Ar galima padaryti daugiau ir geriau?

Sveikatos apsaugos sistemos egzistuoja visose šalyse. Jų paskirtis – užtikrinti žmonių sveikatą: mažinti mirštamumą, didinti gyvenimo trukmę. Tam skiriamos labai didelės lėšos. Tačiau aišku, jog visuomenės resursai visuomet yra riboti. Vadinasi, būtina užtikrinti geriausią sistemos valdymą, siekiant maksimalaus efekto.

 Neseniai keliuose interneto portaluose radau diskusiją tarp Anglijos ir JAV sveikatos politikų – kuri sistema geresnė? Pinigų sveikatos sistemos palaikymui ir vystymui daug daugiau skiria JAV, tačiau pasitenkinimas sistema yra aukštesnis Jungtinėje Karalystėje. Ir gyvenimo tąsa taip pat. Vadinasi, reikia kažką tobulinti, kad skirtos lėšos duotų siekiamą rezultatą – ilgesnį ir laimingesnį gyvenimą.

 Kodėl taip sunku tai padaryti? Visų pirma, sveikatos apsaugos sistema sprendžia aibę problemų. Antra, tų problemų sprendimų būdai yra patys įvairiausi. Todėl tai, kas tinka vieniems, gali visai netikti kitiems. Veikiantys subjektai čia yra nuo gigantiškų vaistų gamybos korporacijų bei tarpvalstybinių susivienijimų iki pačių mažiausių vietos bendrijų, nevyriausybinių organizacijų, seniūnaitijų ar gatvės komitetų. Ir šie visi veikėjai turi savo interesus, sveikatos sistemų vertinimą ir jų sprendimų pasiūlymų įvairovę.

Tokia pasiūla automatiškai fragmentuoja  sveikatos priežiūrą. Visi, norėdami gera, sukuria darinį, kuriame trūksta visumos. Puiki odontologinė pagalba, pripirkta brangios aparatūros, rekonstruojami ar atnaujinami seni ligoninių pastatai, o medikai ieško darbo užsienyje.  Sveikatos apsaugos viceministrės Janinos Kumpienės teigimu, šių metų pradžios duomenimis, visose Lietuvos gydymo įstaigose trūko 731 gydytojo. Iš jų 175 gydytojų trūko Vilniaus mieste, kiek mažiau Kaune, Klaipėdoje nebuvo 46, Šiauliuose – 13, Panevėžyje – 36, Anykščiuose – 2 gydytojų. Likęs trūkstamų gydytojų skaičius pasiskirstęs per rajonų gydymo įstaigas. Bet netrukus gydytojų gali pradėti dar labiau trūkti, kadangi dirba daug pensinio amžiaus žmonių. Sveikatos apsaugos ministerija suskaičiavo, kad Lietuvoje dirba 1054 vyresni nei 65 metų amžiaus gydytojai. Iš jų Vilniaus mieste – 271, Kaune – 201, Klaipėdoje – 11, Panevėžyje – 56, Šiauliuose – 45, Anykščiuose – 16. O iš kitos pusės – medicinos studentų skaičius yra beveik perteklinis. Dalis iš jų automatiškai rengiami užsieniui. O tai irgi kainuoja.

Kita mūsų veiklumo pusė – sugebėjimas bėgti kartu su laiku. Paimkime kompiuterizaciją. Planų ir strategijų prikurta daug. O rezultatai? Imu oficialią SAM tinklalapyje paskelbtą ataskaitą: „Tyrimas rodo, kad Europoje administracinius pacientų duomenis elektroninėse laikmenose kaupia 80 proc. šeimos gydytojų: iš jų 92 proc. kaupia ir medicininius diagnozių bei gydymo vaistais duomenis, o 35 proc. – rentgenogramas. Naudodamiesi internetu, Europos šeimos gydytojai duomenimis dažnai keičiasi su laboratorijomis (40 proc.), rečiau – su kitomis sveikatos priežiūros įstaigomis (10 proc.). Tarp Europos šeimos gydytojų dar nėra labai paplitęs pacientų konsultavimas el. paštu (4 proc.), nors Danijoje 60 proc. gydytojų susirašinėja su savo pacientais el. laiškais. Lietuvoje tik 32 proc. šeimos gydytojų elektroninėse laikmenose kaupia administracinius pacientų duomenis. Naudodami kompiuterį, šeimos gydytojai dažniausiai bendrauja su sveikatos priežiūros valdymo institucijomis

(29 proc.), draudimo įstaigomis (12,5 proc.) ar laboratorijomis (8 proc.), tačiau retai – su kitais šeimos gydytojais bei sveikatos priežiūros įstaigomis (iki 5 proc.) ir labai retai – su socialinės priežiūros įstaigomis (globos namais) ar vaistinėmis (apie 2 proc.).“

Šie keli pavyzdžiai skirti atskleisti tą sudėtingumą, kuris apima sveikatos paslaugų valdymą. Dažniausiai mes matome labai gerus norus ir nesugebėjimą susitvarkyti. Griebiamas vienas, kitas kad ir geras „gabalėlis“ iš kitų šalių patirties, bandoma jį perkelti į mūsų sistemą ir...

Kiekviena sistema turi savus funkcionavimo dėsningumus, ji nesutampa su fragmentų visuma. Paprastai politikai atkreipia dėmesį į vieną  bendros sistemos dalį, kartu iškreipdami visumą.  Jeigu užsiimama „lovų“ mažinimu, pamirštamos vaistų kainos. Jeigu e-sveikatos diegimu, pamirštami medicinos darbuotojų atlyginimai. Kol kas Lietuvoje dar nebuvo sveikatos politiko, kuris daugmaž matytų visumą, kuris numatytų reikalingus veiksmus ilgalaikėje perspektyvoje. Kiek kartų buvo, yra ir bus tvirtinama, kad prevencija yra dešimtis kartų efektyvesnė už gydymą, jos finansavimas išlieka „likutinis“. Kurios programos yra būtinos, kurios jau gali būti mažinamos – vėl klausimai be atsakymų. Koks turėtų būti sveikatos paslaugų privatizavimo lygis? Kokią vietą turi užimti mūsų gydymo įstaigų tinklas Europoje – nė viena Europos parlamentaras iš Lietuvos jums neatsakys. Tai ką jie ten veikia?..

 Mūsų šalis maža, vadinasi, jai lemta būti sudėtine visos Europos sveikatos sistemos dalimi. Ji gali būti priedu, gali būti ir lyderiu. Deja, tai daugiau priklauso nuo politikos nei nuo medicinos lygio.

Dr. Vytautas Valevičius