Donorystę pritemdė neskaidrumo šešėlis

Apie dviejų didžiausių Lietuvos medicinos centrų – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų konkurencinę priešpriešą žinoma jau seniai. Tačiau skandalo, kai donoro kepenys Kaune galimai buvo persodintos ne pagal eilę pirmenybę turėjusiai, o kitai pacientei, atvejis  peržengia raudoną liniją, žyminčią ribą tarp leistino ir neleistino. Ar neskaidrumo šešėlis dar labiau nesumenkins Lietuvos medicinos prestižo ir nesumažins pasitikėjimo organų donoryste?

Reklama

Ar reikia mažai Lietuvai dviejų didelių transplantacijų centrų konkurencijos?

Medicinos mokslų daktaras Audrius Šimaitis 2011 m. viešojoje erdvėje pirmasis pradėjo kelti klausimą – ar valstybė, kurioje yra vos 3 milijonai gyventojų, gali sau leisti turėti net du didelius, tarpusavyje konkuruojančius organų transplantacijos centrus: vieną – Vilniuje, kitą – Kaune. „Vien tik viena širdies transplantacija mokesčių mokėtojams kainuoja pusę milijonų litų. Kiekvienas iš šių centrų turi išlaikyti didelį specialistų kolektyvą, laboratorijas, infrastruktūrą. To sau negali leisti net dauguma Vakarų Europos valstybių. Štai Anglijoje yra penki širdies transplantacijos centrai – tai yra vienas centras 10 milijonų gyventojų. Tam, kad rezultatai būtų geri ir išlaikoma gera patirtis, manoma, kad centras turėtų atlikti 50 širdies transplantacijų per metus. Įdomiausia, kad per visą Lietuvos medicinos istoriją abiejuose Vilniaus ir Kauno centruose yra atlikta gerokai mažiau nei 50 operacijų“ , – teigia dr. A. Šimaitis.

Iš trijų artimų Baltijos valstybių Lietuva yra labiausiai pažengusi transplantacijų srityje. Čia persodinami ne tik inkstai, širdys ir kepenys, bet ir širdies bei plaučių, kasos bei inkstų kompleksai.  Estijoje širdies ir kasos persodinimo operacijos nėra atliekamos iš viso. Latvijoje nėra atliekamos nei širdies, nei kepenų transplantacijos. Abi šios šalys turi po vieną transplantacijos centrą, bet jose, lyginant su Lietuva, gyvena ir gerokai mažiau gyventojų: Estijoje 1,29 mln., o Latvijoje – 2,07 mln.

Visgi, daktaro A. Šimaičio teigimu, dviejų centrų pajėgumus tinkamai sujungus į vieną, kiekybiniai ir kokybiniai organų transplantacijų rezultatai būtų geresni, ekonominis efektyvumas – kur kas didesnis, o atliekamos operacijos – saugesnės. „Šiuo metu tikrai netrūksta medicininių transplantacijų pajėgumų, trūksta donorų, o ši istorija donorų sutikimų skaičiaus tikrai nepadidins“, – mano Anglijoje dirbantis gydytojas.

Ar galėsime pasitikėti donoryste ir ateityje?

Kasmet mūsų šalyje miršta keliasdešimt žmonių todėl, kad nesulaukia jiems gyvybiškai reikalingų donorų organų. Nuo 2008 m. daugėja potencialių donorų artimųjų prieštaravimų donorystei:  2008 m. tokių atvejų buvo 25 proc., 2009 m.  – 30, 2010 – 33, 2011 – 38, o per 8 šių metų mėnesius – 40 proc. Esama įvairių priežasčių, kodėl donoro artimieji atsisako, kad būtų panaudoti donoro organai. Viena jų – nepasitikėjimas medicina, ypač dėl pasitaikančių korupcijos apraiškų. Dėl šių, taip pat istorinių ir kultūrinių mūsų šalies ypatumų žmonių pasitikėjimas medicinos įstaigomis yra mažesnis negu daugumoje senas demokratijos tradicijas turinčių šalių. O

transplantacijų procesas, ta ypatinga medicinos sritis, yra itin jautri galimam nepasitikėjimui.  Jeigu visuomenė manys, kad dėl neaiškių priežasčių recipientų eilės kartais apeinamos (kaip galimai nutiko šiuo atveju), pasitikėjimas organų donoryste Lietuvoje gali susvyruoti. Tai reiškia – artimųjų atsisakymų, kad būtų panaudoti donorų organai, gali padaugėti.

Nacionalinio transplantacijos biuro direktorės Astos Kubilienės teigimu, recipientų eilės yra sudaromos itin tiksliai pagal sveikatos apsaugos ministro įsakyme nurodytus aiškius recipiento parinkimo eiliškumo kriterijus. Skirtingiems organams parinkimo kriterijai yra skirtingi. Šiuo atveju pirminiai du kriterijai yra recipiento būklės sunkumas ir buvimo eilėje laikas. Minėta kepenų transplantacija atlikta galimai pažeidžiant įsakymu numatytą recipiento parinkimo eilę.

„Recipientų eilė yra sudaroma remiantis ministro įsakymu pagal duomenis, gaunamus iš Vilniaus ir Kauno. Esant donorui, pirminį recipiento parinkimą atlieka Transplantacijų biuras. Pacientė, kuri gydėsi Santariškių ligoninėje, turėjo pirmumą, bet kepenys savavališkai buvo persodintos kitai pacientei. Ekstrinio pranešimo, kad kita pacientė, kuriai Kaune atlikta transplantacija, yra skubi recipientė, nebuvo“ – sakė Nacionalinio Transplantacijos biuro vadovė.

A. Kubilienė taip pat paneigė Gastroenterologijos klinikos vadovo Lino Kupčinsko teiginį, kad buvo gautas žodinis Transplantacijos biuro leidimas transplantuoti kepenis kitai pacientei. „Tai netiesa. Nei jokio žodinio, nei raštiško sutikimo duota nebuvo. Transplantacijos biuras davė nurodymą iškviesti pacientę, kuri šiuo metu yra pirma eilėje, bet nurodymo buvo nesilaikyta“, – pabrėžė A. Kubilienė.

Skandalingos informacijos pasirodymą vertina neigiamai

Lietuvos nefrologinių ligonių asociacijos „Gyvastis“ prezidentė Ugnė Šakūnienė nesiėmė vertinti, kuri iš konflikto šalių teisi, tačiau apgailestavo, kad kiekviena nors kiek neigiama su donoryste, organų transplantacija susijusi informacija mažina donorų skaičių, pasitikėjimą donorystės skaidrumu. „Taip, kiekviena neigiama žinia pakerta pasitikėjimo donoryste dalį. Visgi mano asmeninė patirtis rodo, kad transplantacijų procesas iš esmės yra skaidrus, o šis atvejis – bloga išimtis. Visoje šitoje istorijoje mums, pacientams, labiausiai norėtųsi nepamiršti donoro šeimos. Jai priimti tokį sprendimą buvo nepaprastai sunku, ir mes, pacientai, esame labai dėkingi šiai šeimai. Aišku, labai gaila moters, kuri buvo iškviesta ir kuriai transplantacija nebuvo atlikta. Jos savijautą gali suprasti tik tas, kas pats ką nors panašaus patyrė“, – teigė Ugnė Šakūnienė. Net ir šios neigiamos informacijos kontekste ji visų laukiančiųjų vardu dėkojo visiems, turintiems donoro korteles, ir visiems sutikusiesiems, kad jų artimieji po mirties taptų donorais.

Asociacijos „Donoras“ vadovo Armino Bartkaičio teigimu, mūsų visuomenėje ir taip pernelyg daug visokiausių mitų, sąmokslo teorijų ir kitokių panašių dalykų. „Aš nežinau, kas ten kaltas, kas nekaltas, bet vien tokios informacijos pasirodymas yra labai žalingas donorystės procesui. Transplantacijų sritis labai jautri bet kokiai neigiamai informacijai – juk peršasi įspūdis, kad transplantaciją galima nusipirkti, nors iš tiesų tokių dalykų kažin ar yra“, – svarstė A. Bartkaitis.

Mindaugas Savickas