Gydytojų rašto ypatumai, vaistininko klaida ar gorilos fenomenas?(2)

Bene kiekvieną mėnesį pasaulio žiniasklaidoje pasirodo pranešimų apie sumaišytus vaistus: vietoje kraujospūdį mažinančių preparatų pacientui buvo duoti vaistai nuo cukrinio diabeto, vietoje antibiotikų - skirtos kalcio tabletės ir t. t.

Tai vienos dažniausių farmakoterapijoje pasitaikančių klaidų. Dažniausiai sumaišomi panašiai skambančių pavadinimų („sound-alike“) arba panašiai atrodantys savo išvaizda („look-alike“) medikamentai.

Pasaulinė sveikatos organizacija (PSO) pateikia rekomendacijas, kaip išvengti tokių atvejų, kurie kartais gali turėti rimtų pasekmių paciento sveikatai ar net gyvybei. Pagal amerikiečių duomenis, apie 15 proc. vaistų paskyrimo klaidų įvyksta dėl vaistų sumaišymo esant panašiems pavadinimams ar vienodai išvaizdai. Vokietijoje šis skaičius sudaro apie 20 proc. JAV farmakopėjos duomenimis, tokios klaidos dažniausiai baigiasi be žalos pacientui. Per pastaruosius 4 metus JAV buvo užregistruoti 26 092 tokių klaidų atvejai, iš jų 384 atvejais buvo padaryta žala pacientui, o 7 atvejais ši klaida galimai nulėmė paciento mirtį. Reikia nepamiršti, kad šie duomenys pateikiami pačių gydytojų ir pacientų iniciatyva, tad jie gali ir neatitikti realybės.

Vaistui tarptautinį pavadinimą, vadinamą INN (international nonpropietary name) nuo 1953 metų suteikia PSO. Daugelyje šalių greta veikliosios medžiagos pavadinimo vartojami ir generiniai farmacijos kompanijų sukurti vaistų vardai. Tiek veikliosios medžiagos pavadinimą, tiek ir generinius pavadinimus galima lengvai sumaišyti. Generiniai vardai dažniau vartojami tais atvejais, kai veikliosios medžiagos pavadinimai skamba labai panašiai. Pavyzdžiui, cefalosporinų grupės antibiotikai pagal veikliąją medžiagą yra labai panašūs: ceftriaksonas, ceftazidimas, cefuroksimas, cefotaksimas, cefroksadinas, cefatrizinas ir t. t. Vienas iš galimų problemos sprendimo būdų yra abiejų pavadinimų vartojimas, nurodant tiek veikliąją medžiagą, tiek firminį vaisto pavadinimą.

Lietuvoje teisės aktai reglamentuoja, kad recepte gydytojas turi rašyti bendrinį – veikliosios medžiagos – pavadinimą, o  vaistininkas privalo pirkėjui pademonstruoti ekrane visus turimus medikamentus bei, jei pacientas nori, pasiūlyti pigiausią.

Gorilos fenomenas

Look-alike klaidos dažniausiai įvyksta dėl vaistų pakuočių ir užrašų panašumo. JAV registro duomenimis, dažniausiai kaip pagrindinė klaidos priežastis nurodoma vaistus skiriančio ar duodančio asmens dėmesio stoka. Gydytojas, medicinos sesuo ar vaistininkas visais atvejais turi pakankamą kvalifikaciją ir žinių, kad galėtų išvengti panašios klaidos, tačiau to nepakanka. Kasdienėje rutinoje ir spaudžiant laikui dažniausiai vaisto etiketėje staiga pamatoma tai, ką norima matyti, o ne tai, kas ten parašyta. Taptautinėje literatūroje tai vadinama įvairiai: „performance deficit“, „confirmation bias“, „inattentional blindness“.

Dėmesio stokos sąlygotą „aklumą“, kai žmogaus sąmonę pasiekia tik nedidelė dalis informacijos, gerai pademonstruoja Ilinojaus universitete atliktas eksperimentas. Juodai ir baltai apsirengusios komandos žaidžia kamuoliu, o žaidimo viduryje į aikštelę išbėga gorila persirengęs žaidėjas. Daugiau nei pusė tiriamųjų, kuriems liepta sekti baltosios komandos žaidimą ir kamuolį, gorilos nepastebi.

Lietuvoje klaidų nedaroma?

Lietuvoje atvejai, kuomet dėl įvairių priežasčių sumaišomi vaistai, valstybės institucijos nefiksuoja.

Sveikatos apsaugos ministerijos Ryšių su visuomene skyriaus vedėja Giedrė Maksimaitytė, išgirdusi „Vakarų Lietuvos medicinos“ klausimus, teigė juos perduosianti farmacijos specialistei, bet vėliau rekomendavo kreiptis į Valstybinę vaistų kontrolės tarnybą. Šios tarnybos Vaistų saugumo ir informacijos skyriaus vedėja Virginija Žilėnaitė-Puodžiuvienė taip pat duomenų nepateikė  – siūlė domėtis ministerijos Farmacijos departamente, Valstybinėje medicinos audito inspekcijoje.

Audito inspekcijos direktoriaus pavaduotoja, laikinai vykdanti direktorės funkcijas, Jolanta Strazdienė atsakė, jog medikamentų išdavimą vaistinėje kontroliuoja Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba, o inspekcija tokio pobūdžio skundų negauna.

Nuo klaidų niekas neapdraustas

Pabrėžęs, jog nuo klaidų niekas nėra apdraustas, Lietuvos vaistininkų sąjungos pirmininkas Gintautas Pranckevičius sakė jau labai seniai begirdėjęs, kad paduodant vaistus būtų padaryta klaida. Jis prisiminė tik seną atvejį, atsitikusį gal prieš 20 metų, kai vieno rajono gydytoja pacientui padavė gyvuliams skirtus labdaros vaistus ir buvo pakenkta jo regėjimui.

„Klaidų gali atsitikti kiekvienam. Ir dėl panašių vaistų pavadinimų, ir asociacijų“,  - sakė G. Pranckevičius.

Jo nuomone, Amerikoje panašių klaidų daugiau padaroma dėl to, kad pacientas vaistus gali pasiimti iš nekvalifikuoto žmogaus, šiam tik paklausus, ar reikalinga vaistininko konsultacija.   Be to, skundų, kartais ir nepagrįstų,  skaičių ten didina vadinamoji „advokatų medicina“ - daugelis žmonių iš klaidų stengiasi gauti didžiules kompensacijas.

Lietuvių vaistininkai, pasak G. Pranckevičiaus, klaidų nedaro ir dėl neįskaitomai parašytų receptų – prie jų esą pripratę, ir jei neišeina perskaityti - skambina gydytojui ir klausia.

„Kai kuriose Europos šalyse vaistininkai tikrina vaistų suderinamumą. Pas mus tokio įpročio nėra. Aš galiu tik žmogui patarti pasikonsultuoti su gydytoju, jei matau, kad jis gali būti alergiškas kokiam vaistui.  Pas mus net neruošiami klinikiniai vaistininkai, o Anglijoje, pavyzdžiui, klinikiniai vaistininkai gali patys  net receptus išrašyti”, - pasakojo Vaistininkų sąjungos pirmininkas.

Būna, kad gydytojai pamiršta perspėti pacientą, kada ir kaip turi būti vartojamas vaistas, pvz., nepasako, kad šlapimą varanti tabletė turi būti išgerta ryte, o ne vakare. Tuomet, anot G. Pranckevičiaus,  tai turi padaryti vaistininkas. Tai yra jo pareiga.

vlmedicina.lt

Šaltinis

Dtsch Arztebl 2011;108(36):A 1850-4