Anglijoje rankos paspaudimas tampa istorija

Britai atsisveikina su mums visiems įprastu mandagumo gestu – rankos paspaudimu pasisveikinant ar atsisveikinant. Kodėl? Ogi tai pasenę ir nehigieniška! Rankos paspaudimo „vietą“ užkariauja familiarus apsikabinimas.

Pasisveikinimas rankos paspaudimu gali tapti istorija. Anglijoje atlikto tyrimo duomenimis žmonės šį gestą mieliau iškeistų į apkabinimą ar net bučinį.

Muilo gamybos kompanija „Radox“ apklaususi 1003 respondentus išsiaiškino, kad beveik 50 proc. apklaustųjų mieliau renkasi alternatyvius pasisveikinimo būdus nei rankos paspaudimą.16 proc. iš jų – pabučiavimą į skruostą, trečdalis – apkabinimą. Vienas iš penkių apklaustųjų mano, kad rankos paspaudimas yra per daug oficialus, o 42 proc. respondentų teigia, kad šį gestą, kaip pasisveikinimą ar atsisveikinimą, renkasi tik darbinėje aplinkoje. Taip pat 42 proc. apklaustųjų teigė, kad niekada nespaustų rankos savo artimiems draugams (pasisveikindami visada renkasi apsikabinimą arba bučinį į žandą).

Bandyta išsiaiškinti ir priežastis, kodėl rankos paspaudimas tampa tik gražiu prisiminimu. Vienas iš dvylikos apklaustųjų nurodė, kad rankos paspaudimo, kaip pasisveikinimo, jie atsisako, nes tokiu būdu plinta bakterijos! Standartiškai, ant žmogaus rankos „gyvena“ apie 150 skirtingų bakterijų rūšių. Beveik ketvirtadalis respondentų teigė, kad rankos paspaudimas – apskritai jau pasenęs vyriškumo demonstravimas.

Ar tyrimas yra objektyvus ir kokiais tikslais vykdytas, atskleidžia jo užsakovas – muilo gamybos įmonė „Radox“. Marketinginė gudrybė, padedanti „surikiuoti“ tikslinę rinką. Tačiau, kad ir kaip bebūtų, ir marketinginiai įmonių tikslai mums parodo bent apytikslią žmonių nuomonę.

Susumavus duomenis, paaiškėjo, kad 73 proc. mano, kad rankos paspaudimas, kaip pasisveikinimas, būtų tinkamas gestas pasisveikinti su nepažįstamu žmogumi (nebūtinai darbinėje aplinkoje).

Tyrime pateikta „linksma“ informacija, kad Anglijos karalienė, apytiksliais duomenimis, iki šiol ranką yra paspaudusi pusę milijono kartų.

Psichologės dr. Jane McCartney teigimu, požiūris į rankos paspaudimą, kaip į pasisveikinimą, priklauso nuo amžiaus. Kuo esi vyresnis, tuo labiau tikėtina, kad pasisveikinimui rinksies rankos paspaudimą. Formalioje, darbo aplinkoje, galioja nerašytos „vyriškumo“ taisyklės – išlaikyti ranką tam tikru atstumu nuo žmogaus, su kuriuo sveikinatės, bei paspaudimas turi būti trumpas ir tvirtas. Rankos paspaudimas turi gilią psichologinę prasmę, kurią turbūt žino kiekvienas, bet ji garsiai neįvardijama (beje, dažniau taikoma vyrams): „Aš valdau padėtį ir esu galingas“.

Kita (familiarioji) pasisveikinimo forma – apsikabinimas arba bučinys. Šiai pasisveikinimo madai atsirasti ir išplisti labai padėjo žiniasklaidos priemonės (ypač televizija). Turbūt esate per televiziją matę „dvigubą“ įžymybių bučinį, kuris kaip infekcija kaip mat išplito po visą pasaulį ir jaunimas kitokio pasisveikinimo būdo jau nebepripažįsta. Vyresniems žmonėms toks pasisveikinimas dažnai nepriimtinas dėl jų asmeninės erdvės peržengimo. Psichologė dr. Jane McCartney džiaugiasi, kad jaunimas išsivadavo iš konservatoriškų „rėmų“ ir bendraudami jaučiasi žymiai laisviau, tačiau ji abejoja, ar bėgant metams „eksjaunimas“ liks toks pat ištikimas pasisveikinimo bučiniams ir apsikabinimams.

Rankos paspaudimo tėvu yra laikomas seras Walter Raleigh, kuris šį pasisveikinimo būdą „atrado“ 16 amžiaus pabaigoje.