Atviras laiškas rūkaliams (2)

Pastaruoju metu rūkantys žmonės yra tiesiog atakuojami informacijos gausos apie tabako rūkymo žalą ir būtinybę mesti rūkyti. Jei šias eilutes skaito rūkantis žmogus, norintis ar bent susimąstantis, kad būtina mesti, tai kreipiuosi asmeniškai.

Reklama

Gerai žinau, ką reiškia būti priklausomam nuo tabako, daug metų rūkiau. Kiek atsimenu, visada žinojau, kad rūkymas kenkia, tačiau priklausomybė nuo tabako rūkymo ypatinga tuo, kad ilgą laiką neigiamų pasekmių beveik nematyti.

Mesiu,kai panorėsiu!

Apie rūkymo metimą pagalvodavau dažnai, bet nutardavau mesti, kai „ateis laikas“. Tik tas laikas kažkaip ilgai „nenorėjo ateiti“. Kuo toliau rūkiau, tuo labiau rūkymas trukdė – nemalonus kvapas, pageltę pirštai ir dantys, kai kurių svarbių žmonių kritiška nuomonė nuteikdavo nemaloniai, ėmiau pastebėti, kad dusulys apima jau įkopus į ketvirtą aukštą, o kartą teko nubėgti porą šimtą metrų - tai stovėdamas ir gaudydamas orą savęs klausiau – kur dingo ankstesnis sportiškas vyras, kuriam ir keli kilometrai pabėgiojimo buvo vien malonumas?

Daugybę kartų bandžiau mesti, bandydamas įvairius būdus. Gąsdinau save niūriom pasekmėm, skaičiavau prarūkytus pinigus, gailėjausi savo sveikatos, vėlai vakare surūkydavau „paskutinę cigaretę“, išmesdavau likusių cigarečių pakelį per balkoną, o po kelių valandų bėgdavau ieškoti. Nepirkdavau cigarečių, maniau, kad kai bus gėda prašinėti, tai mesiu, vėliau bandžiau keisti į lengvas, bandžiau keisti cigarečių rūšis, mažinti cigarečių kiekį, rūkiau pypkę, manydamas, kad taip bus paprasčiau mesti.

Kramčiau nikotininę gumą, įvairius ledinukus, graužiau morkas, užsidarydavau namuose per poilsio dienas, bandydamas niekur neiti, kad nebūtų pagundos nusipirkti ar paprašyti cigaretės.  Prisiekinėjau sau, kad mesiu nuo pirmadienio, po to, kai išeisiu atostogų, vėliau nuo gimtadienio, nuo naujų metų ir taip toliau.

Žadėjau mesti ir sau, ir aplinkiniams, tačiau pažadai taip ir likdavo pažadais. Sąžinės graužimas po nepasisekusių bandymų mesti lydėdavo nuolat, tačiau aplinkiniams visada save pateikdavau kaip stiprios valios, pavyzdingą žmogų. Į kritiškus pastebėjimus dėl rūkymo reaguodavau dažniausiai su humoru arba teigdavau, kad „mesiu, kai panorėsiu“. Deja, noras taip ir likdavo noru.

Batsiuvys be batų

Vėliau, kai pradėjau profesionaliai studijuoti priklausomybes, tiesiog išsigandau, kai pamačiau, kad apie rūkymo žalą, metimo metodus žinau kone viską, tačiau vis tiek rūkau.

Skaitant paskaitas apie kitas priklausomybes ar konsultuojant individualiai, baisiausias klausimas būdavo tada, kai manęs asmeniškai paklausdavo, ar turiu kokią priklausomybę, pvz., ar rūkau.  Tais momentais jausdavau gėdą ir suvokdavau, kad esu lyg batsiuvys be batų.

Būtent patiriamas nepatogumas prieš žmones paskatino pasidomėti rūkymo ypatumais ir giliau įvertinti šios problemos rimtumą ir subtilybes. Apsižvalgęs pamačiau, kiek aplink yra daug išsilavinusių, viešai apie sveiką gyvenseną kalbančių žmonių, kurie negali atsisakyti tabako rūkymo. Rūko mokytojai, vaikų darželio auklėtojos, žymūs teisininkai, visuomenės veikėjai, net sportininkai, nors atrodo, jog jų gyvenimo būdas visiškai nesiderina su rūkymu.

Bet keisčiausiai atrodė rūkantys gydytojai, psichologai, psichiatrai ar visuomenės sveikatos specialistai, kurie tiesiogiai turėtų padėti žmonėms mesti rūkyti.

Kai paklausdavau „kolegų“, kodėl jie rūko ir tiesiogiai rodo neigiamą pavyzdį kitiems, ypač vaikams, jie visi kaip susitarę sakydavo, jog mesvėliau, arba vengdavo šios temos. Kai kurie, labiau savikritiški, su liūdesiu teigdavo, kad „šita velniava labai stipri“. Kai kas prasitardavo, jog net žvakę į bažnyčią nešdavo su viltimi, kad nustos rūkę, tačiau po mišių toliau dūmino pasislėpę.

Įdomus sutapimas – visi rūkaliai kaip vienas, norėdami pateisinti nesugebėjimą mesti rūkius, ieškodavo labai svarbių priežasčių, kodėl jie nemeta. Tada pamačiau, kad ir aš elgiuosi taip pat, o savo nesugebėsimą mesti rūkius teisinu ir sprendimą atidėlioju.

Bejėgiškumo suvokimas

Sunkiausia buvo pripažinti bejėgiškumą prieš priklausomybę nuo tabako. Itin skaudžiai užkabino perskaitytas teiginys, kad „žmonės rūko ne todėl, kad nori rūkyti, o todėl, kad negali mesti“. Pripažinti, kad neturiu valios, kad savo jėgomis nesugebu mesti, kad mano norai yra trumpalaikiai lyg muilo burbulai – tai buvo smūgis per mano paties puikybę. Tačiau būtent nuo to momento ir prasidėjo ne „bandymas mesti“, o išties realios pagalbos paieškos.

Šiandien turiu šešiolikos metų gyvenimo be tabako patirtį. Tačiau savo asmeninės patirties netaikau niekam, nes labai gerai žinau, kad kiekvienas žmogus yra individualus ir unikalus, todėl kiekvienas turi surasti konkrečiai jam svarbius motyvus ir tinkantį metodą, kuris padės gyventi be rūkymo. Pagalbos būdų galima ieškoti pačiam, galima kreiptis profesionalios pagalbos, informacijos apie priklausomybę yra tiek daug, kad svarbu nepasiklysti.

Neretai žmonės vieni kitiems linki sėkmės, sveikatos, laimės.  Norintiems mesti rūkyti palinkėsiu atsakomybės už savo ir šalia esančių žmonių gerovę.