Penktadienis, 2024.03.29
Reklama

Apie Klaipėdos gydymo įstaigų istoriją ir spirito vietą joje(1)

Ligita Sinušienė | Šaltinis: vlmedicina | 2013-09-23 00:04:08

Šiandien 90-metį švenčia Irena Rimšaitė, kuri pokario metais pradėjo rūpintis klaipėdiečių sveikata ir kurios dėka uostamiestis turi Universitetinę ligoninę, Stomatologijos polikliniką, Klaipėdos sveikatos priežiūros centrą bei daugybę kitų gydymo įstaigų. Vardan miestiečių gerovės veikli moteris sovietmečiu griebdavosi bet kokių priemonių – nuo vizito pas finansų ministrą iki spirito rinkimo iš keliasdešimties uostamiesčio sveikatos priežiūros įstaigų.

 

Irena Rimšaitė
Ne vienos gydymo įstaigos uostamiestyje iniciatorė, buvusi ilgametė Klaipėdos vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos priežiūros skyriaus vedėja Irena Rimšaitė šiandien mini 90-ies metų jubiliejų. Algirdo Kubaičio nuotr.

 

Papasakokite, kaip atsidūrėte Klaipėdoje.

1949 m. Vilniaus universitete baigiau Medicinos fakultetą, Maskvoje baigiau rentgenologo kursus. Rugpjūčio 31 d. su drauge atvykau į Klaipėdą. Rugsėjį mane paskyrė dirbti Pirmosios vidurinės mokyklos (dabar – Vytauto gimnazija) gydytoja, o lapkričio 29 d. – Klaipėdos greitosios medicinos pagalbos tarnybos vyriausiąja gydytoja.

Tuoj po karo, 1945 m., Klaipėdoje pirmasis Sveikatos apsaugos skyriaus vedėjas Alfonsas Dirsė įkūrė Greitosios medicinos pagalbos tarnybą, bet vadovai čia išbūdavo tik po kelis mėnesius. Prieš mane jai vadovavo Zigmas Juškevičius, bet jį, išdirbusį tik du mėnesius, paskyrė į Respublikinę ligoninę vyriausiuoju gydytoju, o aš Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje pasilikau beveik 16 metų.

Kokia buvo pokario Greitosios medicinos pagalbos medicinos tarnyba? Kiek žmonių čia dirbo, kiek turėjote automobilių?

Dirbo viena komanda: medicinos sesuo, sanitaras ir vairuotojas. Turėjome vieną mašiną, ir tą pačią nuolat sugedusią, tad paprastai pas pacientus eidavome pėsčiomis, pasiėmę lagaminėlį. Į iškvietimus vėluodavome po 3-4 valandas, tad būdavo labai daug mirčių. Neturėjome net dispečerio, valytoja valydavosi ir priimdavo skambučius. Iki 1952 m. veikė lempučių sistema – esant iškvietimui kieme užsidegdavo lemputės, ir vairuotojas pasiruošdavo išvykimui. 1949 m. iškvietimų turėjome tik 3 tūkstančius.

1952 m. įkūrėme ir antrą brigadą, turėjome jau du automobilius, kitais metais jau įsigijome garsiakalbį. 1963 m. turėjome jau 4 brigadas, iškvietimų sulaukdavome 30 tūkstančių, 1964 m. įkūrėme penktą brigadą. O man jau vadovaujant Sveikatos apsaugos skyriui, 1975 m. iškvietimų buvo sulaukiama ir 60 tūkstančių per metus.

Įkūrėme naktinę pamainą, dvylika valandų aptarnaujančią kūdikius ir vaikus iki 3 m., nes labai daug vaikų karščiuodavo. 1963 m. įsigijome pirmąjį kvėpavimo aparatą, tais pačiais metais skausmui numalšinti pradėjome naudoti linksminamąsias dujas.

Įkūrėme gydytojų konsultantų brigadą, bet gydytojai Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje ilgai neišsilaikydavo, nes didžioji dalis jų čia eidavo tik antraeiles pareigas. Tarnyba labiausiai rėmėsi į felčerius. Įvedžiau vyriausiojo felčerio, kuris kiekvieną rytą patikrindavo lagaminų komplektaciją, pareigybę.

 

Irena Rimšaitė
Akimirka iš Irenos Rimšaitės vadovavimo Klaipėdos vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriui. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kaip pradėjote vadovauti Klaipėdos vykdomojo komiteto Sveikatos apsaugos skyriui?

1965 m., iš šių pareigų atleidus Guogį, man paskambino Klaipėdos vykdomojo komiteto pirmininkas Lengvenis ir pasakė: „Prašau rytoj ateiti ir pradėti darbą“. Išsigandau, juk reikės vadovauti visos Klaipėdos medicinos įstaigoms, bijojau, kad nesugebėsiu. Tad tris dienas nesirodžiau. Tačiau paskambino jo sekretorė: „Ateikite, įsakymas jau pasirašytas. Neateisite, bus blogai“. Tad ir nuėjau.

Ar atsimenate pirmąją darbo dieną? Kokia ji buvo? Nuo ko pradėjote darbus?

Sėdžiu kabinete ir galvoju: padirbsiu savaitę dvi, ir mane išvarys. Paskui pradėjau mąstyti, atėjo prisiminimai iš universiteto, iš darbo Greitojoje medicinos pagalboje. Sakau sau – eisiu pasižiūrėti, su kuo turėsiu dirbti, kokie mano darbuotojai. Nuėjau susipažinti su sekretore,  susitikau su vyriausiuoju skyriaus finansininku Gediminu Vikšraičiu. Grįžusi į kabinetą pakėliau sofą-lovą. Žiūriu – pilna tuščių butelių. Mane „zlastis“ apėmė, kaip tokioje įstaigoje galima šitiek gerti! Pasikviečiau Vikšraitį, piktai pasakiau: „Kad nė vieno butelio čia nebūtų! Jei rasiu – išmesiu lauk iš darbo!“ Jis labai atsiprašė ir išmetė visus butelius.

 

Irena Rimšaitė ir Zofija Vikšraitienė  1971 m.
Irena Rimšaitė sveikina bendrakursę Zofiją Vikšraitienę (dešinėje), pradėjusią vadovauti naujiesiems Kūdikių namams. 1971-ieji. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Sveikatos apsaugos skyriuje pasilikote gerokai ilgiau nei porą savaičių – beveik 20 metų. Kam skyrėte daugiausia dėmesio?

Statyboms. Dar pradėjusi dirbti Greitosios medicinos pagalbos tarnyboje mačiau labai baisią Klaipėdą. Po karo viskas buvo sudaužyta, sulaužyta. Labai daug ligonių ligoninėje gulėdavo tiesiog ant žemės, patiesus čiužinius. Ant grindų gulėdavo ir užsienio pacientai. Respublikinė ligoninė tada neturėjo nė 200 vietų, dar veikė kelios mažytės ligoninės, turėjusios po 50 lovų – Žvejų ir Jūrų transporto ligoninės. Tačiau neturėjo savo pastatų, skyriai buvo išmėtyti po visą miestą. Tada ir pagalvojau, kad reikia man liautis gydyti žmones (antraeilėse pareigose dirbau rentgenologe) - privalau statyti ligonines ir kitas gydymo įstaigas.

Kiek sveikatos priežiūros įstaigų Klaipėda turėjo 1965 m., Jums pradėjus vadovauti sveikatos skyriui?

Dvidešimt penkias, skaičiuojant kartu su aštuoniais  lopšeliais - tada lopšeliuose su kūdikiais ir vaikais iki 3 m. dirbo ne auklėtojai, o medikai. Lopšeliai turėjo 615 vietų, jų labai trūko. 100 vietų turėjo Vaikų tuberkuliozės sanatorinė ligoninė „Smiltelė“, Kūdikių namai Giruliuose – 90 vietų.

Didžiausia ligoninė buvo Respublikinė, turėjusi 160 ar 180 lovų, buvo mažytė Vaikų ligoninė, neturėjusi normalaus chirurginio skyriaus, ir apskritai joje „visoms ligoms vietų nebuvo“. S. Nėries gatvėje veikė 50-ies lovų Geležinkeliečių ligoninė, bet, regis, ji tada buvo pavaldi Vilniui, o ne mano skyriui. Dabar tos ligoninės patalpose įsikūrusi Slaugos ligoninė.  Veikė labai maža Infekcinė ligoninė su 50 lovų. Man vadovaujant sumanėme, kad jai reikia izoliatoriaus – pastatėme priestatą. O per metus dėl vietų stygiaus tada į ligoninę nepaguldydavo iki 38 infekcinių pacientų.

Kokią pačią pirmąją įstaigą pastatėte? Kodėl būtent ją?

Pirmiausia pastatėme Kūdikių namus Giruliuose. Ten pastatas buvo senas, medinis, šaltas, visiškai netinkamas vaikams. 1967 m. nusiunčiau prašymą dėl statybų Antanui Sniečkui, po ketverių metų šventėme atidarymą. Direktore paskyriau savo kurso draugę Zofiją Vikšraitienę, kuri buvo ištekėjusi už Sveikatos apsaugos skyriaus vyriausiojo finansininko – to paties, kur butelius iš po sofos išnešė (juokiasi). Paskui įkūrėme Kosmetologijos gydyklą.

Vaikštinėdavau po įstaigas, kalbėdavau su jų vadovais, žiūrėjau, ko jiems reikia. Atsimenu, aplankiau Tiltų g. daugiabučio namo ketvirtame aukšte įsikūrusius stomatologus (dabar čia – „Šikšnosparnio“ kavinė). Žiūriu – visur pristatyta „bliūdų“ su vandeniu, nes stogas kiauras. Tokiomis sąlygomis negalima žmonėms dantų taisyti! Nuvažiavau pas Sikorskį (Romualdas Sikorskis - finansų ministras nuo 1957 m. iki 1991 m. – Aut. past.). Kai tik įėjau, jis klausia: „Kas būsit?“ Sakau: „Klaipėdos vykdomojo komiteto Sveikatos skyriaus vedėja Irena Rimšaitė“.R. Sikorskis nustebo: „Moteriška?! Vedėja? Iš kur jūs atsiradot, kad moteris tokias pareigas užimate?!”. Bet iš karto pasijuto nesmagiai, kad taip sureagavo, nurimo. Tada pasišnekėjome, sakau, kad mums Klaipėdoje reikia Stomatologijos poliklinikos. Klausiu: „Ar kada nors jums kas taisė dantis, ar skaudėjo?“ Jis kad pradėjo dejuoti, oi, kaip baisu buvo, net nesinori prisiminti. Paprašė net nekalbėti apie dantų taisymą. Atsakiau: „Duokit pinigų, ir nekalbėsiu“.

 

Irena Rimšaitė 1974 m.
1974 m. Irenai Rimšaitei suteikiamas Lietuvos TSR gydytojos vardas. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Ir iš tiesų R. Sikorskis pinigų davė, nusiuntė Klaipėdos vykdomajam komitetui, nors pačią statybų pradžią pradėjome dar iš sutaupytų remonto lėšų. Stomatologinė poliklinika buvo pastatyta 1977 m.

Dėl miesto ligoninės, dabartinės universitetinės, statybų teko daug kovoti, nors pirmąjį raštą parašiau 1969 m., dar „prie Lengvenio“. Rašėme ir Sveikatos apsaugos ministerijai, niekas net neatrašė. Tada ministras buvo Kleiza (Vytautas Antanas Kleiza, Sveikatos apsaugos ministerijai vadovavęs 1960 m.- 1980 m. – Aut. past.) , ir iš pradžių labai priešinosi miesto ligoninės statyboms. Sakė: „Aš geriau pastatysiu tris ligonines rajonuose, o ne Rimšaitei vieną“. Oi, kiek teko kovoti, nors žmonių nebuvo kur guldyti. Susipykau dėl to net su Respublikinės ligoninės vadovu  Z. Juškevičiumi, nors iki tol mūsų šeimos labai artimai draugavo. Jis nenorėjo turėti konkurentų.

Tada Klaipėdos vykdomajam komitetui vadovavo jau Alfonsas Žalys (nuo 1969 m. iki 1990 m. – Aut. Past.). Iš pradžių A. Žaliui nepatiko ligoninei skirta vieta – už miesto. Vadinasi, reikės patiems surasti daug lėšų sukurti visai infrastruktūrai. Prieš tai buvo numatyta ir kita vieta – ten, kur dabartinė Klaipėdos vasaros estrada, bet ten buvo didžiulės pelkės. O už miesto Žaliui problemų kėlė kelius, elektros trasas nutiesti. Visam tam juk reikia papildomų lėšų iš miesto biudžeto, bet kažkokia moteriškė patarė jam ieškoti ir kitų kanalų, todėl Žalys bandė švelninti santykius su R. Sikorskiu. Pastarasis buvo karo veteranas, tad jo garbei Klaipėdoje didžiulę šventę surengė. Nuo tada A. Žalio santykiai su R. Sikorskiu labai pašiltėjo, ir pinigų ligoninių, ir ne tik jų, statyboms atsirado. Tuo metu  Valstybės planavimo komisijos pirmininko pavaduotojas buvo Algirdas Brazauskas.

Iš pradžių buvo planuota statyti nedidelę, 500 vietų, ligoninę, bet per derybas išsiderėta didesnė. Pirmuoju ligoninės vadovu tapo Antanas Vinkus, pradėjęs dirbti kartu su Ona Mitaliene, vadovavusia slaugai. O. Mitalienė irgi prisidėjo prie ligoninės kūrimo, bet daugiausia rūpindavosi vaišėmis.

Ligoninę atidarėme 1976 m.

Ir kur tik eidavau, visur pinigų prašydavau. Kartą vėl tik atidariau Lietuvos jūrų laivininkystės viršininko Alfonso Ramanausko kabineto duris ir išgirdau: ”O Viešpatie, ir vėl Rimšaitė!”. Bet iš karto pasakė, kad padės. Daug padėdavo ir Lietuvos žuvies pramonės gamybinio susivienijimo vadovas Eugenijus Urbonavičius. Nuolat pas juos eidavau.

1978 m. atidarėme terapijos dirbtuves Psichoneurologiniame dispanseryje, čia pradėta taikyti ergoterapija. Dar po metų pastatyta suaugusiųjų poliklinika, dabar vadinamas Klaipėdos sveikatos priežiūros centras. Jos atidarymas įsiminė dėl streso. Likus valandai iki atidarymo sulaukiau skambučio iš miesto ligoninės, kad mirė viengungis mano dėdė. Tačiau renginyje pabuvau, ir iš karto po jo važiavau ruoštis laidotuvėms. Beje, poliklinikai pinigai buvo pažadėti dar 1969 m., bet tik daug vėliau jai buvo skirtos patalpos Laivų remonto įmonės bendrabutyje.

Dar man vadovaujant pradėjome prašyti pinigų ir Jūrininkų ligoninei. Juk kuo daugiau ligoninių, tuo geriau žmonėms.

O ar smarkiai Jūsų darbą kontroliavo Maskva?

Nuolat atvažiuodavo 2-3 žmonės iš Maskvos tikrinti mūsų, kaip  dirbam. Iš tiesų atvažiuodavo į Lietuvą, bet Vilnius visada juos nusiųsdavo pas mus, sakydavo: “Klaipėda labai veikli, labai gerai tvarkosi, daug dirba”. Ir reikėdavo svečius pavaišinti. Pranešdavau tų įstaigų, kurios bus tikrinamos, vadovams, kad jie vaišes paruoštų. Juk negi aš viena visus juos visada vaišinsiu? Būtinai reikėdavo gerti, ir ne taurelėmis, o stiklinėmis. Jei negersi – bus blogai. Paskui kažką ras, blogai dokumentus užpildys. Nieko jie ten ir netikrindavo, bet būdavo, kad ir patikrina. O juk kiekvienas nori, kad tie aktai būtų gerai užpildyti, kad nenuskambėtų per visą sąjungą. Tačiau paprastai po tų vaišių maskviečiai nebesugebėdavo dar kur nors eiti, kitą dieną irgi – galvos skauda, tad tik popierius pasirašydavo. Juk “baliavodavo” iki nukritimo. O aš juk irgi turėjau su jais gerti, bet paskui mane dėdė išmokė: “Vis nueik į tualetą ir išvemk”. Tad taip ir darydavau.

 

Kūdikių namų atidarymas 1971 m.
Istorinė akimirka – Kūdikių namų Giruliuose atidarymas 1971 m. Irena Rimšaitė – kairėje. Asmeninio archyvo nuotr.

 

Kas labiausiai įsiminė iš vadovavimo Sveikatos apsaugos skyriui?

(Šypteli) Prisimenu, kaip ieškojome liftų miesto ligoninei. Ligoninė buvo jau pastatyta, bet kaip pradėti dirbti, juk tiek daug visko reikia, net lovų. Labai reikalingi buvo liftai. Tad apskambinau visas miesto gydymo įstaigas ir pagal kiekvienos dydį įsakiau kiekvienai pristatyti atitinkamą kiekį spirito – kam puslitrį, kam mažiau ar daugiau. Surinkusi visą spiritą supyliau į 20 l baką, pripirkome dešrų ir išsiuntėme vieną labai veiklų vyruką, mokėjusį gražiai kalbėti, dirbusį Psichiatrinėje ligoninėje, į Maskvą. Prašyti liftų.

Parvažiuoja tuščias. Pasirodo, traukinyje naktį bemiegantį jį apvogė – nei spirito, nei liftų. O juk rinkome tą spiritą iš visų po truputį, net Partijos komiteto sekretorius Jonas Gureckas atbėgo klausti: “Irena, ką darai?!” Jis mane gerokai papurtė, o aš sakau: “Negi aš pavogiau tą spiritą?” Tada jau pats Valentinas Greičiūnas, A. Žalio pavaduotojas, į Maskvą išvažiavo. Liftus gavome.

Ačiū už pokalbį.

ligita@vlmedicina.lt

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
skaityti komentarus (1)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Net 8 iš 10 lietuvių nepritaria narvuose laikomų vištų laikymo sąlygoms
Net 8 iš 10 (82 proc.) lietuvių mano, jog narvuose laikomų vištų sąlygos yra nepakankamai geros, rodo naujausia reprezen...
Dietologė sugriovė mitus apie iškrovos dieną: nepulkite badauti iškart po Velykų
Kai artėja šventės, tradiciškai pasižadame, kad šįkart tikrai nepersivalgysime, bet pasiryžimas dažniausiai išgaruoja vo...
Velykų šventė: už saiką prie stalo organizmas tikrai padėkos
Kaip nepersivalgyti, o persivalgius, palengvinti virškinimo procesą? Kiek kiaušinių valgyti, o gal jų apskritai vengti?...
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų