Gyvatės įgėlimas retas, bet skausmingas
Joniškės soduose vaikinui, kaip manoma, į pėdą įkando dobiluose besiilsėjusi gyvatė. Kas nutiko, roplio „auka“ tapęs tauragiškis suvokė ne iš karto. Įdėmiau apžiūrėti žaizdą privertė bloga savijauta ir tinstanti bei paraudonavusi galūnė. O ką susidūrę su gyvate ir patyrę jos kirtį darytumėte jūs?
Kirtį pajuto dobiluose
Savaitgalį vaikštinėdamas pievoje, dvidešimtmetis vaikinas pajuto durį pėdoje. Pagalvojęs, jog įkando bitė, vaikinas nekreipė dėmesio. Kurį laiką sėdėjo pakėlęs skaudamą koją bei šaldė ją ledu. Tik parvykęs namo (pajudėjus iš vietos kraujotaka suaktyvėjo, tad nuodai pasklido) vaikinas pasijuto prastai: veido oda išbalo, ėmė krėsti drebulys, kūną išpylė šaltas prakaitas, nukrito spaudimas, įgelta vieta paraudonavo ir pamėlo, pėda patino. Įdėmiau apžiūrėjęs padą, vaikinas pastebėjo dvi 3–5 mm atstumu viena nuo kitos nutolusias gyvatės dantų žymes. Pasijusti geriau įgeltajam padėjo tik prieššokiniai hormoniniai vaistai.
Padės tik gydytojas
Paklausta, ar į Tauragės apskrities ligoninę dažnai kreipiasi nuo gyvačių įkandimų nukentėję žmonės, anesteziologė-reanimatologė Vilma Kakštienė teigė tokių pacientų Reanimacijos skyriuje sulaukianti itin retai. Daugiau, pasak jos, atvyksta žmonių, sugeltų širšių.
"Pasitaiko. Bet į mūsų skyrių papuola tik sunkiausi ligoniai. Prisimenu penkiametę mergaitę iš Šilalės, kuri su gyvate susidūrė žaisdama savo namų kieme kaime. Reanimacijos skyriuje yra gulėjęs ir gyvatės sugeltas kareivukas", – įsimintiniausius pacientus išvardino V. Kakštienė.
Anot jos, pojūčiai bei pasekmės įkandus gyvatei priklauso nuo įgeltojo organizmo būklės, įkandimo vietos ir nuo to, per kiek laiko buvo kreiptasi į gydytoją.
"Žmogus gali jausti bendrą silpnumą, jį gali kamuoti dusulys, pykinimas, sąmonės sutrikimai. Manoma, jog tik įkandus gyvatei nukentėjusią galūnę reikia užveržti, tačiau to daryti šiuolaikinė medicina nerekomenduoja. Nukentėjus nuo gyvatės pirmiausia reikia skubėti pas gydytoją. Ligoninėje sušvirkščiamas priešnuodis ir žmogui pagerėja. Pacientai dažniausiai pasveiksta po dienos kitos. Tačiau pasitaiko ir tokių, kuriuos dar ilgai kamuoja vienokios ar kitokios pasekmės", – teigė V. Kakštienė.
Norėdamas nerasi, nesitikėdamas – užminsi
Ar gyvatė – dažnai pasitaikantis gyvis mūsų rajone, pasiteiravau Tauragės krašto muziejaus muziejininko-gamtininko Aleksandro Naryškino.
"Lyginant su kitais, Tauragėje šių roplių populiacija yra įprasta. Žiemoja gyvatės ten, kur temperatūra nenukrenta žemiau 4 laipsnių šilumos: urveliuose, mėšlo krūvose, malkinėse. Tiesiog įsirausia giliau į žemę. Pavasarį nutirpus sniegui šie ropliai atgyja iš sąstingio ir pasklinda. Šiuo metu karšta, tad gyvatę galima pamatyti bet kur. Man pačiam keletą kartų teko išvysti bundančius gyvačių būrius. Kiek jų buvo? Kiekvienoje poroje kvadratinių metrų – po tris. Šildėsi sau ant kalvų viršūnių. O būna, kad ir norėdamas gyvatės miške nesutiksi", – paaiškino A. Naryškinas.
Gamtininkas prisiminė pernai sulaukęs soduose gyvenančio žmogaus skambučio. Jis teigė savo kieme matęs į malkų krūvą bešliaužiantį metro ilgio žalią žaltį.
"Perkraustėme malkas, apžiūrėjome aplinką – jokio žalčio. Po kurio laiko vyras perskambino ir pasakė, kad rado padarėlį pervažiuotą ant kelio. Žalčiukas buvo juodas ir nesiekė metro", – pasakojo A. Naryškinas.
Puola tik besigindamos
Išgirdęs pasakojimą apie tai, kaip dvidešimtmečiui soduose įkando gyvatė, vyras ėmė pasakoti apie paprastąją angį.
"Lietuvoje nuodinga yra tik ji. Po angies įkandimo žmogaus kūne lieka dvi žymės, atstumas tarp kurių gali būti iki 1 centimetro ilgio. Įkandimai labai retais atvejais tampa mirties priežastimi. Kuo arčiau stambiųjų arterijų, tuo greičiau suveikia nuodai. Tačiau būna ir vadinamųjų sausų įkandimų, kai gyvatė nuodų neišleidžia", – pastebėjo Tauragės krašto muziejininkas.
Pastarajam pasirodė keista, kad soduose nuo gyvatės nukentėjęs vaikinas su ja susidūrė vaikščiodamas po dobilus. Anot A. Naryškino, pievos bei dobilai nėra angių mėgstama vieta.
"Gyvatė puola tik kai ant jos užlipi ar užsėdi. Nėra jos labai agresyvios ir pavojingos, – šyptelėjo gamtininkas. – O štai žalčiai iš viso nekanda – jų gynimosi mechanizmas kitoks. Išsigandę žalčiai išleidžia labai nemalonaus kvapo skystį, kurį sunku nuplauti. Tačiau kad taip atsitiktų, reikia jį paimti į rankas".
Gamtą fotografuojantis Šilinės girininkijos girininkas Bronislovas Ambrozas teigia žalčių sutinkantis kone kas savaitę, tačiau angį jam pasisekė pamatyti tik kartą – prieš 7 metus.
"Jei tam vaikinui soduose išties įkando angis, jis – laimės kūdikis", – pašmaikštavo B. Ambrozas.
Karolina Stažytė,
Susiję straipsniai
