Gyvenimas kraštutinumų šalyje(1)
Stebint viešą erdvę nesunkiai susidaro įspūdis, kad labai daug dėmesio skiriama aktyviai gyvensenai. Žmonės raginami eiti kur nors sportuoti, rodomi šaunių bėgikų (neretai visokie žinomi asmenys) pavyzdžiai. Tiesiog imk ir gyvenk aktyviai! Jeigu taip nesielgi, vadinasi, esi kažkoks apkiautėlis, nevykėlis, pats kaltas, jeigu tau kažką paskui skaudės ar tu susirgsi.
Nežiūrint viso to viešo spaudimo „mes gyvename aktyviai“, tenka pripažinti, kad sveikai gyvenančių – sportuojančių, teisingai besimaitinančių – visuomenėje yra nedidelis procentas. Sporto klubų savininkai neslepia, kad abonementų jie parduoda gerokai daugiau negu sporto klubas galėtų priimti, jeigu staiga visi į klubą ateitų. Kodėl jie taip elgiasi? Nes jie puikiai žino – dažno naujo „sportininko“ sprendimas būti aktyvesniu baigiasi, kai jis nusiperka sporto klubo abonementą.
Tame viešame spaudime man trūksta dviejų dalykų – motyvacijos kūrimo tiems, kurie gyvena su amžinu sąžinės graužimu „šiandien ir vėl praleidau treniruotę“ bei pastangų pakelti tuos, kurie ramiai sau stebi visus bėgiojančius, o patys ramiai gyvena savo gyvenimą. Jie tikrai po darbo negalvoja apie jogos, kalanetikos, aerobikos užsiėmimą ar plaukiojimą baseine. Jie skuba namo, gamina vakarienę, žiūri televizorių, gal vienas kitas nueina į kokį kultūrinį renginį, paskaito knygą.
Tenka pripažinti – didžioji dauguma visuomenės nesportavo ir nesportuos, kol nenutiks koks nors sveikatos sutrikimas, kuris privers kardinaliai keisti gyvenimo būdą ir tada jame atsiras laiko ir mankštoms, ir meditacijoms, ir dar daug kam, kas užtikrins gerą savijautą ir bėgimą nuo ligos. Tokių žmonių visai nemotyvuoja kažkieno nubėgti dešimt kilometrų kas rytą, priešingai, tik didina duobę – „čia ne man, aš taip niekada negalėsiu, jis ar ji va plonas kaip šakaliukas, o aš su savo antsvoriu po pirmo kilometro turėsiu važiuoti į ligoninę“. Gyvename kraštutinumų šalyje, kur vieni labai sveiki, o kiti gyvena komfortiškai „iki ligos“.
Kai vasaros metu Vilniuje, Gedimino prospekte, vykdavo aktyvūs savaitgaliai, aš dar miegodavau arba, jei eidavau pro šalį, tai tik pagalvodavau „gražiai šokinėja“. Turinčio prastą, šlubuojančią motyvaciją mankštintis, visai nemotyvuoja labai aktyvūs žmonės. Kai stovi per vidurį tarp dviejų kraštutinumų – labai sveiki bei aktyvūs ir nesistengiantys aktyviai gyventi – dažniausiai pasirinksi pastarąjį variantą. Nes motyvacija gyventi nesveikai kuriama kas sekundę ir nuolat palaikoma – televizorius vilioja įdomių filmų ir laidų anonsais – gulėk ir žiūrėk, aplinkui pilna saldumynų, čipsų reklamų – mėgaukis, jei tik gali nusipirkti. Tokią aktyvios gyvensenos motyvaciją sugeba kurti gal tik sportinių batelių reklamos, kurių mūsų TV ekranuose beveik nėra.
Kad susisiektų šie skirtinguose poliuose esantys žmonės, nereikia rodyti pirštu vieniems į kitus, reikia tiesiog mažinti tą prarają. Prarają užpildyti galėtų mažos savipagalbos grupės, kuriose būtų kalbama apie motyvacijos mankštintis stiprinimą, specialūs nemokami leidiniai pradėjusiems sportuoti, daugiau nemokamų užsiėmimų, kurie būtų patogūs – arti namų, su galimybe kartu būti visai šeimai, patogiu dirbančiam žmogui laiku ir t.t., ir pan.
Susiję straipsniai
