Cicely Saunders: „Tu svarbus dėl to, kad esi, ir lieki svarbus iki pat mirties“

Spalio 8-oji – Tarptautinė hospisų ir paliatyviosios slaugos diena. Jos proga siūlome pažintį su Cicely Saunders (1918–2005) – daugelio laikoma žymiausia paliatyviosios slaugos specialiste, pioniere. 1967 m. ji atidarė Šv. Kristoferio hospisą Londone – pirmąją modernią tokio pobūdžio įstaigą pasaulyje, remdamasi holistiniu požiūriu į skausmo ir simptomų palengvinimą, atsižvelgiant į mirštančio paciento ir jo šeimos bei artimųjų fizinius, socialinius, psichologinius ir dvasinius poreikius. Tai taip pat buvo ir pirmasis pasaulyje mokymų ir tyrimų hospisas.

Reklama

C. Saunders įvedė „totalaus skausmo“ terminą, apimantį fizinę, emocinę, socialinę ir dvasinę kančią.

1997 m. C. Saunders buvo suteiktas damos titulas, o 1981-aisiais Templetono premija. (Tai 1972 m. įsteigta premija gyvam asmeniui už jo išskirtinius nuopelnus patvirtinant dvasinę gyvenimo dimensiją įžvalgomis, atradimais ar paktine veikla. Ši premija yra didesnė nei Nobelio. Ją yra gavusios tokios asmenybės kaip Dalai Lama, A. Solženicynas, Taize bendruomenės įkūrėjas brolis Roger, Motina Teresė, „Arkos“ bendruomenės įkūrėjas Jeanas Vanier (2015 m.) bei kiti.) C. Saunders taip pat buvo apdovanota didžiausia pasaulyje Konrado N. Hiltono Humanitarine premija.

2002 m. C. Saunders tapo labdaros organizacijos Cicely Saunders International viena steigėjų ir prezidente. Šios organizacijos misija – skatinti tyrimus siekiant pagerinti visų pacientų, sergančių progresuojančiomis ligomis slaugą ir gydymą, bei stengtis, kad aukštos kokybės paliatyvioji slauga būtų prieinama kiekvienam, kuriam jos reikia – hospise, ligoninėje ar namuose. Organizacija taip pat įkūrė pirmąjį tikslinį paliatyviosios slaugos institutą – Cicely Saunders Institute, siekdama pagerinti simptomų valdymą (pvz., oro trūkumo) bei skatinti geresnį paliatyviosios slaugos paciento bei jų artimųjų poreikių suvokimą.

C. Saunders mirė nuo vėžio 2005 m., sulaukusi 87-erių, savo įkurtajame Šv. Kristoferio hospise.

Šiame interviu, 1999 m. publikuotame laikraštyje „The New York Times“, Cicely Saunders kalbinama, būdama aštuoniasdešimties. Tada ji gyveno šalia savo įsteigto hospiso ir kasdien ėjo į darbą. Tais metais ji taip pat lankėsi Niujorke, kur skaitė pranešimą Mount Sinai medicinos centre.

Pastaruosius penkiasdešimt savo gyvenimo metų rūpinatės mirštančiaisiais. Koks buvo Jūsų ligtolinis gyvenimas?

Mano vaikystė buvo gan nerūpestinga, be materialinių nepriteklių. Kai baigiau mokyklą, Oksfordo universitete 1938 m. pradėjau studijuoti filosofiją, politiką ir ekonomiką. Kilus karui, man pasirodė, jog darau ne tai, ką turėčiau, todėl palikau universitetą ir ėmiau mokytis medicinos sesers amato. Pirmą kartą savo gyvenime pasijutau esanti savo vietoje.

Kaip jums kilo idėja įsteigti hospisą?

Metams grįžau į universitetą, kur įgijau medicinos socialinės darbuotojos kvalifikaciją. 1947-aisiais pradėjau dirbti Šv. Tomo ligoninėje, kur netrukus sutikau Lenkijos žydą iš Varšuvos, pabėgusį iš geto. Jam buvo 40 ir jis sirgo vėžiui, kurio nebuvo galima operuoti. Kadangi vyriškis neturėjo šeimos, žinojau, jog nėra, kas juo rūpinasi. Taigi palaikiau su juo ryšį, o kai jam pablogėjo ir šis buvo perkeltas į kitą ligoninę, aš „nusekiau“ paskui jį ir tapau vienintele jo lankytoja per likusius du jo gyvenimo mėnesius. Mes kalbėdavomės su juo, kad jam reikėtų kažko labiau tinkamesnio nei šis kupinas šurmulio chirurginis skyrius. Svarstėme apie vietą, kur ne tik lengvinami simptomai, bet ir tokią, kur jis galėtų pats susivokti, kas esąs...

Taigi Jūsų vizija buvo sukurti vietą, kur galima oriai mirti. Kaip pradėjote tai įgyvendinti?

Vakarais kartą ar du per savaitę pradėjau savanoriauti vienuose iš nedaugelio Londono ankstyvųjų namų mirštantiesiems. Ten ligoniams buvo reguliariai duodama morfijaus, kad jie nejaustų skausmo, užuot laukus, kol šis taps nebepakeliamas ir tik tada duoti nuskausminamųjų. Tai mane pribloškė gerąja prasme, nes to lig šiol niekur nebuvau mačiusi.

Vėliau tapote gydytoja. Kodėl?

Dirbau pas vieną labai įdomų krūtinės chirurgą. Kartą pasakiau jam, kad turiu grįžti į ligoninę ir vėl pradėti slaugyti. „Turiu eiti pas žmones, kurie miršta“, - pasakiau jam. „Eik studijuoti medicinos. Esama gydytojų, kurie apleidžia mirimą. O kiek daug galima išmokti apie skausmą, ir tu tik tapsi nepatenkinta savimi, jei to tinkamai nepadarysi“, – atsakė man tas chirurgas.

Kiek Jums tada buvo metų?

Trisdešimt treji.

Ar mąstėte apie hospisą studijų metu?

Tuo metu turėjau atlikti tyrimus apie skausmą. Nuėjau į Šv. Juozapo slaugos namus rytų Londone, kurie priklausė vienuolėms gailestingumo seserims. Kreipiausi į vyresniąją, sakydama, jog atlieku tyrimą, kaip apsieinama su nepakeliamu mirštančiųjų skausmu. Ji man atsakė: „Gerai, mes neturime pinigų, tačiau turime pacientų, kuriems reikalingas gydytojas.“ Šioje ligoninėje nuskausminamieji vaistai mirštantiesiems buvo skiriami, kai skausmas tapdavo nebepakeliamas, kaip ir visur kitur, arba likus valandai iki ateinant lankytojams. Taigi man buvo paskirti šie vargšai pacientai, ir aš paprasčiausiai ėmiau jiems duoti nuskausminamųjų reguliariai. Esamoje situacijoje tai buvo tarsi mostelėjimas burtų lazdele.

Ką išmokote iš pirmųjų savo pacientų?

Paprašiau vieną pacientę, ponią Hinson papasakoti man apie savo skausmą. Ir ji be didesnio raginimo pardėjo: „Gerai, daktare. Skausmas prasideda mano nugaroje, tačiau dabar man atrodo, jog skauda visur.“ Ji nupasakojo savo simptomus ir tarė: „Būčiau galėjusi maldauti piliulių ir injekcijų nuo skausmo, tačiau žinojau, jog tai nevalia. Atrodė, kad niekas nesupranta, kaip aš jaučiuosi, atrodė, jog visas pasaulis yra prieš mane. Mano vyras ir sūnus buvo nuostabūs, tačiau slaugydami mane jie turėjo išeiti iš darbo ir prarasti pinigus. O dabar man taip nuostabu vėl jaustis saugiai.“ Taigi ši moteris nupasakojo tai, apie ką aš pradėjau mąstyti – apie totalų skausmą.

Britanijoje vyksta diskusijos dėl pagalbinės savižudybės. Ką manote apie tai?

Mane, per visuos šiuos metus supratusią, ką žmonės gali nuveikti savo gyvenimo pabaigoje, turėdami gerą priežiūrą, ši greita išeitis verčia labai nerimauti. Manau, kad tai žmogaus nuvertinimas ir požiūris į jį vien tik kaip į nepagydomą ligą. Ir, manau, jog socialiai tai iš tiesų labai pavojinga.

Ką manote apie J. Kevorkianą? (J. Kevorkianas – JAV patologas, eutanazijos aktyvistas, žiniasklaidoje vadintas „Daktaru mirtimi“)

Nestebina, kad jis negebėjo žvelgti į pacientą kaip į visumą. Juk jis buvo patologas, o ne patyręs gydytojas, galintis siūlyti alternatyvas.

Ką žmonės gali „nuveikti“ mirdami?

Susitaikyti su savo šeimomis. Atrasti sau svarbių vertybių. Nusistatyti realius prioritetus. Mano vyras, kuris mirė būdamas aštuoniasdešimties su virš metų, savo gyvenimo saulėlydyje pasakė: „Jaučiuosi visiškai laimingas. Padariau viską, ką per savo gyvenimą turėjau nuveikti. Ir dabar aš pasirengęs mirti.“ Gerai, jei pavyksta taip galvoti. Tačiau esama žmonių, kurie atsigręžę atgal į savo nueitą gyvenimą, gali jį laikyti nesėkme. Tačiau tokiu atveju įmanoma jiems pasakyti: „Tu svarbus, kadangi tu esi tu.“ Tokiam žmogui tu gali suteikti tam tikrą pripažinimą, kad savo gyvenimo pabaigoje jis tartų: „Gerai. Aš esu aš. Ir to pakanka.“

Kalbame apie „gerą mirtį“. Kas tai yra?

Manau, kad tai pilnatvės jausmas ir pasirengimas išeiti.

Ar kada pagalvojote, kaip norėtumėte numirti?

Visi sako, kad norėtų mirti staiga, tačiau aš sakau, jog norėčiau mirti nuo vėžio, kadangi tai suteikia laiko pasakyti: „atsiprašau“, „ačiū“ ir „sudie“.

Kaip šiandien jaučiatės pati?

Man – stiprus artritas. Turiu išvaržą. Laukiu kito kelio sąnario operacijos. Nepaisant to – jaučiuosi puikiai.

bernardinai.lt