Gydytojas Darius Steponkus: „Dėkoju Dievui ir likimui, kad įstatė į tas roges“ (1)

Šilutės ligoninės vyriausiasis gydytojas Darius Steponus nuolat patenka į geriausių šalies medicinos įstaigų vadovų gretas. Tokius rinkimus jau 9 metus rengia savaitraštis „Lietuvos sveikata“.

2009-aisiais Šilutės ligoninės vadovas pripažintas „Metų novatoriumi“.

Susumavus pernai bendruomenės ir medikų kolektyvų nuomones, jis pateko į geriausių Lietuvos medikų, pretendavusių tapti „Metų vadovu 2011“, trejetuką. Tik mažu žingsneliu D.Steponkų ir Vilniaus gimdymo namų direktorę Korneliją Mačiulienę šįkart aplenkė Vilniaus universiteto Onkologijos instituto direktorius, profesorius, habilituotas daktaras Konstantinas Valuckas.

Geriausi medicinos įstaigų vadovai neseniai pagerbti Vilniuje surengtoje ceremonijoje.

Šįkart „Šilutės naujienos“ D.Steponkų klausinėja ne tik apie asmeninius profesinius ir jo vadovaujamos įstaigos pasiekimus. Gydytojas - taip pat žmogus: išgyvenantis dėl nesėkmių, dėl vis labiau sergančios visuomenės, o kartu ir didėjančių gydytojų darbo krūvių, todėl ieškantis būdų sumažinti darbo stresą, jau keturženkliu skaičiumi galintis įvardinti savo atliktų operacijų skaičių. Ir dėkojantis Dievui ir likimui už teisingai pasirinktą kelią ir galimybę padėti žmogui, patariantis savo vaikams tęsti šeimos tradiciją - rinktis mediko kelią. Toks dar yra D.Steponkus.

Pažinkime jį iš arčiau.

Tikisi palankaus sprendimo

Savaitraščio „Lietuvos sveikata“ rengiamų rinkimų metu atsižvelgiama į daugelį veiksnių: vadovų sugebėjimą vykdyti strateginius planus, kvalifikacijos kėlimą, per metus įstaigos nuveiktus darbus.

Pagrindinis Šilutės medikų rūpestis šiandien - kad ligoninei būtų suteiktas regioninės ligoninės statusas. Tam jau keleri metai skiriamos visos jėgos, perkama naujausia įranga. D.Steponkus tiki, kad sprendimas, kuris paaiškės jau kovo mėnesį, bus palankus jo vadovaujamai įstaigai.

Jei taip ir bus, mes tikime, kad kitais metais mūsų ligoninės vadovas iškovos ir „Metų vadovo“ titulą.

- Kokie šiandien patys didžiausi visų Šilutės gydytojų ir asmeniškai jūsų rūpesčiai?

- Turbūt visi medikai nerimauja dėl to, kad vis daugėja ligų, jos tampa sunkesnės, kad medicinos paslaugų prieinamumas vis blogėja.

Kaip vadovui, man, žinoma, labiausiai rūpi, kad Šilutės rajonas turėtų stiprią regioninę ligoninę, kad čia žmonės galėtų gauti kuo daugiau paslaugų.

- Esate ne tik vyr. gydytojas, bet dar ir traumatologas. Kokios operacijos jums sunkiausios, o kokios lengviausios?

- Nebūna nei lengvų, nei sunkių operacijų, visos jos yra rimtos. Labiausiai nemėgstu tokių, kurių metu mažai tegaliu padėti žmogui. Pavyzdžiui, galūnių amputacija. Žinai, kad žmogui padedi, bet taip pat suvoki, kad žmogus po tokios operacijos jau niekada nebegalės gyventi visaverčio gyvenimo. Psichologiškai tai labai sunku.

O didžiausią malonumą teikia tokios operacijos, po kurių ligonis greičiausiai sveiksta. Tokių yra mažai, bet viena jų - rankos riešo kanalo atvėrimo operacija. Žmogui pagerėja jau tą pačią dieną. Arba žastikaulio išnirimas: žmogui skauda nežmoniškai, bet vos tik jį atstatai į vietą, pasaulis jam nušvinta, jis dėkoja. Neslėpsiu - tai malonu.

- Kiek

operacijų - bent apytikriai - jau teko jums atlikti?

- Tikrai nepasakysiu. 15 metų dirbau tik traumatologo darbą - tą, kurį pasirinkau, mėgstu ir kuris man teikia didžiulį pasitenkinimą. Operacijų daug buvo, labai daug. Gal jau keturženklį skaičių turėčiau nurodyti.

- Ar jaučiate panašų pasitenkinimą dirbdamas vadovo darbą?

- Prieš septynerius metus likimas pasodino į vadovo kėdę, o tai irgi - didelės galimybės. Galimybė atsakyti už šimtus darbuotojų, už daugybę ligonių, už didelės įstaigos tobulėjimą. Tai ir įpareigoja, bet ir didelį pasitenkinimą suteikia. Ypač, kai matai, kad ligoninė auga, plečiasi, tobulėja. Šilutės ligoninei keliami aukščiausi reikalavimai, sulaukiama ypač daug dėmesio. Vadovauti įstaigai, kuri turi nuolat išsilaikyti viršūnėje - didelė atsakomybė vadovui.

- 2009-aisiais buvote išrinktas „Metų novatoriumi“. Ar tai patvirtina, jog esate naujovių ir novatoriškų sprendimų šalininkas?

- Save pavadinčiau konservatyviu novatorium. Nebijau iššūkių, bet man patinka stabilumas. Pasižiūriu aplinkui - kiti vis ką nors pakeičia, o aš darbo vietos nekeičiu 18 metų, žmonos - 23 metai, o mėgstamiausių saldainių „Vilnius“ - net nuo vaikystės... Kaip žmogui man tai suteikia dvasios ramybę. Ir nieko negaliu sau padaryti - man patinka tas pats darbas, ta pati žmona, tik tie vieninteliai saldainiai... Pagaliau, man patinka Šilutė: augau Kaune, bet nuo tada, kai pirmą kartą čia atvažiavau ir ją pamačiau, man nė kartelio nekilo noras iš čia išvažiuoti.

Kartais bandau save pastatyti į tų kitų, kažką keičiančių, vietą ir vis tiek nerandu savo gyvenime to, kas man nepatiktų. O jei žmogui gerai, tai kam kažką keisti?..

- Tai gal išduotumėt receptą ir mūsų skaitytojams, kaip gyventi, kad vidinis pasitenkinimas neapleistų?

- Džiaugiuosi, kad gyvenime darau tuos sprendimus, dėl kurių teisingumo vėliau niekada netenka abejoti. Ne tik dabar - taip gyvenau nuo vaikystės. Visada vadovavausi principu: daryk taip, kad vėliau nebereikėtų ieškoti klaidų. Parašęs rašinį mokykloje niekada jo nebeskaitydavau. Būdavo neramu, bet žinojau, kad išdėsčiau tas mintis, kurios, mano nuomone, yra teisingos. Gal tai ir yra vidinio pasitenkinimo priežastis?..

Papasakosiu man gerą pamoką davusį atvejį. Bene prieš 7 metus tobulinimosi kursų metu nagrinėjant užduotis ekonomikos profesoriaus paklausiau: tai koks gi yra teisingas šios užduoties atsakymas?

„Teisingas atsakymas yra tavyje, tu turi atlikti veiksmus, dėl kurių teisingumo neabejotum“, - atsakė jis.

Visiems iš karto viskas tapo aišku. Ir užduotis spręsti tapo lengviau, nes nebeslėgė atsakomybė - pasirinksiu neva teisingą, ar neva neteisingą atsakymą. Visų atsakymai buvo teisingi, nors visų jie buvo skirtingi.

- Sako, mūsų žmonės nėra labai dėkingi. Ar jūs pacientų padėkų sulaukiate dažnai?

- Dažnai. Netiesa, kad žmonės užmiršta padėkoti. Su pacientais apskritai niekada gyvenime nesu turėjęs konfliktų, problemų. Man su jais smagu dirbti, ypač gera, kai sveiksta, pradeda vaikščioti. Dėkoju Dievui ir likimui, kad įstatė į tas roges.

Beje, kai pačiam ar mano šeimos nariams tenka kreiptis į kolegas patarimo, aš irgi užmirštu padėkoti... Bet tą gydytoją visą laiką prisimenu. Žinau, kad ir kitiems taip pat būna.

- Bet juk neneigsite, kad gydytojo darbe streso netrūksta. Kaip su juo kovojate?

- Taip, streso būna ir gydant, ir vadovaujant. Jei neigiamas emocijas užgniauši, laikysi savyje - ilgai netempsi, viena ar kita liga vis tiek suries.

Turiu savo gynimosi nuo streso būdą. Man tai - sveika

gyvensena ir sportas. Lauko tenisą jau daug metų žaidžiame visa šeima, žiemą būtinai važiuojame slidinėti į kalnus. Dar labai padeda darbas lauke, o tokių darbų sodyboje netrūksta.

Ramina ir tai, kad gyvename ramioje aplinkoje užmiestyje, kad aplink nėra žmonių. Gal todėl - tfu, tfu, tfu - beveik nesergu.

- Ar savo vaikams patariate eiti gydytojo keliu?

- Esu trečioji medikų dinastijos karta - mano mama ir senelis buvo gydytojai. Būtų smagu, jei ta dinastija prasitęstų. Bet sūnus Tomas jau nuo vaikystės pasakė, kad jis gydytoju nebus. Dabar jis studijuoja vadybą ir yra tuo patenkintas.

Dukra Ievutė - dar tik 10-ties, bet jau nuolat kartoja būsianti gydytoja. Tad tikiu, kad tęstinumas bus.

- Šiandien Lietuvoje sparčiais tempais mažėja gyventojų. O ar mažėja darbo gydytojams?

- Nemažėja, žmonės labai serga. Dažnai vieną ligą turinčiam žmogui silpsta imunitetas, pradeda pulti antras, trečias, ketvirtas negalavimas... Prasta ekonominė šalies situacija irgi neprideda sveikatos bendruomenės nariams, nes žmonės nebegali skirti tinkamo dėmesio sveikatos išsaugojimui, rinktis tinkamo maisto.

Nesidžiaugiu tuo, nes turiu nuostatą, jog gydytojas taip pat yra atsakingas už bendrą visuomenės sveikatą.

- Užsiminėte apie tinkamą mitybą. O pats ar renkatės sveikus produktus, valgote tiksliai nustatytomis valandomis?

- Žinau, kad valgyti privalu tomis pačiomis valandomis, kad vakarienė turėtų būti ne vėliau kaip 19 valandą, bet... Esu nuodėmingas - kartais piktnaudžiauju... Būna, kad net 22 valandą vakaro, po treniruotės, tiek prisišveičiu, kad paskui pats ant savęs pykstu.

Turiu silpnybę - mėgstu skaniai pavalgyti. Jei kelis vakarus per savaitę nesportuočiau, turėčiau antsvorio problemų.

Maisto produktus stengiamės pirkti kuo natūralesnius, daržovių ir pieno produktų ieškome pas aplinkinius ūkininkus.