Girtaujanti moteris: pagalbos galimybės(2)

Girtavimas nuo seno buvo vyrų „privilegija“, visuomenė atlaidžiau vertina girto vyro elgesio pasekmes, o neblaivios moters įvaizdis ir poelgiai labiau smerkiami. „Kokia tu motina, jei geri? Kaip tau ne gėda, tu jau anūkų turi. Tu vėl prisigėrei, mums gėdą padarei“. Tokie ir panašūs kaltinimai nuolat skamba girtaujančių moterų atžvilgiu.

Reklama

Socialinis kontekstas

Moterys labai skaudžiai išgyvena gėdą ir kaltę dėl nekontroliuojamo girtavimo ir bijodamos neigiamos aplinkinių reakcijos ypač slepia šį faktą, neigia problemas ir priešinasi pagalbos būtinybei. Aplinkinių žmonių gėdinimas ir kaltinimai tik dar labiau verčia slėptis ir padeda progresuoti priklausomybei.

Kodėl ji geria? Šį klausimą nuolat kelia artimieji, nesuvokdami, kodėl moteris iš pirmo žvilgsnio pati gadina savo reputaciją ir santykius su aplinkiniais. Nė viena moteris sąmoningai nesiekia tapti girtuokle, tai padaro sutrikimas – priklausomybė nuo alkoholio. Todėl svarbiausia ne klausti „kodėl?“, o ieškoti priemonių, kaip pagelbėti moteriai, pakliuvusiai į priklausomybės spąstus.

Kaip padėti?

Pirmiausia būtina atvirai ir ramiai pasikalbėti su moterimi, išsakyti savo pastebėjimus dėl jos girtavimo. Priklausomybei nuo alkoholio būdingas neigimas, todėl tikėtina, kad girtaujanti moteris prieštaraus, meluos, supyks arba ims verkti ir kaltinti visus aplinkinius dėl sugadinto gyvenimo. Kalbėti geriausia tada, kai moteris nustoja gėrusi, nes su apsvaigusiu žmogumi kalbėti apie girtavimo problemą yra beveik beprasmiška. Labai svarbu, kad pokalbis vyktų be pykčio ir kaltinimų, kad moteris suprastų, jog ji yra reikalinga ir artimi žmonės jai linki tik gero. Jei šeimos narių kategoriškai neklausoma, galima pasitelkti į pagalbą žmones, kurie yra autoritetas girtaujančiai moteriai, kuriuos ji gerbia ir jų žodis gali būti reikšmingas. Tai gali būti gydytojas, kunigas, darbdavys ar kitas svarbus žmogus.

Neretai artimieji labiausiai pyksta ne dėl alkoholio vartojimo, o dėl nuolatinio melo, kurį moteris naudoja tam, kad nuslėptų girtavimą ir iš to kylančias pasekmes. Gėda, kaltė, baimė, kad girtavimas bus demaskuotas, priverčia moteris ieškoti itin subtilių alkoholio vartojimo slėpimo ir apgaulės būdų. Melas – vienas iš priklausomybės simptomų, todėl tai nereikėtų priimti asmeniškai, o vertinti kaip ilgalaikio girtavimo  pasekmę. Pyktis yra vienas iš didžiausių trukdžių, siekiant padėti žmogui suvokti girtavimo problemą, todėl pirmiausia būtina stebėti ir kontroliuoti savo jausmus, nes parodydami, kad pykstame, atstumiame žmogų ir sukeliame jo priešiškumą.

Atvesti už rankos

Neryžtingumas, sąlygotas kaltės ir gėdos, ypač trukdo moterims kreiptis pagalbos. Kai artimieji klausia, kaip padėti moteriai atvykti į priklausomybės ligų centrą ar konsultacijos pas specialistus, patarimas būna paprastas – paimkite ir atveskite už rankos. Be abejo, prievartos imtis negalima, tačiau jei susirenka keli šeimos nariai ir artimi giminaičiai, kurie primygtinai prašo kreiptis pagalbos, tai tokiu atveju pasipriešinimas būna mažesnis, todėl tikėtina, kad moteris pasiduos įtakai.

Kartais galima išgirsti nuomonių, kad žmogus turi pats labai norėti mesti gėręs, o priverstinis gydymas, kai žmogus atvyksta pas specialistus ne savo noru, o vedamas giminaičių,  rezultatų neduoda. Tai netiesa. Yra labai daug pavyzdžių, kai atvykstama be asmeninės motyvacijos gydytis, tačiau pradėjus dalyvauti gydymo procese priklausomo asmens nuomonė keičiasi ir vėliau dėkojama žmonėms, kurie primygtinai skatino gydytis.

Sudaryti sąlygas gydytis

Jei moteris girtauja ne pirmus metus ar nesėkmingai bandė trumpalaikius metodus, dažniausiai rekomenduojamas stacionarinis gydymas. Formalūs sveikimo nuo priklausomybės metodai vidutiniškai trunka nuo dviejų savaičių iki mėnesio ar tam tikrais atvejais ilgiau. Ilgalaikis gydymas ypač gąsdina moteris, nes jas laiko pareigos namuose, vaikai, ypač tais atvejais, kai jos namuose „laikė tris kampus“. Čia labai svarbi namiškių reakcija, nes neretai  jie būna labai nepatenkinti, kad žmonai ar mamai reikalingas ilgalaikis gydymas ir dabar jiems reikės tvarkytis patiems.

Dar didesnė problema iškyla moterims, kurios vienos augina vaikus, nes  norėdamos gydytis, jos priverstos palikti vaikus pas senelius, giminaičius ar ieškoti laikinos globos. Todėl labai svarbu, kad artimieji, jei tokių yra, paskatintų moterį gydytis, garantuodami, kad jie vaikus prižiūrės tiek, kiek reikės. Jei moteris neranda paramos iš artimųjų, tokiu atveju padeda socialinių tarnybų darbuotojai, kurie vaikams suteikia laikiną globą.

Raminamieji vaistai          

Neretai moterys, priklausomos nuo alkoholio, savarankiškai vartoja įvairius raminamuosius bei migdomuosius vaistus, šitaip bandydamos sušvelninti ar panaikinti alkoholinės abstinencijos reiškinius. Taip išsivysto dviguba priklausomybė.

Raminamųjų ir alkoholio derinys ypač apsunkina pagalbos teikimo galimybes, kadangi moters mąstymas ir savivoka būna sutrikusi nuolat, nes nustojusi vartoti alkoholį ji svaiginasi vaistais. Tokios būsenos priimti teisingus sprendimus žmogus negali, todėl kreiptis pagalbos padeda tik tvirtas artimųjų reikalavimas, kartais kategoriškas spaudimas ir tai gali būti gera gydymosi pradžia, nes moteris, patekusi į gydymo įstaigą, yra išblaivinama ir nuo alkoholio, ir nuo vaistų.

Atkūrus fizinę bei stabilizavus psichinę būseną, moteris gali pradėti mąstyti realiai ir su specialistų pagalba kritiškai įvertinti savo gyvenimo būdą bei apsispręsti, kokį pagalbos metodą pasirinkti.

Problemos slėpimas

Garsiai išsakiusi mintis ar pareiškusi norą gydytis nuo priklausomybės alkoholiui, moteris iš artimųjų ne visada sulaukia palaikymo. Priklausomų nuo alkoholio žmonių artimieji taip pat išgyvena didelę gėdą ir kaltę, kad jų šeimoje girtauja mama, žmona ar sesuo. Ką aplinkiniai pagalvos, ką pasakys? Baimė sukausto namiškių mintis ir veiksmus, jie nori išsaugoti šeimos paslaptį ir ieško metodų, kurie veiktų greitai ir paslapčia, kad tik niekas nesužinotų. Pvz., anoniminių alkoholikų draugija yra vienas labiausiai paplitusių ir pripažintų pagalbos metodų, tačiau neretai šeimos nariai nepritaria šios draugijos susirinkimų lankymui, nes pavadinime yra žodis „alkoholikas“, o tai reikštų, kad kas nors pamatys ar kitaip sužinos ir „šeimos gėda“ gali iškilti į viešumą.

Prisipažinti - gėda

Reikia pažymėti ir tai, kad gėda yra labai stiprus „stabdis“, neleidžiantis sveikti nuo priklausomybės. Neretai moteris po gydymosi priklausomybės ligų centre, vengdama aplinkinių klausimų ir norėdama nuslėpti gydymosi faktą, nesilaiko tęstinio sveikimo rekomendacijų, padedančių keisti gyvenimo būdą ir gyventi blaiviai, pvz., vengia periodiškai atvykti konsultacijos pas priklausomybės ligų specialistus ar lankytis savitarpio paramos grupėje.

Net ir nustojus vartoti alkoholį, kaltė ir savigrauža ilgai neapleidžia moterų. Vienas nemaloniausių klausimų - kodėl negeri? Moterys dažniausiai meluoja, nes prisipažinti, kad praeity turėjo problemų dėl alkoholio – vėl gėda. Viešinti ar neviešinti tą faktą, kad turėjo problemų dėl priklausomybės, yra kiekvieno žmogaus reikalas, tačiau būtina atkreipti dėmesį į tai, kad melavimas taip pat sukelia gėdą.

Pagalba šeimos nariams

Priklausomybę galima pavadinti „užkrečiama jausmų liga“, kadangi vieno žmogaus girtavimas daugiau ar mažiau neigiamai veikia visų šeimos narių ir kitų žmonių, artimais santykiai susijusių su priklausomu asmeniu, jauseną.

Šeimos nariai neretai daug metų bando padėti į priklausomybę įklimpusiam šeimos nariui ir tikisi, kad susitvarkys, tačiau niekas negali pasakyti, ar žmogus nustos girtauti. Gydymasis ne visada būna efektyvus, kartais prireikia kelių ar net keliolikos bandymų kreiptis pagalbos, kol žmogus susitvarko gyvenimą ir gyvena blaiviai. Kiekvienas moters užgėrimas ir eilinio pažado, kad nebegers, sulaužymas artimuosius varo į neviltį ir ne pirmą kartą kyla skausmingas klausimas: „ką dabar daryti?!“.

Jei negalime padėti kitam, svarbu dėmesį nukreipti į save ir kelti kitą klausimą: „ką daryti su savo būsenomis?“ Artimo žmogaus, ypač moters, svaiginimasis alkoholiu labai paveikia šeimos narių jausmus, mintis, išgyvenimus. Gyvenimas tampa chaotiškas, neįmanoma planuoti ne tik ateities, bet ir šiandienos, nes priklausomo asmens elgesys yra nenuspėjamas. Šeimos nariai ilgainiui atsisako savo poreikių, nustoja rūpintis savimi, nes pagrindinis dėmesys nukreipiamas į girtavimo problemą. Todėl rekomenduotina pasidomėti priklausomybės nuo alkoholio ypatumais, dažnu atveju šeimos nariams reikalinga pagalba, kad išsivaduotų iš negatyvių emocijų, kurios kaupiasi ilgą laiką, ir sveiktų emocine, dvasine prasme. Galima kreiptis į specialistus, teikiančius psichologinę, dvasinę paramą, ar pasinaudoti alkoholikų artimųjų (Al-Anon) savitarpio paramos grupių pagalba, kuriose asmenine patirtimi dalinasi tiek tebegirtaujančių, tiek jau sveikstančių ir gyvenančių blaiviai alkoholikų artimieji.

Gediminas Norvilas yra andragogas, priklausomybių konsultantas