamą slaugyti, kad brolis atima iš mamos pinigus... Aš nepertraukiau, nepasakiau, kad čia ne mano problema.  Ligoniai, jeigu tau nėra nuotaikos ar neturi laiko, guodžiasi:  “Jūsų nebuvo, kaip man buvo blogai.” O kas buvo? Tas pats, tik kad niekas nepašnekėjo”, - pasakojo medikė.

Kai kuriuos ligonius prieš imantis gydymo pirmiausia tenka perrengti, išmaudyti, nes atvežami ir purvini, ir utėlėti, metus žirklių nemačiusiais nagais senukai.

Slaugytoja L. Petniūnienė pastebėjo, kad senam žmogui kaip vaikui ligoninėje norisi artimųjų dėmesio. Deja, atvejų, kuomet ligonis paliekamas ligoninės personalo žinioje ir  nelankomas - dauguma.

“Gera bendrauti su žmonėmis, kurie prižiūri savo namiškius, vertina juos, bendradarbiauja su mumis. Nepaprastai gerai, kai yra namiškių kontaktas su gydytoju: kai kurie ateina net atsiklausti, ar pabūti prie ligonio, ar geriau tą minutę netrukdyti jam. Bet tokių žmonių - ne daugiau nei trečdalis”, - apgailestavo buvusi ilgametė III paliatyviosios  pagalbos skyriaus vedėja gydytoja terapeutė Milda Beniušienė.

Beveik kasdien - sukrėtimai

S. Kazakevičius pažymėjo, jog čia atvežami ir žmonės iš namų, kai jau aišku, kad gyventi likę nebedaug.

“Ne kiekvienas ryžtasi atvežti savo artimą čia, bet tie, kurie atveža, įvertina mūsų teikiamą pagalbą. Nes namuose artimiesiems kiekvieną minutę susiduriant su artimo žmogaus kančia yra didelis moralinis spaudimas. Mintys, kad gal ne viską padarai dėl artimo, labai išvargina. Mūsų darbuotojai žiūri, kad ligoniui nesusidarytų pragulos, kad paskutinėmis savo gyvenimo akimirkomis jis išvengtų skausmo”, - pasakojo gydytojas.

Anot T. Litoš, jų pareiga tokiu momentu padaryti viską, kad ligonis su šiuo pasauliu atsisveikintų oriai, padėti, patarti artimiesiems.

Matyti kone kasdien išeinantį žmogų yra emociškai sunku, tad dirbti ligoninėje pasilieka tik stipriausieji.

S. Kazakevičius pripažino, kad laikytis psichologų patarimo - negalvoti apie darbą namuose, nepavyksta.

“Vis dėlioji įvykius, galvoji, gal dar tą galėjau padaryti, gal kitoje gydymo įstaigoje kažko nepadarė to paciento labui... Medicinoje tokių abejonių, kad galima buvo geriau padaryti, geriau diagnozuoti, visada iškyla. Aišku, išėjus iš ligoninės tokių minčių reikia vengti, nes tai kelia stresą. O kaip tai padaryti? Labai sunku. Stengiuosi daugiau laiko šeimai skirti, į gamtą išeiti, kad kiti vaizdai, jausmai užpildytų ir nusvertų tas neigiamas emocijas”,  - pasakojo S. Kazakevičius.

M. Beniušienė prisipažino pirmuosius du darbo šioje ligoninėje mėnesius netgi vartojusi antidepresantus.

“Sako, kad mes pripratę prie mirčių. Bet prie mirties nepriprantama. Kiek kartų yra buvę, kad sėdime su daktare Letukiene ir verkiame, nes yra gaila. Kiti darbai yra linksmi, darbas ir gyvenimas yra linksmas, o pas mus nieko panašaus. Bet mes turbūt tiek pripratome, kad nebežinome, kad galima gyventi kitaip”, - kalbėjo R. Gedgaudienė.

Slaugytoja Evelina Strach prisiminė, kad susidūrusi su pirmuoju mirties atveju patyrė rimtą šoką, bet ilgainiui su tuo skausmu lyg ir “susidraugavo”.

“Tik dukra skundžiasi, kad grįžusi iš darbo būnu “kažkokia ne tokia“: gal mano žvilgsnis ne toks, gal pasakau ką ne taip, bet aš pati nejuntu. Man patinka padėti žmonėms, pripratau prie visų darbuotojų, tad minčių pabėgti iš čia neturiu”, - sakė ligoninėje jau dešimtį metų dirbanti E. Strach.

“Grįžus namo yra noras išeiti į atskirą kambarį, užsirakinti ir su niekuo nebendrauti, nieko nedaryti. Taip, manau, yra mums visiems. Dėl to ir Evelinos dukra skundžiasi, ir mano. Namiškiams trūksta mūsų bendravimo. Bet pasirinkome mes tą darbą  ir turime dirbti”, kalbėjo T. Litoš.

Krūviai - milžiniški

Ligoninės kolektyvas vieningai sutarė, kad be gydytojų ir slaugytojų, pagalbinio ligonės personalo tarpusavio sutarimo, pagalbos vienas kitam dirbti čia būtų neįmanoma, nes krūviai - milžiniški: 30 ligonių tenka vienas gydytojas, viena slaugytoja ir viena sanitarė.

“Įsivaizduokite, koks krūvis tenka slaugytojai ir sanitarei: juk žmogų reikia ir vartyti, ir nuprausti, ir sauskelnės pakeisti, dar pamaitinti, paduoti vaistus, pastatyti lašines infuzijas“, - sakė S. Kazakevičius.

“Kiekvienas galvoja, kad jo ligonis yra svarbiausias, o juk mums reikia apeiti daug žmonių.  Tad lekia kas tik gali. Jei reikia, ir ligonius maudome, ir basonus išnešame. Gerai, kad dabar turime valytojas, kurios dirba pagal  viešųjų darbų programą. O kai valytojų nebūna, pačios ir palatas plauname”, - pasakojo vyresnioji slaugytoja L. Petniūnienė.

T. Litoš pastebėjo, kad optimalus ligonių skaičius ir vienam gydytojui, ir slaugytojai būtų perpus mažesnis - 15.

“Mūsų ligoninėje lankęsi suomiai labai nustebo, kad pas mus daug mažiau darbuotojų ir daug sunkesni ligoniai. Ten vienas gydytojas ir du slaugytojai rūpinasi 14 pacientų: 10 vaikštančių, 4 gulinčiais. Pas mus jei vienas vedėjas išeina atostogų, likusiam gydytojui tenka būti atsakingam už 58 pacientus”, - skirtumus įvardijo ji.

“Mūsų visi darbuotojai tik planuoja kažkada gyventi. Bet kada tai bus? Į užsienį išvykę kolegos nieko panašaus nepatiria - ir krūviai nepalyginami, ir pensijas užsidirbo. Mums net gydytis nėra kada. Nėra kam mūsų pakeisti, nes jauni žmonės pabūna keletą mėnesių ir išvažiuoja dirbti į užsienį”, - kalbėjo R. Gedgaudienė.

“Pas mane buvo dvi mergaitės iš kolegijos - tokios šaunios. Viena neišdirbo nė mėnesio ir pasakė “Ne“ , o kitos prašiau, prašiau, kad pasiliktų, bet ir ji išėjo, nes sako - neįmanoma čia”, - pasakojo nuo pat ligoninės atidarymo 1991 metais joje dirbanti L. Petniūnienė.

T. Litoš pastebėjo, kad kai kuriuos darbuotojus palikti ligoninę pastūmėja ne tik dideli krūviai ir kasdien matoma ligonių kančia, bet ir ligonių artimųjų pyktis.

“Jeigu tavo pastangas vertina, tavo savijauta kitokia, o jei tu kiekvieną dieną visą save atiduodi, o artimieji viskuo nepatenkinti, motyvacija mažėja” - neslėpė ji.

Vis dėlto išimčių yra: neseniai baigusi studijas, nuo balandžio 20 dienos šioje ligoninėje dirbanti Rūta Vaškytė pirmąjį išmėginimą mirtimi atlaikė ir mano galėsianti čia pasilikti ilgam laikui.