Dailės terapija - kelias į vidinę laimę ir ramybę

Rasti kelią į vidinę laimę ir ramybę, ypač po didelių sukrėtimų, gana sudėtinga. Vienas iš būdų – dailės terapija, žengianti dar tik pirmuosius ir kiek nedrąsius žingsnius, tačiau jau ne vienam padėjusi atrasti savąjį kelią.

Reklama

Apnuogina sielą

Nesibaigiančių darbų maratonas, sudėtingi santykiai su artimaisiais, netektys ar skaudžios asmeninės dramos paprastai veda prie emocinio išsekimo, depresijos ir negebėjimo ištrūkti iš nesibaigiančių problemų rato. Žmogus taip sutvertas, kad privalo išlieti savo emocijas, antraip jos tiesiog „suvalgys“ jį.

Vienas iš būdų nuleisti garą – dailės terapija, visame pasaulyje sulaukianti vis didesnio populiarumo. Nors Lietuvoje šis terapijos būdas dar tik skinasi kelią, Vakaruose spalvinimo knygos suaugusiesiems tiesiog šluojamos iš lentynų.

Kaip pasakojo dailės terapijos specialistė ir šios profesijos pradininkė, psichologė Aušra Šūmakarienė, jau seniai pastebėta, kad menas gali būti ne vien kūrybinių galių išlaisvinimas, bet ir puiki terapija, padedanti pasakyti tai, ko negalima įvardyti žodžiais, ir kartu aktyvuojanti žmogaus savigydos procesus.

„Daug metų dirbu psichologinį darbą su vaikais. Diagnostinis darbas, kai viską reikia sudėti į tam tikrus skaičius, manęs niekada netenkino. Iš prigimties esu meniška asmenybė, tad pastebėjau, kaip lengva prie vaiko prieiti per piešimą, kūrybą. Tai daug natūralesnis būdas nei įvairūs testai“, – „Sekundei“ pasakojo psichologė.

Būtent tai ir paskatino domėtis dailės terapija ir ją taikyti praktikoje. Lietuvoje šis mokslas dar tik žengia pirmuosius, bet labai svarbius žingsnius.

Pasak A. Šūmakarienės, nėra universalios ir visiems tinkančios terapijos, tačiau dailės terapija priimtina tiek vaikams, tiek ir suaugusiesiems. Iš prigimties kiekvienas žmogus yra kūrybiškas, tik ne visi geba išlaisvinti šiuos savo gebėjimus.

Kita vertus, meno terapijos tikslas yra ne akiai patrauklus ir estetiškas vaizdas, o pats kūrybos procesas, todėl meninių gebėjimų čia nereikia. O kam nepatinka piešti, tas savo jausmus gali išreikšti per šokį, muziką ar bet kurią kitą kūrybinę veiklą.

„Ne visiems gal ir dailės terapija yra priimtina, bet iš žmonių susidomėjimo galima numanyti, kad toks gydymo būdas patrauklus nemažai daliai. Ja domisi ne tik problemiškus vaikus auginantys tėvai, bet ir suaugusieji, norintys giliau pažinti save, galbūt išgyvenantys skyrybas, artimo žmogaus netektį, sergantys depresija ar turintys kitų emocinių sutrikimų“, – teigė dailės terapijos pradininkė Lietuvoje.

Išlieja jausmus

Tiesa, dailės terapija nėra panacėja, tai neišspręs visų emocinių ir psichologinių problemų. Ji gali būti tik kaip pagalbinė priemonė šalia kitų gydymo būdų.

Be to, labai svarbu, kad būtų žmogus, gebantis skaityti ir analizuoti piešinius, iššifruoti simbolius ir įvardyti jais išreikštas emocijas. Anot psichologės, piešimas kaip procesas jau savotiškai ramina žmogų, leidžia bent trumpam pabėgti nuo negatyvių minčių. O kai jis savo piešiniuose kankinančias problemas ar negatyvias emocijas pamato tarsi iš šalies, jas tampa daug lengviau įveikti.

„Kai yra analizuojama, bandoma suvokti, kaip tas piešinys transformuojamas, žmogus pamato materializuotą savo gyvenimo situaciją ar emociją. Kadangi į visa tai žvelgiama tarsi iš šono, ateina supratimas, kad visa tai galima valdyti, keisti. Ir gyvenime tada žmogus pradeda matyti kelius, kuriais gali išeiti iš susidariusios situacijos. Bet jeigu asmuo yra savotiškai užstrigęs krizinėje situacijoje, pavargęs ir nemato išeities kelių, šis metodas nebus efektyvus“, – pripažįsta A. Šūmakarienė.

Dirbdama su suaugusiaisiais, ji dažniausiai siūlo piešti mandalas. Nors mandalos yra ne lietuvių kultūros dalis, jų fenomenalus teigiamas poveikis žmogui pastebėtas įvairiose kultūrose.

Dažnai įsivaizduojama, kad tik vienuoliai kuria mandalas iš smėlio ir paskui išbarsto, nes tiki, kad materija yra ne amžina, todėl neturėtume prie jos prisirišti. Iš tiesų jos kuriamos iš įvairių medžiagų – ryžių, vandens, gamtinių priemonių ar dažų. Ir kuria visi – nuo vaikų iki garbaus amžiaus sulaukusių senjorų.

„Mandalų piešimas – tai tarsi susitikimas su savimi. Patiriamas džiaugsmas, ramybė, atsipalaidavimas ir netgi aktyvuojami savigydos procesai, pažadinama vidinė energija – tai priklauso nuo to, ko žmogus siekia“, – pažymi dailės terapijos specialistė.

Piešimas simbolių kalba

Darbas su vaikais yra kiek kitoks. Vaikams iki paauglystės piešimo veikla yra natūrali būsena – kaip ir bėgioti, šokinėti, laipioti. Jie instinktyviai renkasi piešimo priemones ir eksperimentuoja, išlaisvindami savo vaizduotę. Tad svarbu jiems suteikti visišką laisvę.

„Nereikia, kad vaikas pieštų gražiai ar pieštų kažkokį konkretų daiktą. Kai jis gauna leidimą elgtis visiškai laisvai, bežaisdamas su spalvomis, besiterliodamas ar bedaužydamas molį jis išreiškia savo jausmus“, – teigė A. Šūmakarienė.

Vaiko piešinys išties gali daug ką pasakyti: jo emocinę būseną, vystymosi raidą, santykius su aplinka, ar vaikas išgyvena krizę, o galbūt net yra patyręs smurtą. Visa tai atsispindi piešinyje, tačiau remtis vien tik piešiniu nesaugu.

Pasak psichologės, reikia daug patirties, kad būtų galima iššifruoti ženklus ir nenueiti klystkeliais. Ir tėveliams iš vaiko piešinių tikrai nereikėtų daryti kažkokių išvadų. Kad vaikui kažkas negerai, paprastai išduoda kiti dalykai: vaiko elgesys, bendravimas, net miegas.

„Žmonės kartais galvoja, kad jeigu vaikas piešia tik juoda spalva ir labai makaluoja, jau yra blogai. Bet jeigu vaikas mažas, jis natūraliai ims ryškesnes spalvas. Berniukams taip pat labai svarbu intensyvus veiksmas ir ryški spalva. Pagaliau gal tuo metu vaikas yra susierzinęs, piktas, kažkuo nepatenkintas.

Jeigu tokie piešiniai kartojasi ir vaikas turi elgesio problemų, jau vertėtų susirūpinti. Kartais piešiniai tikrai daug ką gali pasakyti, pavyzdžiui, kad vaikas patyrė seksualinę prievartą ar tai matė ir patyrė sukrėtimą, nes savo piešiniuose atvaizduoja būtent tas scenas“, – sakė psichologė.

Gyvena savo herojų gyvenimus

Piešiniai gali ne tik signalizuoti apie tam tikras bėdas, bet ir jas padėti spręsti. Tėvams tik tereikia sudaryti sąlygas – nupirkti priemonių ir paskirti ramų kampelį, kur jų atžala galėtų išlieti kūrybinę energiją ir nesulaukti priekaištų dėl ištepliotų sienų ar grindų. Jeigu namuose nėra tokių galimybių, kaip alternatyva galėtų būti dailės būreliai.

Dailės terapija ypač rekomenduojama uždariems, sunkiai bendraujantiems, nedrąsiems, ir, atvirkščiai – hiperaktyviems, turintiems elgesio ir emocinių problemų vaikams.

„Tėvai neturėtų vertinti piešinio grožio, nes tuomet vaikas norės ne save išreikšti, o įtikti tėvams. Jeigu tėvai pradės girti, kaip gražiai nupiešei, jis ir stengsis nepiešti to baisaus piešinio, kuriuo išreikštų save, kad tik tėvai būtų patenkinti“, – būti atsargiems giriant vaikus perspėjo A. Šūmakarienė.

Tenka pripažinti, kad vaikų, turinčių elgesio ar emocinių bėdų, tik daugėja. Tai susiję su gyvenimo būdo pokyčiais, technologijų atėjimu į mūsų gyvenimą.

Pasak psichologės, vaikai nebežaidžia vaizduotės žaidimų, nors jie yra tiesiog būtini jiems vystantis, o gyvena įvairių filmukų ar kompiuterinių žaidimų gyvenimą. Tokie vaikai nemoka fantazuoti ir persikelti į vaizduotės pasaulį, tad ir savo piešiniuose piešia tik matytų filmukų ar žaidimų herojus.

„Jeigu bandau pakviesti pasaulį pamatyti kitaip, jie užsisklendžia savyje, atsiriboja, nes didžiulė žala vaiko psichologijai jau padaryta. Perdėtas vaikų hiperaktyvumas yra nuo per didelės stimuliacijos, vaiko smegenys nebesugeba susidoroti su tokiu informacijos srautu. Laimingą ir savimi pasitikintį vaiką galima užauginti tik su juo tiesiog būnant ir bendraujant, o ne auklėjimą patikint kompiuteriui ar televizoriui, nors tai ir patogu“, – sakė dailės terapijos specialistė.