Aplinkinių pagalba kovojantiems su vėžiu: nepainiokime paramos su gailesčiu

Vasario 4-ąją dieną minima Pasaulinė kovos su vėžiu diena kviečia atkreipti dėmesį į vėžio profilaktikos ir ankstyvosios diagnostikos svarbą. Tačiau tiems, kurie jau išgirdo sunkią diagnozę, svarbu ne tik gydymas ir vaistai, bet ir psichologinė pagalba, artimųjų parama, visuomenės supratimas. Specialistai ir vėžį įveikę žmonės pažymi, kad didžiausia klaida, kurią daro aplinkiniai, yra gailestis. Jo sergantiems tikrai nereikia.

Reklama

Eglė Mėlinauskienė, sunkiomis ligomis sergantiems vaikams padedančios organizacijos „Mamų unija“ įkūrėja ir vadovė, pati žinanti, ką reiškia skaudi vėžio diagnozė, sako, kad sužinojęs apie ligą žmogus pajunta labai daug emocijų: nuo sumišimo iki baimės.

„Labai aiškiai pajunti, kad rytoj tavęs gali nebūti, pajunti savo laikinumą. Kažkurį laiką visai jokių minčių nebūna, tik beviltiškas blaškymasis. Po to pradedi galvoti, pykti. Baisiausia yra nežinoti, kas su tavimi bus rytoj bus, nežinoti, koks gydymas, kas laukia tavo šeimos“, – sako E. Mėlinauskienė.

Pasak jos, šiame etape svarbus ir aiškumas, ir visuomenės bei artimųjų palaikymas, supratimas. Tačiau neretai žmonės nežino, kaip elgtis, rodo gailestį. „Gailėdamas tarsi sutapatini žmogų su liga, sumenkini jo gebėjimą lipti į viršų. Labiau padrąsinimo reikia, nei gailesčio. Reikia stiprių žmonių, į kuriuos sergantysis galėtų kabintis", – sako E. Mėlinauskienė.

Medicinos mokslų daktarė, gydytoja vaikų hematologė Sonata Šaulytė Trakymienė, taip pat atkreipia dėmesį, kad gailestis yra gana natūrali emocija ir ją nuslėpti yra sunku, tačiau vis tik geriau jos neparodyti. „Bendraujant su sergančiu pabrėžkite, kad jis yra kovotojas ir kad jūsų pagalba jis ligą įveiks. Jokiu būdų nenutraukite su juo bendravimo ir nebijokite kontakto su tuo žmogumi. Jis yra lygiai toks pat, kaip ir jūs“, – pataria gydytoja.

Nuo gydytojo iki namų

Parama ir supratimas išgirdusiems diagnozę yra svarbus nuo pat pirmos akimirkos, nuo gydytojų žodžių. S. Šaulytė Trakymienė, sako, kad išgirdus diagnozę, tiek paciento, tiek šeimos narių emocijos būna įvairios: nuo ašarų, liūdesio iki pykčio ir nesupratimo. „Dažnai pacientas klausia, kodėl jam taip nutiko, juk jis viską gyvenime darė teisingai. Kiti nori sukelti visą pasaulį ant kojų ir padaryti viską, kas yra įmanoma. Tai yra labai normali reakcija, nes žmogus supranta, kad jo gyvenimas dabar yra ne tik gydytojų, bet ir jo rankose“, – pabrėžia gydytoja.

Ji pripažįsta, kad neretai sergantiesiems ir jų šeimos nariams tą akimirką tenka pabūti psichologe, panešant diagnozę tą pačią kalbą tenka pakartoti net ir kelis kartus bei atsakyti į pačius įvairiausius klausimus. Norėdami sušvelninti situaciją, gydytojai diagnozę stengiasi pranešti ne oficialioje aplinkoje, kurioje skamba telefonai ar vaikšto pašaliniai asmenys. Tokiam pokalbiui būtina pasirinkti kiek privatesnę vietą.

„Eurovaistinės“ farmacininkė Rūta Sudikienė, dirbanti Santaros klinikų, atkreipia dėmesį, kad neretai į jų vaistinę ateina žmonės, kurie nesenai išgirdo diagnozę. Čia dirbantys žino, kad atėjusiam žmogui reikia ne tik sveikatos specialisto, bet ir žmogaus, kuris galėtų juos palaikyti morališkai. „Sunkiai sergantys pacientai bei jų artimieji atėję drąsiai sako, kad nori pasiguosti, kartais tiesiog išsikalbėti, suprasti, kad yra palaikomi aplinkinių. Dažnai kartu išgėrus puodelį arbatos, pakalbėjus, žmogui tampa geriau“, – sako farmacininkė.

Jos teigimu, tiek specialistams, tiek aplinkiniams bendraujant su sergančiu žmogumi svarbu būti sąžiningais, palaikyti, išklausyti, bet nereikia pulti perdėtai rūpintis, lepinti ar elgtis, kaip su bejėgiu. Svarbu ir leisti žmogui suprasti, kad liga ir gydymas jokiu būdu nėra bausmė už kažką, žmogus nėra dėl to kaltas.

Kalbėjimas padeda sveikti

Pastebima, kad visuomenė per pastaruosius dešimt metų jau pasikeitė, rečiau susiduriama su keista reakcija į sergančius vėžiu, pasimetimu, drąsiau jaučiasi ir patys sergantieji. Pasak E. Mėlinauskienės, prieš dešimtmetį besigydantys paaugliai ir vaikai, ypač mergaitės, labai dažnai prašydavo perukų, kuriais slėpdavo dėl gydymo prarastus plaukus, nes buvo bijoma visuomenės reakcijos. Dabar tai labai retas atvejis.

„Aš pasirinkau viešumo kelią ir tuo metu buvai viena iš pirmųjų, kuri pradėjo drąsiai kalbėti apie ligą, kad yra tokia problema, su kuria turiu susidoroti. Tai buvo savigyda. Tai padėjo man pačiai gyti, ir padėjo daugeliui kitų žmonių. Gydymas labai priklauso nuo psichologinės būsenos, jei pats save „nurašai“, sveikti labai sunku", – sako „Mamų unijos“ vadovė.

Pasak jos, Lietuvoje dar trūksta vientisos pagalbos sistemos, kuri nuo pat pradžios, nuo diagnozės paskelbimo, žmogų ir visą šeimą vestų pagalbos keliu, nukreiptų ten, kur reikia. Didele dalimi tokią pagalbą dabar suteikia tiek su vaikais, tiek ir su suaugusiais dirbantys paramos ir labdaros fondai, asociacijos ir su liga susidūrusių žmonių viešai išsakoma patirtis.