Geriausia dovana Kalėdoms – artimieji šalia
Pagaliau į duris pasibeldė didžiausios žiemos šventės. Kalėdos, tikėtina, šiais metais – be sniego, tačiau šventinę atmosferą sukuria buvimas kartu, parskubėjęs namo taip lauktas artimasis, sklindantys gardžiausių valgių kvapai ir vakare žybsinčios eglutės lemputės. Šį kartą apie gražiausias šv. Kalėdų akimirkas, tradicijų svarbą bei naujoves portalui pasakojo šventiškai nusiteikę pajūrio gyventojai.
Ar laukėte šiemet žiemos švenčių? Kokie su jomis susiję prisiminimai įstrigo labiausiai?
„Kalėdos man - viena gražiausių ir jaukiausių švenčių, kuomet susirenka artimiausi žmonės, vieni kitiems dovanoja geras emocijas, daugiau dėmesio, visur tvyro ta ypatinga atmosfera. Maloniausi prisiminimai turbūt iš vaikystės. Tada pačiai rūpintis niekuo nereikėjo, tiesiog būdavo smagu Kalėdų rytą bėgti ieškoti dovanų po eglute, valgyti daug saldumynų, žaisti lauke su sniegu. Man Kalėdos asocijuojasi su jaukumu, namų šiluma, gera nuotaika, sniegu ir mandarinais. Visada laukiu sniego per Kalėdas, nes tai prideda žavesio tam šventiniam laikotarpiui. Sniegas vilioja prisiminti vaikystę, kai statydavom sniego senį, krisdavom į pusnis“, – mintimis dalijasi 25-erių palangiškė Rimantė T.
Žiemos švenčių sako laukianti ir jogos mokytoja Audronė Misiukonytė: „Kūčių visada laukiu, nes tai yra labai sena ir graži šventė su savomis tradicijomis. Tai mūsų šeimos šventė, per kurią visada prisimename išėjusius, pasidžiaugiame esančiais. Labai svarbus yra buvimas kartu, ypač dabar, kai pasaulis tarsi išdraskytas.“
„O kas jų nelaukia? Per šventes suvažiuoja visa šeima, visi artimieji. Tik jau taip nutiko, kad nekokios šventės šiemet man ir giminėms – vyrą palaidojome, greitai bus mirimo metinės. Viena iš gražiausių švenčių buvo pernai – visi tada dar buvome sveiki, buvo susirinkusi pas mane visa šeima į Šventąją. Labiausiai šventinę nuotaiką sukuria tai, kad vienon vieton suvažiuoja visa šeima, giminė“, – pasakoja 91 metų šventojiškė Jadvyga Černiauskienė.
„Tai puiki proga susitikti su artimaisiais, seniai matytais draugais. Tai labai gražus metas, kai tiesiog gali pabūti kartu, surasti laiko tam, ką ilgai atidėliojai, pasakyti tai, ką norėjai pasakyti, bet vis nerasdavai progos. Galiausiai tai dovanų, šypsenų, labai gerų ir sočių mini atostogų metas. Maloniausi prisiminimai, žinoma, dar iš vaikystės, kai Kalėdos reiškė slaptą Kalėdų Senelį, dovanų paieškas. Kadangi visada susirinkdavo didelė šeima, tai gražiausi prisiminimai - didelė šeima prie Kūčių stalo, aplink artimiausi žmonės, po staltiese kvepia šienas, viskas pagal senelių tradicijas. O dar tas vaikiškas laukimas, kada pagaliau už lango pamatysi didelį raudoną maišą“, - prisimena iš sostinės sutikti švenčių grįžusi antrakursė Indrė.
Kada ir kodėl nustojote tikėti Kalėdų Seneliu?
„Kada nustojau tikėti Kalėdų Seneliu – neprisimenu, nėra tokios ribos, tačiau labai skausmingai išgyvenau dukters senelio praradimą. Mes visada imituodavome Kalėdų Senelio atėjimą, už durų palikdavome maišą su dovanomis. Mano dukrai tada buvo 13 metų ir aš negalvojau, kad ji dar šventai tiki Kalėdų Seneliu ir visai nesislėpdama atnešiau maišą susirinkusiems artimiesiems, kad jie ten sudėtų savo dovanas. Dukra ėjo pro šalį ir net išbalo. Man pačiai skaudėjo ne mažiau už ją. Ir ji sakė, kad niekada gyvenime nekurs pasakų saviems vaikams apie Kalėdų Senelius“, – prisimena jogos mokytoja A. Misiukonytė.
„Labai anksti supratau, kad dovanas po eglute visgi padeda tėvai. O maloniausios tos dovanos, kurios yra labiau asmeniškos, dovanotos iš širdies“, – tikina Rimantė T.
Jai antrina ir palangiškė Indrė: „Neseniai apie tai susimąsčiau. Sako, vieni vaikai verkia, kitiems net šokas, kaip čia taip gali būti. O štai aš net neatmenu, kaip tai nutiko. Viskas labai natūraliai turbūt išėjo, augi ir imi gaudytis“.
„Kalėdų Seneliu nustojau tikėti vaikystėje, per karą. Mažai buvo tada tų Kalėdų Senelių, kurie ateitų į namus. Buvo sunkūs laikai, tai retai jie pasirodydavo, bet daugiausia atnešdavo žaisliukų. Tėvai nupirkdavo kokį žaislą, menkniekį ir tai būdavo džiaugsmo vaikams. Kalėdų Seneliu nebetikiu, tai ir dovanų nereikia man tokiam amžiuje. Sveikata man dabar rūpi ir kad vaikai, anūkai laimingi būtų, darniai gyventų, sutartų“, – pasakoja 91-erių J. Černiauskienė.
Kas per didžiąsias šventes Jums svarbiausia? Ar atsiras kas nors naujo ant Kūčių stalo šiemet?
„Kūčių vakarienė visada būdavo pas močiutę, net ir tarybiniais laikais visada sėsdavome prie šventiško stalo. Galbūt tada mes, vaikai, nebuvome taip įvedami į religinį jos aspektą, bet tai buvo bendras šeimos susibūrimas. Paskui mano mama, kuri šeimoje buvo vyriausia, viską perėmė – taip ši tradicija perėjo į mūsų šeimą. Kadangi gyvename Klaipėdoje, kviečiame visus čia esančius artimuosius. Šiais metais 13 žmonių sėsim prie Kūčių stalo“, – sako A. Misiukonytė.
„Manau, kad naujovės tai, kas yra pamiršta sena. Mama, mačiau, turi parsinešusi kanapių, mano močiutė visada darydavo iš jų patiekalą, dabar daugybę metų jų tiesiog nebuvo pirkti, tai šiemet grįš ant stalo su kanapėmis ruošiamas mirkalas ar pagardas, valgomas su virtomis bulvėmis. Tai vienas iš tradicinių patiekalų, bet mūsų šeimoje jis buvo kurį laiką dingęs. O daugiau, tai gal koks naujas receptas silkei paruošti. Gana griežtai laikomės tradicijų. Atsimenu, kartą mama buvo paruošusi mišrainę su grietine, tai teta net prie stalo nenorėjo sėstis. Tokia buvo griežta reakcija“, – mintimis dalijasi kalbinta klaipėdietė.
„Kūčių stalas daugiau mažiau bus tradicinis. Šventinę nuotaiką, mano manymu, sukuria jaukus pasisėdėjimas su artimais žmonėmis, dėmesys ir rūpestis vienas kitu. Apskritai visa šventinė atmosfera kelia teigiamas emocijas: eglutės puošimas, kalėdinė muzika, kalėdiniai filmai, dovanos...“, - vardija Rimantė T., šiemet tradiciškai ketinanti sutikti Kalėdas šeimos apsupty.
J. Černiauskienė tvirtina: „Naujovių ant Kūčių stalo neatsiras, mes tvirtai puoselėjame tradicijas. Kaip radom, taip ir paliksim. Ir vaikus auklėjau, mokiau visko, bet ne visi laikosi papročių, ypač jaunimas jau kitaip žiūri į šventes, ne taip kaip mes – griežtai“.
Ar švenčių maratonas nekenkia sveikatai?
Rimantė T. teigia: „Šventės yra smagus dalykas - žmonės atitrūksta nuo kasdienybės, atsipalaiduoja, tačiau dažnai jos neapsieina be persivalgymo ir alkoholio vartojimo, o jei tai užsitęsia, jau nėra gerai. Ypatingo dėmesio per šventes sveikatai neskiriu.“
Jai pritaria ir Indrė: „Kas per daug, tas nesveika – ko gero, tas pats ir su šventėmis. Žinoma, labai priklaus nuo to, kaip švenčiame. Stengiuosi prisižiūrėti, tačiau natūralu, jog tai toks laikas, kai visi išeiname iš savo režimo ir atsipalaiduojame. Turbūt didžiausias išbandymas tenka skrandžiui, taigi stengiuosi nepamiršti saiko jausmo.“
„Trumpesnės šventės būna geriau, ypač vyrams – sveikesni būna, mažiau pagundų kyla vieną kitą taurelę per daug išgerti. Ir dar tas sėdėjimas ir nuolatinis valgymas: kąsnis to, kąsnis ano, kaip čia ko neparagausi, kai taip skanu. O labiausiai laukiu Naujųjų – dviguba šventė, nes tą dieną ir mano gimtadienis“, - sako J. Černiauskienė.
A. Misiukonytė įsitikinusi – švęsti ilgai tikrai nėra sveika. „Reikia atsižvelgti į tai, ką reiškia švęsti. Jei švęsti, turima omeny sėdėti prie stalo, tai tikrai visiškai yra nesveika. Net ir to vieno šventiško vakaro užtenka per akis, bet kai yra laisvadieniai ir juos galima praleisti gamtoje, tokiu atveju labai vertinu tas laisvas dienas“.
