Atmintis ir sąmoningos atminties spragos(3)

Ar esate girdėję posakį „Tu visad prisimeni tai, ką nori prisiminti“ arba „Tu tiesiog nenori prisiminti“? Yra įrodymų, kad tai gali būti tiesa. 2011 metų birželio mėn. švedų mokslininkas Gerd Waldhauser apgynė disertacinį darbą, kuriame teigiama, kad žmogus gali sąmoningai slopinti savo prisiminimus.

Reklama

Dar XX a. pradžioje Z. Froidas teigė, kad kartais taip, kaip galima kontroliuoti motorinius impulsus (pvz., smegenys gauna signalą, kad negaudytume nuo stalo krintančio kaktuso),  galime kontroliuoti ir savo atmintį.

Tyrimas buvo atliekamas nenatūralioje aplinkoje – laboratorijoje. Remiantis skirtingomis technikomis, savanorių buvo prašoma pamiršti ar pasistengti pamiršti tam tikrus dalykus. Rezultatai buvo registruojami remiantis elektroencefalogramos (EEG) duomenimis. Stengimasis slopinti motoriką ir prisiminti vienu metu aktyvuoja atitinkamas smegenų sritis, atsakingas už atmintį.

Tyrime teigiama, kad atminties slopinimas siekiant pamiršti konkrečius dalykus gali būti naudingas daugeliu atvejų. Sukeltų potrauminio streso ar depresijos sutrikimų slopinimas padėtų  išvengti gydymo vaistais ir jų šalutinio poveikio.

Atminties slopinimas buvo pastebimas jau po kelių valandų, tačiau pastebėta, kad kuo daugiau prisiminimų norima pamiršti, tuo ilgiau tai trunka.

Neigiami prisiminimai gali paveikti racionalų mąstymą, pažintinės raidos procesus, žmogaus psichinę, fizinę ar socialinę sveikatą. Tačiau baiminamasi, kad užslopinti prisiminimai ar emocijos gali turėti ir „pašalinį“ poveikį mąstymui. Tyrimas buvo atliekamas prašant pamiršti ne skaudžius asmeniui įvykius, o visai neutralią informaciją, todėl neaišku, kaip būtų, jei tiriamieji bandytų pamiršti skaudžius dalykus natūralioje aplinkoje. Todėl atlikus išsamesnius tyrimus, potrauminio streso, depresijos gydymas būtų kompleksiškas bei neturintis cheminio pašalinio poveikio.

Lietuva, remiantis Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos statistine duomenų baze „Sveikata visiems“, pagal psichikos sutrikimus yra viena pirmaujančių šalių Europoje. Paskutiniais duomenimis, psichikos sutrikimai buvo nustatyti 4,94 proc. Lietuvos gyventojų.

Atmintis – kad prisimintum

Gydytojas psichiatras Aleksandras Slatvickis atliktą švedų eksperimentą ir jo išvadas sakė vertinąs skeptiškai.

„Toks įspūdis, kad tyrimas atliktas dėl tyrimo. Mano galva, bet koks mėginimas paveikti atmintį užmaršumo link nėra gerai. Atmintis tam ir duota, kad prisimintum, ir tai yra vienas iš intelekto komponentų, - svarstė jis. – Net neįsivaizduoju tokios metodikos, pagal kurią būtų galima pasirinktinai nuslopinti kai kuriuos  prisiminimus. Tai tas pats, kas pasakyti: jei nori būti laimingas, negalvok apie baltą mešką.“

Per darbo praktiką psichiatrui yra tekę susidurti su pacientais, kurie prašydavo ištrinti vieną ar kitą prisiminimą.

„Bet, ačiū Dievui, psichika nėra kaip paprasta magnetinė juosta – ėmei ir ištrynei. Įsivaizduokim, jei psichiatras  ar psichoterapeutas turės tą galimybę. Kur garantija, kad kartu jis neištrins dar ko nors, pavyzdžiui,  daugybos lentelės? Mes net nežinome, kokiais principais informacija smegenyse sandėliuojama. Belieka pasidžiaugti, kad negalime prisiminimų ištrinti.  Ir neįsivaizduoju, kaip elektroencefalograma galima nustatyti, kad  žmogus ką nors pamiršo“, - sakė jis.

Pacientams, patyrusiems psichologinę traumą, neigiamas emocijas, šiandien taikomos įvairios psichoterapinės tiek individualios, tiek grupinės metodikos.

„Šiais atvejais nieko geresnio už auksinę taisyklę: jei gali ką pakeisti, pakeisk, jei negali pakeisti, susitaikyk, - nesugalvosi.  Deja, mes visi taip sutverti, kad kas nors neigiama  mūsų gyvenime įvyksta. Ir turime tą ūmų periodą kaip nors išgyventi. Vieni yra psichologiškai stipresni ir greičiau bei geriau susitvarko su neigiamomis emocijomis, kiti  su  jomis gyvena ilgiau ir jiems net prireikia specialisto pagalbos.  Ir nieko nepadarysi, nes viskas priklauso nuo žmogaus asmenybės struktūros“, - pasakojo A. Slatvickis.

Pagrindinis darbo su šiais pacientais principas – padėti suvokti, įsisąmoninti ir susitaikyti su tuo, kas įvyko, pakeisti savo požiūrį. Kartais psichotrauminės situacijos egzistuoja realiai, o kartais, jei tai  endogeninė depresija,  ligos simptomai  gali imituoti reakciją į išorinius faktorius, nors jų iš tikrųjų nėra. Tuomet esąs reikalingas medikamentinis gydymas.

„Aš, kaip psichiatras, turiu įvertinti paciento būseną ir pasakyti pats sau, ar čia asmenybės reakcija į stresą, ar pirmieji ligos simptomai. Kartais būna užmaskuota depresija, kurią reikia gydyti vaistais.  O kartais – atvirkščiai: atrodo kaip depresija, bet kai pradedi gilintis, randi, kad nėra asmenybės suvokimo, jog viskas vyksta dėl tam tikrų neigiamų išorinių faktorių. Asmenybei reikia padėti suvokti, perdirbti tą situaciją, adaptuoti. Šiuo atveju reikalingos įvairios psichoterapinės technikos -  individualios arba grupinės. Kiekviena metodika turi savo pliusų  ir minusų. Grupėje tam tikra prasme geriau dirbti, nes veikia veidrodžio principas: žiūriu į kitus ir matau save, matau, kaip kiti tvarkosi su savo problemomis. O minusas -  ne kiekvienas  sugeba greitai grupėje adaptuotis“, - pasakojo psichiatras.

Šaltinis:

Waldhauser G T. (Behavioral and Electrophysiological Correlates of Inhibition in Episodic Memory.) [Disertation]. Lund: Humanisthusets hörsal; 2011.