Gydytojas dietologas – prabanga ar būtinybė Lietuvos pacientams?

Pasaulio sveikatos organizacija  skambina pavojaus varpais, kad nutukimas – liga numeris vienas, bet Lietuva, net ir rengianti Europoje retą dietologo profesiją, nesugeba užtikrinti šių paslaugų prieinamumo kiekvienam. Turbūt ir ne specialistui aišku, kad išmokus tinkamai maitintis nuo pat vaikystės, šie įgūdžiai padės užsitikrinti sveikatą senatvėje. Deja, net ir inkstų, skrandžio, širdies bei kitomis ligomis sergantiesiems yra tik dvi išeitys – pasirengti mitybos planą pačiam  arba mažiausiai pusę tūkstančio litų skirti privačioms dietologo konsultacijoms.

Reklama

Reta Europoje specialybė

Per metus Vilniaus ir Lietuvos sveikatos mokslų universitetuose parengiama po 1-2 gydytojus dietologus. Tačiau įsidarbinti jiems nėra paprasta, nes šios paslaugos nėra finansuojamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Dėl šios priežasties ir nėra didelio medicinos studentų susidomėjimo būtent šia specialybe. „Juk reikia baigti šešerių metų bendrąsias medicinos studijas, o paskui – dar treji metai dietologijos rezidentūros. Kai žmonės šitiek laiko skiria mokslams, jų nevilioja mintis, kad paskui nežinos, kur eiti. Tuomet tektų arba persikvalifikuoti, o tai reiškia naują rezidentūrą, už kurią jau reiktų susimokėti, arba emigruoti“, - kalbėjo „Vakarų Lietuvos medicinos“ konsultantė privačios klinikos „Dietos sistema“ dietologė Žana Antonova.

Beje, pažymėjo gydytoja, užsienyje neretai jos kolegos mūsų tautiečiai nustebina gydymo įstaigas savo kvalifikacija, mat ant rankos pirštų galima suskaičiuoti šalis, kuriose rengiami gydytojai dietologai: Čekija, Lenkija, Rusija, Ukraina, Italija ir Lietuva. „Tad manau, kadangi Lietuvoje rengiami tokie reti specialistai, valstybė ypač turi juos vertinti“, - mintimis dalijosi pašnekovė.

Ministerijos susirašinėjo

Deja, realybė yra kitokia. Dietologijos specialistai gydytojai rezidentai kone prieš metus, dar vasarį, net trims ministerijoms išsiuntinėjo raštus, kuriuose išdėstė savo problemas, bet rezultatų taip ir nesulaukė. Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė, kovo 31 d. atsakydama dietologams, pripažino, kad jų keliamos problemos „pagrįstos ir aktualios“, tačiau informavo, kad jas spręsti „pagal kompetenciją priklauso Sveikatos apsaugos ministerijai (SAM)“. Mat Švietimo ir mokslo ministerija (ŠMM) būtent SAM teikimu skiria rezidentūros vietas universitetams bei rūpinasi valstybės parama (stipendijomis) gydytojams rezidentams. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija (SADM) apsiribojo tik tuo, kad pareiškėjams persiuntė kopiją rašto, išsiųsto SAM, kuriame viceministrė Audra Mikalauskaitė prašo šios „pagal kompetenciją išnagrinėti dietologijos specialybės gydytojų-rezidentų kreipimąsi ir jiems atsakyti“.

Balandžio 4-ąją rezidentai ir sulaukė SAM viceministrės Noros Ribokienės informacijos. Tiesa, tam neprireikė SADM raginimo, nes vasario 22 d. dietologai ir patys nusiuntė savo kreipimąsi. N. Ribokienė rezidentams paaiškino, kad dietologų paslaugos yra įrašytos į 2004 m. gegužės 14 d. SAM ministro įsakymu patvirtintą Licencijuojamų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų sąrašą ir „iki šiol gydytojo dietologo konsultacija, kaip atskira ambulatorinė asmens sveikatos priežiūros paslauga, nėra apmokama Privalomos sveikatos draudimo fondo (PSDF) biudžeto lėšomis“, kadangi ji nėra įtraukta į po ketverių metų, 2008 m. gegužės 9 d., ministro patvirtintą paslaugų sąrašą „Dėl PSDF biudžeto lėšomis apmokamų specializuotų ambulatorinių asmens sveikatos priežiūros paslaugų ir bazinių kainų sąrašo patvirtinimo“. Ir viceministrė pasiūlė dėl naujos - gydytojo dietologo – ambulatorinės paslaugos įvedimo kreiptis į Valstybinę ligonių kasą.

Praėjusią savaitę, kai nuo ministerijų gvildento (ar ne) gydytojų dietologų klausimo praėjo daugiau nei pusmetis, sulaukęs „Vakarų Lietuvos medicinos“ skambučio Valstybinės ligonių kasos atstovas spaudai Kazys Žilėnas, pasitaręs su specialistais, atsakė, kad Valstybinė ligonių kasa nėra sulaukusi jokio rašto iš dietologijos specialybės rezidentų, todėl „ir komentuoti nėra galimybės“. Žurnalistei buvo pasiūlyta kreiptis į SAM, neatsakius nė į vieną portalo klausimą. Neišgirdome paaiškinimo, kodėl gydytojo dietologo konsultacija neįtraukiama į iš PSDF biudžeto lėšų finansuojamų ambulatorinių paslaugų sąrašą, nei kokia Valstybinės ligonių kasos vadovo ar specialistų nuomonė apie tokios paslaugos prieinamumą tik mokiems pacientams.

Tik bendro pobūdžio rekomendacijos

Todėl Ž. Antonova ir tvirtina, kad „niekas nenori gilintis į šią problemą, nors PSO ir skelbia, kad nutukimas – liga nr. 1“. „Visi medikai tai žino, todėl manau, kad šią problemą spręsti būtų daug lengviau, jei ši paslauga būtų prieinama kiekvienam. Tai ypač aktualu tėvams, kurie augina vaikus, sergančius ligomis, kurioms esant reikalinga laikytis specifinės dietos, tarkim, inkstų ligos atveju, - kalbėjo dietologė. – SAM irgi supranta dietologo konsultacijos svarbą, bet sulaukėme nurodymo, kad turime įrodyti, jog ji tikrai reikalinga, ir privalome tai pagrįsti tyrimais. Vadinasi, reikia mesti savo pagrindinį darbą ir visą savo laiką skirti moksliniam darbui, be to – neapmokamam“.

Gydytojos teigimu, savo pacientus prireikus dietologo konsultacijai galėtų siųsti ir šeimos gydytojai, ir gastroenterologai, kardiologai, onkologai, endokrinologai, alergologai. „Yra ligoninių, kurios turi dietologus, bet tikrai ne visos. Suprantu ir jas, nes juk ši paslauga nėra apmokama ligonių kasų. Tad dietologai dirba privačiai, ir tik pasiturintys žmonės gali su profesionalų pagalba spręsti mitybos problemas. Kai kurie net ir nežino, kad apskritai yra teikiama tokia paslauga. Taip pat reikalinga gydytoją dietologą atskirti nuo dietisto. Koks tarp jų skirtumas? Kaip tarp slaugytojo ir gydytojo. Dietisto profesiją rengia kolegijos, ir tam pakanka trejų metų studijų. Esant dabartinei situacijai kitų specialybių gydytojai pacientams teikia tik bendro pobūdžio rekomendacijas, o kiekvienas žmogus yra individualus“.

Profilaktika lieka tik kalbose

Klaipėdos vaikų ligoninės gydytoja nefrologė Eglė Aužbikavičienė patvirtino dietologės teiginius. Išties vaikams, sergantiems inkstų nepakankamumu, kuriems privalu mityboje apriboti fosforo, kalio turinčius produktus, arba taikant dietą, kurioje ribojami baltymai, nefrologė pateikianti lenteles, kuriose nurodyta, kiek kokių medžiagų kokie maisto produktai turi. „Praktiškai tėvai patys susidarinėja valgiaraščius, tik pasitardami su manimi, - sakė gydytoja. – Tad dietologas yra labai reikalingas, bet mūsų ligoninė jo neturi. Kiek žinau, Santariškių klinikose yra toks gydytojas“.

Šeimos gydytoja Rita Seniūnaitė antrino portalo pašnekovėms, kad išties egzistuojanti didelė dietologų trūkumo problema. „Aš esu už tai, kad specialistai galėtų savo pacientus nusiųsti dietologo konsultacijai, nes mitybos planas labai priklauso nuo kiekvieno konkretaus atvejo. Be to, mes, šeimos gydytojai, net ir turėdami informacijos, per 15-20 minučių net neturime laiko dar ir sudaryti valgiaraštį. Jei žmogus turi judėjimo problemą, vien jam nusirengti prireikia 10 minučių, o dar jei tenka išrašyti 4-5 vaistus?“ – kalbėjo R. Seniūnaitė.

Kokiai daliai šeimos gydytojo pacientų, pašnekovės manymu, būtų reikalinga profesionali dietologo konsultacija? „Labai dideliam kiekiui – gal ne visiems, bet arti to. Pagaliau, kas yra dietologija? Tai sveiko gyvenimo būdo propagavimas. Gimė vaikutis, ir nuo to, kaip jis maitinsis nuo pat kūdikystės ir vaikystės, priklauso jo sveikata viduriniajame amžiuje, darbingame, o vėliau – ir senatvėje. Visur skamba deklaracijos apie profilaktiką, bet realiai niekas nevyksta. Dedama į burną bet kas, - kalbėjo gydytoja. – Žinoma, gyvename ne kokioje Afrikoje, informacija įvairiais kanalais lengvai pasiekiama, mūsų žmonės ganėtinai išprusę, bet tam tikrus dalykus reikia nuolat priminti, kitaip į juos numojama ranka“.