Apie kančios saldumą ir naudą
Man patinka kentėti. Aišku, ne neištveriamai kankintis, bet truputį. Gal dėl to mėgstu eiti į kalnus. Ten tenka pakentėti, bet kaip lengva grįžus! Arba gera įsigilinti, įsijausti į blogiausius jausmus, ir jie tarsi išsisemia, išsivalo. Visada tai laikiau savo stipriąja savybe. Jau vaikystėje man nebuvo įdomios komedijos, o tragedijos – labai įdomu. Jei kančia įdomi, medicinoje dirbti gerai – skausmo aplink kiek nori, gali kasdieną užjausti ir tyrinėti žlugimo dėsnius. Tik štai – bevaikštant ašmenimis maži džiaugsmai tampa visiškai nereikšmingi. Susimąstau: o gal prasmingi išbandymai virsta savotišku mazochizmu? Kaip juos atskirti?
Klasikinėje tragedijoje iš pradžių sukeliama įtampa, sužadinama baimė, gailestis, o galiausiai įvyksta katarsis ir pasiekiamas apsivalymas. Sunkus išbandymas daugelyje dvasinių mokymų yra transformacijos esmė – juk nemanoma sielos išgelbėti linksmybėmis ir vynu. Psichoterapija irgi yra išbandymas ir kančia. Pats kreipimasis į psichologą yra kankinamas – juk turi pripažinti savo pralaimėjimą. Psichoterapijos metu žmogus turi raustis nemaloniuose jausmuose, išgirsti apie save nemalonią tiesą. Pvz., kad įveiktų baimę, jis turi įsivaizduoti tai, ką labiausiai norėtų pamiršti, ir dar mokėti už tai pinigus. Mokėjimas už neišspręstas problemas – irgi bausmė ir išbandymas.
Kai kas, pvz., psichoterapeutas Miltonas Eriksonas, išbandymu gydo tiesiogiai. Jis pasakoja: pas mane atėjo pagyvenęs žmogus, kuris kentėjo nuo nemigos. Aš paklausiau jo, ar jis tikrai nori išsigelbėti nuo nemigos. Jis nuoširdžiai patvirtino savo pasirengimą. Šis žmogus su sūnumi gyveno dideliame name parketinėmis grindimis. Jis labai nemėgo valyti grindų. Aš paaiškinau tam žmogui, kad, užuot dešimtą valandą ėjęs gulti, jis turės šveisti grindis. „Jūs imsite nekęsti šio užsiėmimo, laikas ištįs iki amžinybės, įsivaizduosite, kaip aš saldžiai miegu, ir nė karto nepagalvosite apie mane gerai.“ Žmogus trynė grindis tris naktis. Ketvirtą naktį jis pagalvojo: aš visiškai nusikankinau, vykdydamas to nenormalaus psichiatro nurodymus, bet ir kitaip būtų ne lengviau. Jis pasakė sau: atsigulsiu į lovą, ir jei po penkiolikos minučių dar matysiu laikrodį, atsikelsiu ir eisiu trinti grindų. Po mėnesio puikaus miego jis prisipažino: žinote, aš nebedrįstu kentėti nuo nemigos.
Tai, kas sveika ir reikalinga, daryti dažniausiai sunku. Tvarkymasis, knygos, kurias seniai reikėjo perskaityti, fiziniai pratimai – terapeutas nustato pratimų skaičių ir duoda užduotį daryti juos visada, kai tik pasirodo simptomas. Užduotis sunkesnė už simptomą ir rinkdamasis pacientas nesąmoningai atsisako simptomo.
O didi išbandymų galia! Bet grįžkime prie neatsakyto klausimo: ar kai kurių žmonių gyvenimas netampa nuolatiniu savitiksliu išbandymu ir kankinimusi dėl pačios kančios?
Žmonės, kurie yra pikčiausi savo pačių priešai, psichodinaminėse teorijose vadinami mazochistais (bet tai ne seksualiniai, o moraliniai mazochistai). Jie kantriai ištveria sunkumus ir yra taip pripratę kentėti ir skųstis, kad net ir negalvoja apie kokį nors sprendimą. Jie jau vaikystėje daug dažniau pakliūva į nelaimingus atsitikimus, jiems dažniau lūžta kaulai, dingsta daiktai ir t. t. Mazochizmas – neišvengiama motinų ir vaikų santykių dalis. Kartais motinos tampa kankinėmis dėl blogo vaikų elgesio, kartais – atvirkščiai. Norint kentėti visada galima rasti dėl ko:
apsikrauti darbais ir juos atidėlioti, pervargti ir susirgti, mėgautis vienatvės kančia, apgailestauti dėl visko, kas jau pasibaigė ir t. t. Mazochistas kaip Sizifo mito herojus nuolat su kažkuo kovoja: „Kad ir kiek stengčiausi, man vis tiek kas nors nesiseka. Vakar aš buvau pas kirpėją: jis man visiškai sugadino šukuoseną. Paguodai nusipirkau brangią palaidinę, tačiau namie ji man nebepatiko.“
Kankiniai linkę įsimylėti jų nemylinčius žmones – jiems meilė tikra tiktai kenčiant. Kai susitinku mazochistus, niekaip negaliu atsistebėti tuo, jog jiems nepatinka, kai su jais gerai elgiamasi. O štai jei parodysit jėgą ir kategoriškumą, kankinys jus ims vertinti ir gerbti: „Norisi, kad iš manęs padarytų žmogų!“ Jei koks nors mielas žmogus jums pažadina nesuprantamą norą pasityčioti, neabejokite – tai mazochistas. Bet gerų santykių negarantuoja ir kieta ranka – bemat paaiškės, kad esate per daug blogas ir mazochistas ims pasyviai priešintis. Jis linkęs nesąmoningai provokuoti, pvz., nuperka dovaną, kuri žmogui nemaloni. Galima išgirsti keistų pasiaiškinimų: „Jei jau turi atsitikti kas nors blogo, tai padarysiu, kad atsitiktų greičiau.“ Matyt, ne veltui žmonės juos vadina „energetiniais vampyrais“ – žmogus toks geras, geras, bet su juo pabuvus taip bloga…
Kankiniui kančia saldi. Ji panaikina pavojų: „Aš kenčiu, todėl nepulkite.“ Galima gauti dėmesio: „Atkreipkite dėmesį, man skauda.“ Patirti moralinį triumfą: „Žiūrėkite, ką jūs privertėte mane padaryti.“ Kaltinti: „Aš tiek dėl tavęs padariau, o tu toks nedėkingas.“ Manipuliuoti: „Nepalikite manęs, nes aš sau pakenksiu.“ Kamikadziškai kerštauti: „Susprogdinsiu save, bet įskaudinsiu kitą.“ Todėl bendraujant su kankiniu reikia paklausti: kokia nesėkmėje sėkmė? Ir kokia nesėkmė sėkmėje?
Bet nesmerkime mazochisto, šiaip ar taip jis labai nubaudžia save. Vaikystėje jis susidūrė su prievarta, kuriai negalėjo pasipriešinti, jo valia buvo sulaužyta, bet jį išmokė ištvermingai kentėti nelaimes. Nenuostabu, kad jis sukaupė daug nuoskaudos ir kerštauja bet kokia proga: „Mėgstu blogą orą, o kai šviečia saulė, jaučiu, kad turiu ja džiaugtis, ir tai man sugadina visą dieną.“ Bet jis negali atsisakyti didžiojo kankinio vaidmens – jei pagysi, paaiškės, kad nesi kankinys, o tiesiog kvailai gyvenai.
Tai kaip jam padėti? Svarbu nereikšti užuojautos, o klausti: „Kaip jus ištiko tokios nesėkmė?“ Be to, reikia begėdiškai pateikti pavyzdžių, kaip kas nors puikiai pasirūpino savimi. Kankiniui tai nepatiks, bet jis turi suvokti, kad bejėgiškumo demonstravimas – tai ne vienintelis būdas gauti šilumos. O gal galime padėti jam geriau vertinti save? Būtų puiku, tada jis mažiau žavėtųsi kankintojais, juk ir geri žmonės šio to verti, о jaudinti gali ne tik skausmas, yra ir kitų malonumų. Pvz., tegul pabando pajausti džiaugsmą iš valdžios, kurios jis slapta trokšta. Tegul supyksta, tada mažiau provokuos kitus. F. Reinmanas aprašo atvejį. Jaunų mazochistiškų moterų grupės terapeutė ruošėsi į atostogas. Jos užjautė ją ir siūlė nesijausti kaltai, jog palieka pacientes vienas. Kai ji pasakė, kad ir nepagalvos jaustis kalta, jos labai supyko ir atsigavo. Bet perspėsiu: šios mintys labai optimistiškos. Kankiniams padėti beveik neįmanoma, jiems juk patinka kankintis.
Bet argi viskas taip paprasta? Ar iš tiesų lengva suvokti, kada virsti į mazochistą? Skausmo dėsniai tamsūs ir paslaptingi, gal dėl to jie tokie įdomūs. Santykiai su kančia, pvz., su liga panašūs į kitus ilgai trunkančius santykius ir yra sudėtingi. Mūsų kultūra neleidžia mums išlieti jausmų, kartais skausmo ieškojimas rodo mėginimą rasti išeitį. Pavyzdžiui, skausmas gali padėti pažadinti meilę sau: „Ji rūpinosi savo žaizdomis, kaip motina švelniai
rūpinasi savo vaiku. Kai buvo vaikas, tik susižeidusi sulaukdavo meilės.“ Kai imi savęs gailėti, tai tarsi save jau ir myli. Riba, žinoma, slidi – mat kad būtų dėl ko gailėti, reikia vis labiau žlugti. Fizinio skausmo dėka galima atsitraukti nuo daug didesnio, dvasinio skausmo: „Jis sėdėjo ir badė adata delną – tai buvo veiksmas atitraukti mintims.“ Skausmas gali būti savanoriška bausmė, apsivalymas. Profesionalius sportininkus, baleto šokėjus lydi fizinis skausmas, kurį jie ne tik ištveria, bet net savotiškai mėgaujasi. Skausmo negatyvumas susijęs su tuo, kad jis nenorimas ir nelaukiamas. Budistui neegzistuoja skausmas, egzistuoja tik pojūtis. Karatė meistrai trenkdami ranką į kietą daiktą gali nejausti jokios kančios; fakyrai skausmo dėka pasiekia ekstazę. Gal ir kai kurie save kankinantys žmonės, geba skausmą konstruktyviai naudoti vietoj simptomų? Bet šiais laikais tiek asketai, tiek pacientai laikomi nesveikais.
Genovaitė Petronienė
Susiję straipsniai
