Biblioterapija. Kodėl būtina rinktis knygą atsakingai

Daug žmonių pastebi, kad skaitymas jiems yra puikus poilsio būdas. Knygos – poilsio sudedamoji dalis, tam tikra terapija, savipagalba ar dar kas nors daugiau sveikatai? Kas yra ta biblioterapija, gydymasis skaitymu, ir kuo biblioterapija skiriasi nuo įprasto skaitymo? Apie tai kalbėjomės su žinomu šalies psichiatru-psichoterapeutu, ne vieno gydymo metodo Lietuvoje pradininku, Vilniaus miesto psichikos sveikatos centro Ribinių būsenų skyriaus vedėju Aleksandru Alekseičiku ir Lietuvos technikos bibliotekos duomenų bazių administratore Lina Mikučionyte. 

Reklama

Gal pradėkime nuo to, kada ir kaip buvo suvokta skaitymo gydomoji galia?

L. Mikučionytė: Biblioterapija nėra naujas terminas,  apie knygų gydomąją galią numanyta jau senovės Graikijoje. ,,Sielos namų vaistinė“ – taip senovės graikai išraižė virš Tebų bibliotekos durų. Pats terminas biblioterapija pirmą kartą pavartotas 1916 m., kai S. Kroteris žurnale aprašė knygų skaitymą kaip vieną gydymo būdų. 1920 m. S. P. Delanei knygų skaitymą jau naudojo kaip terapijos priemonę Afrikos amerikiečių karo veteranams gydyti. Pastebėta, kad norint efektyviai gydyti reikia žinoti ne tik knygos turinį, bet ir gerai pažinoti žmogų, jo problemas. S.P. Delanei rengdavo knygų aptarimo valandėles, būrė knygų mėgėjų klubus. 1937 m. Dr. W. C. Meninger parašė knygą apie psichiatriją, kurioje biblioterapiją įtraukė kaip vieną iš gydymo metodų. 1950 m. K Šrodes atliko tyrimą ir nustatė, jog grožinės literatūros poveikis yra neabejotinas žmogui prisitaikant aplinkoje. 1970 m. R. J. Rubin išleido dvi knygeles bibliotekininkams apie biblioterapiją, išskirdama nemedicininę biblioterapiją, kurią galėjo taikyti ir bibliotekininkas, patardamas, kokias knygas skaityti, ir biblioterapijos mokslą, kuriam reikalingas specialus pasirengimas.

A. Alekseičikas: Man teko praktiškai viską atrasti pačiam, bendraujant su pacientais ir galvojant, kaip geriausia jiems padėti. Nuo pat mažų dienų labai mėgstu skaityti ir vertinu knygas, nes jos duoda galimybę kalbėtis su žmonėmis, kurių neteko sutikti, bet kurie turi tikrai daug ką pasakyti. Psichoterapijoje tai dar viena svarbi galimybė prakalbinti pacientą. Dažnai pacientui trukdo sveikti tai, kad jis labai bijo ligos, nes jos visai nepažįsta ir turi iškreiptus vaizdinius. Bandau jį nuraminti, supažindinti su liga, sveikimo būdais, o išgirstu, kad noriu jį paprasčiausiai nuraminti. Tada duodu knygą ir pasakau, kad autorius neketino jo guosti, rašo apie tai, ką žino, patyrė. Pvz., žmogų kamuoja depresija, jam atrodo, kad gyvenimas baigtas. Kai duodu jam paskaityti specialiai atrinktų ištraukų apie depresiją, įvairius jos pavidalus, pradžioje jis skaito įtariai, tačiau paskui ateina pralinksmėjęs, sako kažką tokio: „Maniau, kad sergu sunkiausia depresijos forma, o dabar įsitikinau, kad man tik lengva depresija, tai, ką jaučiu, daug kas yra patyrę“. Tačiau biblioterapija yra kur kas plačiau.

Kas yra ta biblioterapija? Kuo knygos ar jos fragmento skaitymas gydymui skiriasi nuo įprasto mūsų kasdienio skaitymo ar mokinio, studento skaitymo?

A. Alekseičikas:  Biblioterapija – tai gydomasis skaitymas, sielos treniruotė, kuri siekia ne gausinti skaitančiojo žinias, bet sugrąžinti žodžių vertę.  Biblioterapijos metu ne tik duodu pacientui skaitinį, bet akcentuoju, į ką jis turėtų labiausiai atkreipti dėmesį skaitydamas. Todėl ligonis skaito ne tik sau, bet šiek tiek ir gydytojui, žinodamas, kad reikės atsiskaityti už tai, ką perskaitė. Tai daro skaitymą atsakingesnį. Be to, duodamas knygą visada pabrėžiu, kad ją reikia skaityti siekiant gauti ką nors konkrečiai sau. Neretai tik tada pacientas susimąsto, kaip gimsta literatūra, ir apie savo santykį su tuo, ką skaito, su autoriumi, kuris kažkada tai išgyveno, nešiojo savyje, perteikė žodžiais, pasidalino su kitais. Tada vyksta įdomūs procesai: keičiasi paciento santykis ne tik su knyga, bet ir su visu pasauliu, kitais žmonėmis.

L. Mikučionytė: Biblioterapija apima pedagogikos, bibliotekininkystės, psichologijos ir medicinos sritis. Kiekvienos šių sričių specialistas, taikydamas biblioterapiją, turi stiprių ir silpnų pusių. Galbūt todėl ir biblioterapiją apibūdinantys terminai kiek skiriasi. Biblioterapija apibūdinama kaip psichologinės pagalbos, psichoterapijos metodas, savigalbos, grožinės literatūros interpretacijų sritis, skaitytojų aptarnavimo metodas, efektyvus skaitymas, meditacijų praktikos dalis.

Vieningai teigiama, jog biblioterapija gali būti taikoma tik gerai išanalizavus žmogų kamuojančius psichologinius sunkumus, tai turi atlikti specialistai. Pagrindinės biblioterapijos funkcijos tokiam žmogui būtų šios: parodyti, jog jie nėra vieni, leisti pamatyti, kad yra keletas problemos spendimo būdų, padėti įžvelgti problemos esmę, rasti realius ir teisingus sprendimus.

Biblioterapija naudinga tuo, kad skaitydamas žmogus turi galimybę tarsi pabūti kažkuo kitu, įsijausti į knygos veikėjo gyvenimą ir kartu su juo išgyventi tam tikras emocijas, būsenas, diskutuoti, suteikia galimybę į savo problemas pažvelgti ,,iš šalies“. Pirmiausia žmogus, skaitydamas kūrinį, susipažįsta su knygos veikėjais ir atpažįsta save. Antras etapas – katarsis, apsivalymas, kai skaitytojas, sekdamas knygos veikėjo gyvenimą, mintis, ima aiškiau suvokti savo problemos sprendimo galimybes ir būdus. Galiausiai žmonės suvokia savo situaciją remdamiesi knygos veikėjų išgyvenimais ir priimtais sprendimais, vyksta vadinamoji universalizacija.

Ar visiems žmonėms galima taikyti biblioterapiją?

L. Mikučionytė: Labai svarbu atsižvelgti į žmogaus raštingumo lygį. Sunkiai skaitančiam žmogui sudėtingo turinio knygų skaitymas malonumo ir naudos neduos.

A. Alekseičikas: Kai kalbuosi su ligoniais, klausiu, kiek knygų gyvenime perskaitėte. Jei perskaitė tik kelias, biblioterapijos galimybė abejotina. Tiesa, kiekvienas atvejis unikalus. Kažkada į mūsų skyrių net iš Kazachijos mama atvažiavo su sergančia dukra. Mama per 2 savaites perskaitė 15 knygų, svarbių pažinti dukros ligai. Ši, priešingai, atsisakė skaityti. Ji buvo studentė, mokėsi universitete, bet skaitė tik vadovėlius. Nors mergina buvo nusiteikusi prieš skaitymą, perskaitė tris knygas, ir jos nemažai padėjo. Suprantu, kad žmogaus, kuris nenori ir nemėgsta skaityti, negali priversti, tačiau tai gali padaryti liga. Kai žmogus patenka į bėdą ir tai pripažįsta, pradeda ieškoti gelbėjimosi būdų ir daug ką keičia savo gyvenime.

Knygų pasiūla dabar yra tikrai didžiulė. Kaip tarp daugybės knygų atrasti būtent tą, kurios reikia žmogui, kuri gali jam padėti sveikti?

A. Alekseičikas: Todėl ir reikalingas patyręs specialistas. Biblioterapija nėra toks paprastas ir neįpareigojantis būdas, kaip gali atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Mūsų skubos, stresų kamuojamame pasaulyje skaitymas dažnai neprisideda prie mūsų gyvenimo tikslingumo, brandos, veikiau priešingai, dažnai mus drasko iš vidaus.

Dar L. Tolstojus yra rašęs, kad daugiau nei 90 proc. visų knygų ne tik neduoda naudos, bet yra netgi žalingos, nes iš skaitančio žmogaus atima daug laiko, o nieko vertingo neduoda. Šiandien išleidžiama daug naujų leidinių, tačiau yra knygų, kuriose kartojamos klišės, į pamatinius klausimus siūlomi primityvūs atsakymai, kurios daug žada, bet mažai duoda. Panašiai kaip televizija, kuri nuolat transliuoja, tačiau tikrai vertingų laidų yra mažai. Žiūrėdami prastą laidą, kaip skaitydami netikusią knygą, tampame paviršutiniškesni ar net  nuklystame į aklavietę.

L. Mikučionytė: Nors atrodo, kad bibliotekininkai su žmonėmis bendrauja minimaliai, nieko nežino apie tuos, kurie paima ir atiduoda knygas, vis dėlto jie gali neblogai apibūdinti skaitytojus pagal jų skaitomas knygas, svarbu jų domėjimasis skaitytoju, noras padėti.

Kokius reikalavimus turi atitikti biblioterapijai naudojama knyga?

A. Alekseičikas: Meniniu požiūriu yra tikrai puikių kūrinių, kurie netinka terapijai. Yra iš esmės prastai parašytų knygų, kuriose yra fragmentų, galinčių labai padėti.

Svarbu nepamiršti, kad pacientui reikia kalbėti jam suprantama kalba. Prieš taikydamas biblioterapiją aiškinuosi, kokio pobūdžio knygas jis skaito, kokios padarė didžiausią įspūdį. Atsakymai leidžia geriau orientuotis ir atrinkti būtent tą knygą, kuri gali geriausiai padėti. Dažnai labai naudingi medicininiai ir psichologiniai leidiniai, pacientui padedantys geriau suprasti, kur jis yra patekęs. Susirgęs žmogus dažnai jaučiasi tarsi pasiklydęs nepažįstamame mieste. Tinkama knyga jam gali pasiūlyti žemėlapį, padėti nustatyti tikrąsias ligos priežastis ir gydymo galimybes.  Biblioterapija naudinga ir tuo, kad paprastai psichoterapeutas pacientui gali skirti ribotą laiką, o skaitydamas žmogus gali gilintis į knygą pats.

L. Mikučionytė: Nors daugelis psichologų ir psichoterapeutų tvirtina, kad biblioterapija gali būti taikoma tik prižiūrint specialistui, vis dėlto neatmetama ir bibliotekų, bibliotekininkų svarba. Kiekvienas žmogus, atėjęs į biblioteką, ieško ko nors sau tinkamo ir mielo. Bibliotekininkas turi jam padėti tai rasti. Galbūt bibliotekose naudingi būtų tematiniai biblioterapijos vakarai, pvz., žmonės, kuriuos kamuoja depresija, ateitų į užsiėmimą perskaitę parinktas knygas ir jas aptartų, kartu paieškotų knygoje iškilusių problemų sprendimo būdų.  Ir ši ,,lengva“ biblioterapija būtų šiems žmonėms naudinga.

Manau, kad bibliotekos yra vieta, kurioje žmonės gali ,,nepastebimai“ gydytis. Knygų skaitymas – visiems prieinama terapija, nes bibliotekose galima rasti dominančių knygų, tai nieko nekainuoja, o jų skaitymas žmogui padėti gali nemažai.

Daiva Červokienė