Andrius Navickas. Psichiatrija ir politika(1)

Netrukus švęsime valstybingumo šimtmetį. Tačiau lengviau paskelbti nepriklausomybę nei atsikovoti laisvę savo viduje, tapti tikrai laisvų žmonių visuomene. Todėl siūlau tekstą apie baimes ir iliuzijas, kurios trukdo mūsų laisvei. Turiu vilties, kad šis tekstas sustiprins ryžtą ir pateiks įtikinamų argumentų, kodėl turime nutraukti iš totalitarinės praeities paveldėtą psichiatrijos ir politikos sąjungą.

Reklama

Represinė psichiatrija sovietmečiu

Niekam nebėra paslaptis, kad viena iš totalitarinės visuomenės priemonių valdyti žmones – kritikos, disidentų nutildymas, pasitelkiant pseudomokslines priemones. Pavyzdžiui, represinę psichiatriją. Anne Applebaum knygoje „Gulago istorijoje“ aprašo sovietinės santvarkos pastangas politinius oponentus parodyti kaip pamišėlius ir izoliuoti juos psichiatrinėse įstaigose. Disidentų elgesiui paaiškinti netgi buvo sugalvota speciali diagnozė – „lėtai besivystanti šizofrenija“. Tai esą tokia šizofrenijos forma, kuri išoriškai nepaveikia žmogaus intelekto ar kasdienės elgsenos, tačiau ji gali paaiškinti beveik visas socialiomis ir patologiškomis vadinamas elgesio apraiškas. Buvo tvirtinama, kad tokia liga „sergantis“ pacientas pradeda kovoti už teisingumą, perdėtai rūpintis savo teisėmis, tampa įtarus valdžios atžvilgiu.

Tai buvo veiksmingas įrankis totalitarinei sistemai, kurį jai įteikė represinė psichiatrija, nes kiekvienas kritikas galėjo būti pavadintas pamišėliu. Na, o ligonius reikia gydyti, ar ne? „Gydymas“ – tai „normalumo“ sugrąžinimas represinėmis priemonėmis. Labai dažnai, po „gydymo“, sistemos kritikas išgyvendavo sudėtingą potrauminį procesą ar destruktyvų, visai be reikalo jam skirtų, stiprių vaistų šalutinį poveikį.

Nuo to laiko mūsų valstybė, taip pat ir psichiatrija labai pasikeitė. Žengėme svarbius žingsnius psichinių sutrikimų deinstitucionalizacijos, nemedikamentinio gydymo kryptimis. Šiandien būtų neteisinga kalbėti, kad psichiatrija tarnauja politikai. Nepaisant to, tenka pripažinti, kad turime iš totalitarinės visuomenės paveldėtų recidyvų, kuriuos iš įpratimo traktuojame kaip esą svarbius visuomenės saugiklius. Tačiau jie realiai itin mažai prisideda prie bendrojo gėrio ir neleidžia psichiatrijai išsilaisvinti nuo „inkvizitoriaus“ vaidmens. Dėl to vargsta tiek psichiatrai, tiek kenčia „testuojami“ žmonės.

Kontrolės siekis

Vienas iš sudėtingiausių iššūkių, pereinant nuo totalitarinės sistemos prie demokratinės, yra politikų drąsa atsikratyti noro kontroliuoti tikrovę. Iššūkį sustiprina ir tai, kad pototalitarinė visuomenė neišvengiamai išgyvena pasitikėjimo krizę. Plačiai aptarinėjamos sociologinės apklausos, kurios atskleidžia, kad absoliuti dauguma žmonių nepasitiki politinėmis institucijomis, jau kitą dieną po rinkimų nustoja pasitikėti ir savo išrinktais parlamentarais. Tačiau ne mažiau nerimo turėtų kelti ir tai, kad politikai taip pat nepasitiki visuomenės savivalda, t.y. tuo, kad atskiri žmonės, įvairaus tipo bendruomenės sugeba tvarkytis be direktyvų „iš viršaus“. Tai veda ne tik prie vis didėjančios centralizacijos, kontroliuojančio aparato išsikerojimo, bet ir prie „kaltumo prezumpcijos“ politikos.

Ryškus tokios politikos pavyzdys yra Lietuvos švietimo sistema, kurioje valdininkai iš mokytojų reikalauja gausių ataskaitų, kuria detalius reglamentus, kaip mokytojai privalo dirbti, savo ruožtu mokytojai „formatuoja“ mokinius pagal patvirtintus standartus. Viso to rezultatas – mokykla šiandien mokinius ruošia egzaminams, o ne gyvenimui. Viena to priežasčių – egzamine mokinys įvertinamas pažymiu, o pažymiu įvertinti gyvenimo nelabai įmanoma.

Nepasitikėjimas ir kontrolės siekis skatina centralizaciją, nes esą tik politinis elitas žino, ką ir kaip reikia tvarkyti, o kuo toliau nuo „centro“, tuo mažėja kompetencija ir atsakomybė. Kita vertus, atsakomybei ir kompetencijai ugdyti labai svarbu yra laisvė veikti ir pasitikėjimo kreditas. Dar Antikos mąstytojai tvirtino, kad nėra kito kelio išugdyti dorybes, kaip jas praktikuoti. Jei mes į didžiąją visuomenės dalį žiūrime kaip į mūsų direktyvų vykdytojus, tai neabejotinai jų pasyvumas, inertiškumas didėja, o kūrybiškumas ir iniciatyvumas menksta.

Vienas iš kontrolės paradoksų ir yra tai, kad ji turi tendenciją vis didėti, kol galiausiai visa visuomenė atsiduria kontrolės gniaužtuose ir prasideda gilios stagnacijos laikotarpis.

Tobulo saugumo iliuzija

Laisvė visuomet yra rizika, nuotykis. Po skaudžių teroro aktų šiuolaikiniame pasaulyje pagreitį įgavo tendencija aukoti vis didesnę dalį laisvės, tikintis vis daugiau saugumo. Net ir formaliai demokratinėse šių laikų visuomenėse valdžia kur kas labiau nei bet kada anksčiau renka informaciją apie visus piliečius. Ši informacija renkama siekiant užkirsti kelią teroristiniams išpuoliams. Tiesa, sunku pasakyti, sunku net įvertinti, kiek tokia prevencinė veikla sėkminga, nes teroro aktai vis įvykdomi. Tikėtina, kad jų yra kur kas mažiau nei būtų tada, jei nebūtų imtasi griežtos kontrolės. Kita vertus, ekspertai vis garsiau pripažįsta, kad tobulas saugumas globaliame šių laikų pasaulyje yra iliuzija. Taip pat pripažįstama, kad svarbiausia teroro aktų prevencija yra visos visuomenės budrumas ir solidarumas, o ne vien valdžios taikomos kontrolės priemonės. Deja, šiandien daug žmonių lieka pasyvūs ir abejingi tam, kas vyksta aplinkui, nereaguoja net ir į labai įtartinus veiksmus, nes yra įsitikinę, kad viešosios erdvės saugojimas yra ne jų, bet specialiųjų tarnybų reikalas.

Tobulo saugumo iliuzija neretai ir iš psichiatrijos pradeda reikalauti daugiau nei pastaroji gali duoti. Šiandien populiaru reikalauti, kad psichiatrai padėtų sudaryti „pavojingų asmenų sąrašą“, į kurį įeitų potencialūs nusikaltėliai, kurių dera vengti ir saugotis. Tačiau pagal kokius kriterijus toks sąrašas gali būti sudarytas ir ką jis iš tiesų reikštų?

Pradėkime nuo stereotipus griaunančios statistikos. Skirtingai nei didžioji dalis visuomenės Lietuvoje yra įsitikinusi, asmenys, kuriems buvo diagnozuotas koks nors psichinis sutrikimas, padaro kur kas mažiau nusikalstamų veikų nei formaliai „sveiki“ visuomenės nariai. Kodėl? Nes tie asmenys, kurie gydosi, turi mažesnį polinkį į agresiją, nevaldomą pyktį, nei tie, kuriems galbūt vertėtų kreiptis į specialistą, bet jie to nepripažįsta.

Kodėl Lietuvoje žmonės nenoriai kreipiasi į psichiatrus, psichoterapeutus, psichologus? Pirmiausia, dėl to, kad daugelio žmonių sąmonėje įsirėžęs įsitikinimas, kad kreipimasis į specialistą yra „pralaimėjimas“, pripažinimas, kad esi „psichas“. Baiminamasi, kad apie tai sužinos draugai, bendradarbiai, kuriems tai gali tapti pretekstu šaipytis. Labai trūksta supratimo, kokią pagalbą teikia psichiatrai, psichoterapeutai, psichologai, kad jie „neįsiverš“ į paciento psichiką, negalės juo manipuliuoti. Pagaliau, baiminamasi įrašo ligos istorijoje apie psichikos sutrikimą. Nes toks įrašas gali apriboti galimybes ir pasirinkimus ateityje.

Kai vyrauja baimė kreiptis į specialistus, neretai patenkama į šarlatanų spąstus arba psichinis sutrikimas apleidžiamas ir vis sunkėja. Įsivaizduokime medžioklės būrelio narį, kuris po kurio laiko pats pradeda pripažinti, jog tapo priklausomas nuo alkoholio. Jis tai bando atkakliai slėpti, nes baiminai, jei jo ligos istorijoje atsiras įrašas apie jo problemą, jis gali netekti vietos šiame būrelyje ir apskritai jam gali būti uždrausta turėti medžioklinį šautuvą. Negydoma liga sunkėja ir didėja pavojus, kad šis medžiotojas ką nors sužeis medžioklės metu.

Kodėl tiems asmenims, kurie turėjo problemų su alkoholiu ar narkotikais, nenorima išduoti leidimo turėti ginklą, vairuoti automobilį, dirbti teisėjais, studijuoti Karo akademijoje, būti statutiniu pareigūnu? Todėl, kad vadovaujamasi nuostata, jog būtini saugikliai, kurie apsaugotų visuomenę nuo destruktyvių bepročiaujančio žmogaus veiksmų, ypač nuo to žmogaus, kuriam patikėtas koks nors svarbus įrankis ar suteiktos teisės priimti kitų žmonių gyvenimus veikiančius sprendimus.

Tačiau esminė problema yra tai, kad realiai psichiatro pažyma, kurios reikalaujama kaip būtinos sąlygos, įvairiais atvejais iš tiesų negali garantuoti didesnio saugumo. Trumpas psichiatro ir asmens, kuriam reikia pažymos, pokalbis tikrai nesuteikia galimybės, kad ir koks patyręs būtų psichiatras, tvirtai atsakyti, ar ateityje žmogus nepridarys problemų aplinkiniams? Prastas saugiklis būtų ir psichinių sutrikimų turinčių asmenų registras, nes bet kuris sutrikimas turi savo dinamiką. Tai, kad žmogus kažkada kentė nuo depresijos, turėjo panikos sutrikimą ar buvo gydomas nuo kokio nors psichotinio sutrikimo, nieko nepasako, kokia to žmogaus būklė yra dabar. Dar daugiau, dažnu atveju žmonės, sveikstantys nuo kurios nors priklausomybės ir jau seniai radikaliai pakeitę gyvenimo būdą, yra kur kas patikimesni ir atsakingesni už tuos, kuriems jokia priklausomybė nebuvo nustatyta.

Represinė ar įgalinanti psichiatrija?

Teiginys, kad turime pagaliau pereiti nuo represinės prie įgalinančios psichiatrijos, išlaisvinti psichiatrus nuo „inkvizitoriaus“ vaidmens, keisti psichikos sveikatos sampratą visuomenėje, gali atrodyti pernelyg radikalus. Negi tai reiškia, kad kiekvienam norinčiajam turi būti leidžiama įsigyti ginklą? O teisėju gali tapti žmogus, kuris nėra adekvatus ir savarankiškas, nes jo supratimą iškreipia koks nors psichinis sutrikimas?

Kiekviena visuomenė sukuria savą socialinių saugiklių sistemą. Svarbiausia, kad ji būtų veiksminga, o ne iliuzinė ir, kita vertus, būtų išlaikyta pagarba žmogaus teisėms ir orumui. Yra valstybių, kuriose laidavimą, kad žmogui gali būti suteikta teisė turėti medžioklinį šautuvą ar jam iš tiesų būtinas ginklas savigynai, pateikia kaimynai ar seniūnas, t.y. žmonės, kur kas geriau nei psichiatras pažįstantys tą, kuris siekia turėti ginklą. Na, o tam, kad kas nors taptų teisėju, tenka pereiti labai daug įvairių filtrų. Akivaizdu, kad dėmesio sutelkti negalintis ar rišliai samprotauti nesugebantis žmogus neturėtų būti skiriamas teisėju ir čia visai nereikia jokios formalios psichiatro pažymos.

Šiandien mokykla, egzaminai sukelia mokiniams labai daug streso ir absurdiška, kad mokinių tėvai bijo kartu su vaiku kreiptis į specialistus, nes tai gali apriboti šio mokinio karjeros galimybes. Nors, tiesą pasakius, psichinės sveikatos specialisto įrašas ligos istorijoje turėtų būti vertinamas ne kaip pavojaus signalas, bet kaip įrodymas, kad jaunas žmogus rūpinasi savo sveikata ir emocine branda.

Jei norime, kad mūsų visuomenėje būtų mažiau agresijos, pykčio proveržių, emocinio nestabilumo, kliaukimės ne kokia nors „inkvizicija“, bet emocinio raštingumo pamokomis jau mokyklos suole. Taip pat rūpinkimės kuo labiau integruoti psichinę negalią ar šiaip specialistų poreikius turinčius žmones į visuomenę, ugdydami empatiją ir solidarumą.

Atsisakyti totalitarinės visuomenės reliktų nėra paprasta, nes jie gali atrodyti patogūs politikams, neretai ir patiems psichiatrams jie leidžia pasijusti itin galingiems. Tačiau išlaisvinti psichiatriją ir leisti jai drąsiau žengti žmonių įgalinimo keliu – labai svarbu. Nes, kaip jau pabrėžiau, politinis užsakymas psichiatrijai garantuoti visuomenės saugumą nuo destruktyvumo proveržiu – neįvykdomas. Jis tik kenkia psichiatrijos įvaizdžiui, atgraso potencialius pacientus ir „suvalgo“ daug psichiatrų laiko.

Saugesnė visuomenė kuriama ne „įsukant saugiklius“, bet įgalinant žmones, padedant jiems įveikti problemas, su kuriomis tenka grumtis, ugdant empatiją, solidarumą ir rūpinantis visos visuomenės emociniu raštingumu. Taip pat svarbu įsiklausyti į psichologijos aksiomą, kad agresija kyla iš bejėgiškumo jausmo ir menkos savivertės. Represijos, grasinimai, draudimai situaciją paprastai tik pablogina.