Depresija nėra normali senėjimo būklė
Sveikatos problemos, sumažėjusios pajamos ar artimo žmogaus mirtis – tai tik keletas iš sunkumų, su kuriais dažnai susiduria vyresnio amžiaus žmonės. Atsižvelgus į šiuos faktorius turbūt nenuostabu, kad apie 7 milijonai vyresnių nei 65 metų amžiaus asmenų JAV patiria kokią nors depresijos formą. Didžiausią nuostabą kelia tai, kad vyresnio amžiaus žmonių depresija dažnai yra paprasčiausiai negydoma.
JAV Nacionalinio psichikos ligų aljanso (angl. National Alliance on Mental Illness) duomenimis, pagyvenę žmonėms depresiją dažnai vertina kaip natūralią senėjimo pasekmę. Žmonės dažnai mano, kad tai natūrali reakcija į našlystę, lėtinę ligą ar kitus iššūkius, kurie dažniausiai ištinka vyresniame amžiuje.
Organizacijos „Amerikos psichikos sveikata“ (angl. „A Mental Health America“) atlikta apklausa parodė, kad tik 38 proc. 65 metų amžiaus ir vyresnių žmonių tiki, kad depresija yra sveikatos problema, o 58 proc. mano, kad depresija vyresniame amžiuje yra normalus reiškinys.
Tokio suvokimo rezultatas – vyresniame amžiuje negydoma depresija.
Negydoma depresija gali padidinti kitų sveikatos sutrikimų riziką ir labai paveikti gyvenimo kokybę. Anksčiau šiais metais mokslininkai pranešė apie studiją, atskleidusią tam tikrus ryšius su polinkiu į savižudybę. Daugiausiai JAV nusižudo vyresni nei 75 metų asmenys: 16,3 savižudybės tenka 100 tūkst. tokio amžiaus žmonių, o bendroje JAV populiacijoje 100 tūkst. žmonių tenka 11,3 savižudybės.
Kaip jau minėta anksčiau, vyresni žmonės dažnai susiduria su stresinėmis situacijomis, sudėtingomis emocijomis, kurios gali paveikti psichinę sveikatą. Pavyzdžiui, našlystė yra labiausiai paplitusi tarp vyresnių asmenų, o trečdalis našlių jau pirmąjį mėnesį po antrosios pusės mirties patiria klinikinės depresijos kriterijus atitinkančius sutrikimus. Iš jų 50 proc. su klinikine depresija kovoja dar metus.
Sveikatos problemos, kurios labiau paplitusios tarp vyresnio amžiaus grupių, pavyzdžiui, Alzheimerio liga, Parkinsono liga, širdies ligos, įvairios vėžio formos ir artritas, taip pat gali padidinti depresijos riziką vėlesniame gyvenime.
Vyresniame amžiuje sunkiau prisitaikyti prie kasdienio gyvenimo natūralių pokyčių, o puikus to pavyzdys – išėjimas į pensiją, prie kurio pagyvenusiems itin sunku prisitaikyti.
Kitas svarbus faktorius, skatinantis depresiją, – socialinių kontaktų sumažėjimas. Nustatyta, kad pagyvenusiems žmonėms, kurie retai mato savo draugus ir šeimos narius, beveik du kartus padidėja tikimybė susirgti depresija.
Žmonės, kurių šeimos nariai sirgę depresija, taip pat susiduria su didesne rizika susirgti šia liga, kaip ir asmenys, kurie vartoja tam tikrus vaistus, pavyzdžiui, preparatus nuo hipertenzijos, kurie turi tiesioginį ryšį su depresijos atsiradimo priežastimis.
Taip pat jei asmuo depresiją patyrė anksčiau gyvenime, jis yra labiau linkęs susidurti su depresija ir vyresniame amžiuje.Pagyvenę asmenys susiduria su labai panašiais depresijos simptomais, kaip ir kitos amžiaus grupės: apnikęs liūdesys, beviltiškumas ar pesimizmas, jausmų menkavertiškumas ar bejėgiškumas, pernelyg didelis mieguistumas, nemiga arba nuovargis, interesų praradimas ar malonumo kadaise mėgstamai veiklai netekimas, socialinis atsiskyrimas, didesnis arba mažesnis valgymas nei įprastai, skausmai, kurių negalima pagydyti, koncentracijos trūkumas, prasta atmintis ir nesugebėjimas priimti sprendimus, dirglumas ir nerimas bei mintys apie mirtį ir savižudybę.
Šaltinis:
Susiję straipsniai
