Audra Čepkauskaitė: Stiklinė yra faktas
Mindaugas Nastaravičius, keletą metų vienas kaip Trakų gatvės Vilniuje galiūnas ant savo pečių laikęs portalą „Garbingesnės žiniasklaidos iniciatyva“ (GŽI), naujoje svetainėje parašė liūdną ir gerą pirmąjį savo komentarą pavadinimu “Vienas plius vienas nėra dešimt”.
Teko kalbėtis su abiturientais ir man. Jie papasakojo, kad žurnalistai – tai parsidavėliai, tokie šunys, kuriuos kiti siundo ir varinėja. Nusivylimo savimi tema, verta atskiro komentaro. Visų pirma aptarkime matematiką.
Kaip sako Mindaugas, vienas plius vienas yra du. Aritmetiškai. Tai gera naujiena. Du - tai jau ne vienas. Pritarčiau Mindaugą pakomentavusiam Viktorui, kuris rašo, jog nusivilti žmonėmis dar ne pats baisiausias dalykas, svarbu nenusivilti principais ar jų būtinumu. „Kai pasijuntu labai vienas šiuo klausimu, nueinu pas tuos, kurie irgi yra vienu, ir tada pabūnam dviese, kartais trise. Padeda“. Viktoras žino, ką sako.
Padėkime vieni kitiems, kai redakcijose savininkai ar vadovai nori, kad žurnalistai dirbtų keldami privatų interesą aukščiau viešojo, kai reklamos skyrius pradeda vadovauti redakciniam. Pernai Seimo nariams inicijavus pataisas, kuriomis atšauktas šiemet turėjęs įsigalioti alkoholio reklamos draudimas, žiniasklaidoje girdėjome „geopolitinius“ argumentus, kodėl reklamą būtina ir toliau leisti, o Nacionalinės tabako ir alkoholio kontrolės koalicijos (NTAK) prezidentas dr. Aurelijus Veryga tvirtino susiduriantis su informacijos blokada. Po raštu Seimo pirmininkei greta alkoholio gamintojų ir reklamos agentūrų atstovų buvo padėti šešių žiniasklaidos įmonėms ir žurnalistams atstovaujančių organizacijų vadovų parašai, nesikonsultavus su žurnalistų bendruomene, kuriai neva yra atstovaujama.
Lietuvos žurnalistikos istorijoje tai gėdingas etapas. Tikiuosi, jokia pramonė ar interesų grupė daugiau niekada nesugebės užvaldyti viešosios erdvės Lietuvoje. Net kai argumentuojama „nacionaliniu interesu“, kad ir ką ši frazė ją vartojančiajam reikštų, mes, žurnalistai, turime priminti savo vadovams, darbdaviams, interesų grupėms, politikams ir saugumo tarnyboms, kad savo darbe mes vadovaujamės viešuoju interesu.
Šią savaitę Seimas balsuoja dėl planuojamos atominės elektrinės koncesijos sutarties. Virginijus Savukynas atkreipė mūsų visų dėmesį į svarbų sutarties punktą Nr. 13.13 Informacjios laisvė: „Šalys susitaria ir LR užtikrina, kad joks visuomenės narys neturi teisės gauti LR (kad būtų išvengta abejonių, įskaitant bet kurį LR subjektą ir bet kurį informacijos gavėją pagal 13.4.2 punktą (Leistinas atskleidimas)) pateiktos informacijos apie Projektą pagal galiojančius įstatymus dėl informacijos laisvės. Tai, kas išdėstyta prieš tai, nepažeidžia LR teisės atskleisti informacija apie Projektą pagal 13 punktą (Konfidencialumas), visiškai jo laikantis“.
Taigi, žurnalistai negalės reikalauti informacijos remdamiesi viešuoju interesu ir įstatymais. Ne tik Lietuvos, bet ir kitų valstybių, kurių atstovai dalyvauja projekte. Tai taip pat į žurnalistikos istoriją įeisiantis precedento neturintis dokumentas, a priori ribojantis spaudos laisvę.
Požiūriai į atominę energetiką gali skirtis, bet ką mes, kaip spaudos laisvės praktikai, galvojame apie skaidrumą ir teisę į informaciją? Ar reaguosime, jei šią savaitę Seimo nariai balsuos už šią sutartį, taip pažeisdami viešąjį interesą ir legitimizuodami galimus Visuomenės informavimo įstatymo
bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pažeidimus? Nereaguodami duosime signalą, jog mes, žurnalistai, sutinkame, kad iš mūsų būtų atimta teisė ginti viešąjį interesą – klausti ir gauti atsakymus, o atsakingiems žmonėms būtų uždrausta teikti informaciją visuomenei.
Galbūt verta pagalvoti apie kolektyvinį protestą, streiką, tylos minutę eteryje, pauzę interneto naujienų portaluose, „blackout‘ą“, tuščius pirmuosius puslapius spaudoje penktadienį, jei Seimas tokiai sutarčiai pritartų? Tokią reakciją į bandymus varžyti spaudos laisvę yra naudoję kolegos Estijoje, Vengrijoje, Italijoje ir kitur. Ekvadore tuščių puslapių apačioje buvo filosofės Ayn Rand citata: „Kai matai, jog korupcija apdovanojama, o sąžiningumas tampa pasiaukojimu, žinok, kad tavo visuomenė pasmerkta“. Galbūt tokią protesto iniciatyvą palaikytų Žurnalistų sąjunga, Nacionalinė žurnalistų kūrėjų asociacija, Žurnalistų draugija, Verslo žurnalistų klubas, žurnalistikos dėstytojai?
Geriau gauja, negu avių banda
Po vieną nieko nebus. Žurnalistika – kolektyvinė praktika. Mes – gauja pačia geriausia prasme. Instinktyviai tai jaučiame, kai nepavykus spaudos konferencijos įrašui kolega duoda savąjį, kai dalinamės šaltiniais, patarimais, kai suprantam vieni kitus iš pusės žodžio ir galime užduoti ne tik savo klausimus, bet ir tuos, kuriuos prašė pateikti kitas, kai tolimiausioj šaly gaunam nakvynę pirmą kartą matomo kolegos namuose, o kartu ir kontaktus, vertimą, transportą, šiltas kojines, išsamią instrukciją apie šalies aktualijas bei kitą pagalbą, kai patys padedame ir pasirūpiname kitais. Gal tik muzika taip gali sujungti žmones, kaip žurnalistika, tiksliau – viešasis interesas, kuriuo ji remiasi. Mūsų naujienų organizacijos gali konkuruoti, būti giriamos ar peikiamos, mūsų šalis gali valdyti įvairūs režimai, mes galime turėti skirtingas pažiūras, bet mes visi esame bendradarbiai. Tinklas. Aritmetikos ribos peržengtos, tai - jau informatika, iš dviejų skaičiukų susikuria visas skaitmeninis pasaulis.
Kaip ir Mindaugas, daugiau nei dešimtmetį stebiu iš profesijos pasitraukiančius draugus ir kolegas. Kai kurie atranda kitą pašaukimą, kiti išeina, nes nenori dirbti tokiomis sąlygomis, o mūsų, liekančiųjų, palaikymo nesulaukia. Dainiaus Radzevičiaus prieš penkerius metus išsakytas kvietimas viešai kalbėtis šiandien dar aktualesnis. Sąlygos dabartinėse žurnalistų darbo vietose blogėja. Iš žurnalistikos traukiantis dar vienai kartai principingų, neteisybei jautrių žmonių, negalės augti nei profesija, nei visuomenė.
Jeigu tiesa, kad Lietuvoje veikia radijo stotis, kurios savininkas nesulaukdamas jos pelno ir „neturėdamas pinigų“ jai išlaikyti privertė stotį pasiimti paskolą iš savęs paties ir leido ją naudoti tik mokesčiui už siųstuvus, bet ne darbuotojų atlyginimams, ir žmonės dirba kelis mėnesius negaudami sutartos algos – tai ne tik tos stoties žurnalistų, bet visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu tiesa, kad viena Lietuvos televizijų kas rytą rengia susirinkimus, kuriuose žurnalistams už vakarykščios dienos reportažus rašomi „pažymiai“ kaip mokykloje, o mėnesio gale susumavus juos nusprendžiama, kokį atlyginimą kas gaus – tai ne tik tos televizijos darbuotojų, bet ir mano, ir visų Lietuvos žurnalistų problema. Jeigu reklamos skyriai pradeda valdyti redakcijas, kelti šį klausimą turime peržengdami redakcijų sienas. Jeigu žurnalistikos studentai už šios vasaros praktiką negaus užmokesčio, teisinantis, jog jie redakcijose tik „mokosi“, nors iš tikrųjų jie dirbs pavaduodami atostogaujančius kolegas – tai mūsų visų reikalas. Jeigu mūsų kolegos nedrįsta kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, padarykime tai už juos. Turime
kolektyvinį mūsų teisių gynimo įrankį – Lietuvos žurnalistų sąjungą, naudokime jį. Padėkime vieni kitiems.
Nėra to blogo
Šiandien daugiau nei kada nors turime duomenų apie situaciją ir tendencijas Lietuvos žiniasklaidoje. Ypač vertingos dr. Deimanto Jastramskio (VU) įžvalgos. Išsamų tyrimą atlieka ir VDU mokslininkai.
Tyrinėtojai, kolegos ir aktyvistai pastaraisiais metais sugriovė mitą, mėgstamą žurnalistų. Jis skamba maždaug taip: „Blogą žurnalistikos kokybę Lietuvoje lemia rinka. Ką padarysi, maža šalis, o žmonės nori skaityti ir matyti nesąmones, todėl mes jas spausdinsime ir transliuosime. Kadangi šalis maža, ir rinka maža, tai ir žurnalistas – mažas žmogus, jis neturi išeities: arba priima redakcijos taisykles, arba keičia profesiją. Tai to žmogaus asmeninė problema. Vieša diskusija apie žurnalistiką neįmanoma, nes negražu teršti savo lizdą, o apie kitą kalbėti irgi negražu ir pavojinga, nes taip išsišauksi ugnį ne tik į save, bet ir į organizaciją, kurioje dirbi. Padėtis be išeities, ką padarysi“.
Nežinau, kas pirmasis pradėjo kartoti šią mantrą. Metai po metų girdžiu ją ir iš pirmo kurso žurnalistikos studentų, ir iš garbingų laikraščių redaktorių bei skyrių vadovų. Toks požiūris jau atstūmė tūkstančius skaitytojų ir sužlugdė nacionalinius dienraščius, o iš skęstančių laivų išsigelbėję redaktoriai ir to paties požiūrio besilaikantys žurnalistai dabar kviečiami vadovauti interneto portalams. Tikiuosi, jie nebando įtikinti jaunų savo darbuotojų pasenusiomis nevistiesėmis, esą, gera žurnalistika yra ta, kuri surenka daugiausiai „paspaudimų“ trumpuoju laikotarpiu. O jeigu bando, tai tikiuosi, kad internetas šiai „išminčiai“ bus atsparesnis, nei popierius.
Už pagalbą griaunant mitus esu dėkinga ką tik diplomus gavusiems Žurnalistikos instituto absolventams. Jų organizuotoje konferencijoje išgirdusi žurnalistą Rytą Staselį niekada nebesakysiu, kad pastaruosius dvidešimt metų žurnalistai neturėjo kitos išeities kaip tik mesti profesiją arba dirbti savo naujienų organizacijose, kokios ydingos jos bebūtų, kitaip būtų mirę badu. Rytas Staselis išliko, dirbdamas laisvai samdomu žurnalistu. Gali būti, kad tai išeitis tik labai geriems žurnalistams. Į studentų klausimą „O kaip pasiryžti išeiti iš darbo, kur nepaisoma profesinės etikos? Juk tai - išėjimas į niekur“ R. Staselis atsakė, kad sunku tik pirmą kartą, o paskui vis lengviau.
Niekam nebeužsiminkite, kad geros žurnalistikos Lietuvoje negali būti, nes „nėra rinkos“. 2009 m. vasarą tuo metu populiariausio Latvijos dienraščio „Diena“ žurnalistų ir redaktorių grupė, apie 20 žmonių, nesitaikydami su tuo, jog nuo jų slepiama, kam parduotas laikraštis, jį paliko.
Pasirodo, žurnalistų negali parduoti kartu su kompiuteriais, sienomis ir stalais! Keletą mėnesių jie rašė kolektyvinį tinklaraštį, per dieną publikuodami po porą straipsnių. 2009 m. gruodį redaktorė Nellija Ločmelė Vilniuje kalbėjo apie tai, kad svarbiausias žurnalisto turtas yra reputacija, vienintelis patikimas tiek profesinės karjeros, tiek žiniasklaidos verslo garantas, ir kad jeigu žurnalistai išlaikys skaitytojų pasitikėjimą, tai atsiras ir investuotojas. Buvo nejauku stebėti kai kuriuos mūsų redaktorius, aiškinančius jai, kad tokiems dalykams „rinkos nėra“.
Latvijoje gyventojų mažiau, nei Lietuvoje, didelė jų dalis skaito ne latvių, o rusų kalba leidžiamą spaudą. Nepaisant mažesnės „rinkos“, pavasarį latvių komanda jau pradėjo leisti savaitinį politikos žurnalą „IR“ („YRA“). Jame savo tekstus, beje, stiprius, kartais publikuoja ir Lietuvos žurnalistai. O vasarą panaši istorija nutiko populiarioje Rygos radijo stotyje, kurią taip pat pardavė. Dalis darbuotojų
taip pat išėjo ir sukūrė naują radijo stotį. Organizuotas išėjimas turi privalumų. Geras pavyzdys užkrečia. 2010 m. rudenį sutikti studentai iš Latvijos rankose laikė žurnalą „IR“. Pasirodo, labai madinga Rygoj skaityti jį ir klausytis naujos radijo soties.
Liūtai ir drambliai
Nellijos Ločmelės vizitas Vilniuje ir Kaune – tik vienas iš daugelio profesinių impulsų, kuriais žurnalistikai Lietuvoje bando padėti skaidrumo aktyvistai iš Transparency International Lietuvos skyriaus (TILS) savo iniciatyva „Žurnalistų pusryčiai“. Ko tik jie nedaro: supežurnalistus suranda, lėktuvais atgabena, laiką priderinti bando – kviečia tai rytais, tai vakarais, tai savaitgaliais, kad tik mes ateitume.
Gavinas McFadyenas iš britų Tiriamosios žurnalistikos centro (Center of Investigative Journalism), Estijos viešojo transliuotojo ombudsmenas Tarmu Tammerkas, bulgarų atominis žurnalistas Pavelas Antonovas, žurnalistė ir etikos kespertė Jane Whyatt, buvęs Guardian duomenų inovatorius, dabar nepriklausomas skaitmeninių strategijų kūrėjas Kevinas Andersonas, Vengrijos visuomeninio radijo eteryje tylos minute prieš spaudos laisvės varžymus protestavęs Attila Mongas – tai tik keli vardai, įspūdingi. Žinant, kiek sostinėje redakcijų, ir kad čia veikia bent dvi būsimus žurnalistus ruošiančios mokymo institucijos, VU Žurnalistikos institutas ir TSPMI, galima būtų tikėtis grūsties prie durų, bet jos nėra.
Į diskusijas ir mokymus atvažiuoja žmonės iš Kauno, Klaipėdos, o mums Vilniuje dažnai būna arba per toli, arba mes užsiėmę, arba pavargę, arba tą dieną lyja. Galbūt padėtų naujas pavadinimas („Kraujo perpylimas žurnalistams“, „Lietuvos žurnalistų reabilitacijos ir integracijos į pasaulinį kontekstą programa“, o gal „Cirkas su [žurnalistikos] liūtais ir drambliais“), kad mums būtų aiškiau, kokia neįkainuojama ši TILS pagalba žurnalistams ir žurnalistikos dėstytojams.
Jaunųjų žurnalistų ugdymo programa, kurią užkūrė Nacionalinis socialinės integracijos institutas – dar viena profesinės pagalbos iniciatyva. Ne moralizavimai, o pavyzdys ir praktinės treniruotės stiprina stuburą ir mus ugdo. Kad viešos diskusijos apie žurnalistiką intensyvėja, rodo ir portalo „Žurnalistika kitaip“ raida bei beveik pusę tūkstančio narių turinti grupė „Facebook“ tinklapyje „Žiniasklaidos simptomai“. Mes vis labiau tikim viešumu. Žinoma, kalbėtis nėra lengva. Arogancija slepia mūsų nepasitikėjimą savimi ir pažeidžiamumą. Žurnalistų darbas viešas, apie kiekvieną mūsų tekstą, reportažą ar laidą galima pasakyti, kad ten yra ko nors „per mažai“, „per daug“, “tačiau autorė nutyli”, „o kodėl tik dabar“, „o kodėl ne apie ką kita“. Mes abejojam, ar galime ką nors komentuoti, kai patys esam toli gražu ne tobuli. Manau, galim, būtent dėl to, kad patys toli gražu.
Skaidrumo iniciatyvos
Gerai, kad mus ištiko WikiLeaks. Iki galo dar nesupratome, koks fundamentalus lūžis įvyko globalioje viešojoje erdvėje. Mes įpratę galvoti apie informacijos stoką, o čia susidūrėme su informacijos pertekliumi. Kai kuriems mūsų ne nesugebėjimas su juo tvarkytis, o pats perteklius atrodo problema. Vilniuje virtualiai vakarieniavome su J.Assange‘u, kuris šiemet pagerbtas prestižiniu Marthos Gelhorn žurnalistikos apdovanojimu už kovą su valstybės aparato propaganda – komisijos narių teigimu, visų pirma už tai, kad jis sukėlė visuotinį įtarimą dėl šios propagandos.
Lietuvoje, kaip ir daugelyje šalių, įdomios viešojo intereso gynimo iniciatyvos ateina ne iš žurnalistikos studijas baigusiųjų, bet iš visuomenės aktyvistų, iš informatikų ir tinklo vystytojų, kuriems rūpi skaidrumas ir kuriuos žavi darbas su sudėtingomis sistemomis. Visuomenė jiems
atrodo sistema, verta dėmesio. Mes, kaip profesionalūs istorijų pasakotojai, šiandien galime remtis jais, iš jų mokytis, o taip pat ir naudotis jų paruoštais įrankiais, pavyzdžiui, sistema “Ką veikia valdžia”.
Kad Lietuva maža šalis, todėl esą čia nėra sąlygų gerai žurnalistikai, papasakokite Kristinnui Hrafnssonui iš Islandijos, kurioje gyventojų mažiau, nei Kaune. K. Hrafnssonas tris kartus apdovanotas už tiriamąją žurnalistiką, 2010 m. pripažintas Islandijos metų žurnalistu. Jo parengtas tyrimas apie korupciją didžiausiame Islandijos banke 2009 m. buvo „nuimtas nuo eterio“ likus kelioms minutėms iki transliacijos – bankas pasirūpino teismo draudimu Islandijos viešajam transliuotojui rodyti rizikos analizės ataskaitą, rodančią, kad bankui gresia bankrotas. Šią informaciją į WikiLeaks nutekino pranešėjas. Draudimą žurnalistai apėjo vietoj reportažo rodydami ekrane WikiLeaks puslapį, kuriame ši ataskaita liko prieinama.
Visuomenė pasipiktino draudimu. Vėliau jis buvo atšauktas. Žurnalistas po kurio laiko prarado darbą, bet pasaulio žurnalistų bendruomenei ir Islandijai tai išėjo į naudą. 2010 m. birželį Islandijos parlamentas vienbalsiai priėmė Šiuolaikinės Islandijos žiniasklaidos iniciatyvos (Icelandic Modern Media initiative) nutarimą, įpareigojantį vyriausybę įdiegti naują reguliavimą, kuris stiprintų žodžio ir spaudos laisvę, gintų žurnalistus ir pranešėjus.
“Islandija taps priešinga vieta mokesčių rojui, pasiūlydama žurnalistams ir leidėjams vieną stipriausių žodžio laisvės ir tiriamosios žurnalistikos gynybos sistemų pasaulyje“, -teigė iniciatyvą iškėlusi žurnalistė ir parlamentarė Birgitta Jonsdottir, kalbėdama ne tik apie Islandijos, bet ir apie kitų šalių žurnalistus - jie tai daro ir dėl mūsų. Tikiuosi, kad tą dieną, kai ji ir Kristinn Hrafnsson, dabar kalbantys WikiLeaks vardu, atvyks Lietuvon, mes netilpsime į salę.
Emancipacija
Dar vieną pavyzdį, kaip apeiti bandymus varžyti spaudos laisvę, parodė medikas dr. Audrius Šimaitis ir žurnalistė Genovaitė Privedienė. Susidūrę su tokiais varžymais, jie įkūrė portalą „Vakarų Lietuvos medicina“. Portalui paskelbus dokumentus, liudijančius kad Klaipėdos jūrininkų ligoninė bankuose, tarp jų ir „Snoro“, saugojo 23 mln. Lt, buvo pradėtas tyrimas. Nors vadinamojoje „nacionalinėje“ žiniasklaidoje mes dažnai nelinkę domėtis dalykais, kurie vyksta ne Vilniuje, mes, žurnalistų bendruomenė, turime atidžiai stebėti, kuo baigsis Klaipėdos jūrininkų ligoninės vadovo Jono Sąlygos A. Šimaičiui iškelta baudžiamoji byla. Ligoninės vadovas A. Šimaitį ir portalą apskundė ir Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijai. Ši pripažino, kad savo publikacijomis portalas etikos nepažeidė. Už drąsą ir viešojo intereso gynimą bei nuoseklų skaidrumo sveikatos apsaugos sistemoje reikalavimą medikas ir publicistas vertas LŽS garbės nario vardo, o portalas – žurnalistinės premijos.
Ką besakytų paspaudimus prie kriminalinių istorijų ar nuogų nuotraukų beskaičiuojantys redaktoriai, Artūro Račo tinklaraščio populiarumas įrodo, jog skaitytojams dar patinka ir principingi žurnalistai. Jeigu žurnalistai ir redakcija nedaro kompromisų su sąžine ir profesine etika, tikrai atsiras, kas tai įvertins. „Bernardinų“ redaktorius Audrius Navickas yra minėjęs, jog skaitytojų pervedama finansinė parama sudaro ženklią dalį portalo pajamų.
Visi šie Lietuvos ir užsienio kolegų darbai ir pasirinkimai yra profesinė pagalba ir padrąsinimas mums. Kaip ir ekonominė krizė. Dėl jos sumažėjo darbo pasiūlymų, ir Žurnalistikos instituto studentai truputį ilgiau pasėdėjo paskaitose. Tai reiškia, jie baigė universitetą gal dar ne visai išgręžti redakcijose ir gal dar ne visai nusivylę. Šiemetiniai
absolventai – neeilinis kursas, tą teko girdėti ne iš vieno. Esu tikra, kad prie to prisidėjo ir Mindaugo Nastaravičiaus seminarai pirmajame kurse. Perskaityti du bakalauro darbai (abiejų vadovas – Romas Sakadolskis) dar kartą patvirtina, kad į žurnalistiką ateina ne pėsti. Raminta Jonykaitė pateikia puikių įžvalgų apie žiniasklaidą Prezidento rinkimų metu, o Inga Janiulytė tiria, kaip mūsų darbą ir viešąją erdvę iškreipia ES lėšos, skiriamos „viešinimui“. Tikiuosi, GŽI šią vasarą pristatys bent keletą įdomiausių darbų.
Ekonominis nuosmukis gali duoti naudos visai profesinei bendruomenei. Kuo labiau mus įvarys į kampą, tuo didesnė tikimybė, kad mes emancipuosimės nuo žiniasklaidos verslo, darbdavių, šnekų apie „rinką“, tuo geriau suprasime, kad neprivalome eikvoti savo jėgų kurdami erdvę reklamai. Internetas niekada nesibaigia ir nesustoja. Ar verta savo gyvenimą paskirti produktyviam nelabai prasmingų dalykų rašymui ir copy-paste’inimui vien dėl to, kad “informacija judėtų” ekrane? Čia ne mūsų darbas. Tegul tie, kam to reikia, nusiperka robotus, žodžių generatorius. Reikia ieškoti naujų būdų dirbti žurnalistais. Vienas jų – pasitikėti visuomene ir kalbėtis su ja tiesiogiai.
Graikų žurnalistė, politinio naujienų portalo redaktorė Katerina Kitidi 2011 m. metė darbą ir kartu su kolega Aris Chatzistefanou sukūrė du filmus. „Skolokratija“ (2011) tiria Graikijos valstybės skolos priežastis, „Katastroika“ (2012) pasakoja apie viešojo sektoriaus privatizavimą vadinamosiose išsivysčiusiose pasaulio šalyse. Internete filmus galite žiūrėti nemokamai. Juos finansavo žmonės, po kelis ar keliasdešimt eurų. Žinoma, Graikija didelė šalis, bet ir mes galime iš jų pasimokyti. Graikų žurnalistai tikėjo, jog dirba gindami viešąjį interesą, kad dominuojanti žiniasklaida nepateikia visuomenei svarbios informacijos, ir jie turi tą spragą užpildyti. Jie nuolatos rengė susitikimus, kuriuose informuodavo visuomenę, ką daro, kiek jau padaryta, kas bus daroma toliau. Iš įmonių ir partijų paramos autoriai nepriėmė.
JAV bankrutavus laikraščiams dalis žurnalistų, pačių stipriausių, nuėjo į universitetus ir ten sukūrė pelno nesiekiančius žurnalistikos centrus, ieškodami finansavimo iš fondų, publikuodami savo darbus nemokamai ir taip vėl įgydami teisę į finansavimą iš viešųjų pinigų. ES finansavimas ne pelno siekiančioms žurnalistų organizacijoms nėra taip gerai išvystytas, bet ar jis bus išvystytas, priklauso ir nuo mūsų – ar mes būsime įsitikinę, kad to reikia.
Minčių daug. Bet mes labai pavargę. Bent jau daugelis mūsų. Taip pirmąjį GŽI susirinkimą ŠMC kavinėje ir įvertino pro šalį ėjusi menininkė. Gal Islandijoj jie viską daro lėčiau ir patiria mažiau streso, be to, jie turi karštas maudykles po atviru dangumi žiemą vasarą. O mums reikia rasti savų būdų kaip tvarkytis su žurnalistų perdegimu.
Tai, ką abiturientai sako apie mus, labai svarbu, bet nesiūlau rūpintis įvaizdžiu. Geriau galvokime apie prasmę, apie tai, ką mums patinka daryti, kodėl mylime savo darbą, kaip jaučiamės jį dirbdami, kas mums trukdo jaustis geriau ir dirbti įdomiau, kaip galėtume vieni kitiems padėti. Kai mes nesijausime užguiti, kai įvertinsime savo galią, kai perskaitysime savo darbo sutartį ir pagalvosime, ar ji mums tikrai patinka, kai pasitikėsime savimi, pasitikės mumis ir abiturientai. Ar neturėtų intensyvų protinį darbą dirbantys žurnalistai gauti keletą apmokamų šabo mėnesių bent kas dešimt metų? Kad galėtų keliauti, studijuoti, skaityti, nuodugniai ką nors tyrinėti ir kontempliuoti, kad galėtų būti geresni žurnalistai? Kol emancipacija dar tik vizija, ar nereikėtų pagalvoti apie kolektyvines derybas su darbdaviais šiuo klausimu? Dabar jūs juokiatės. O be reikalo. Mes
geriau juoksimės, grimsime į žalingus įpročius, mokėsime savo psichoterapeutams arba keisime profesiją, užuot susivieniję ir pradėję derybas dėl to, ko mums gyvybiškai reikia?
Dėl tų pasikeitimų, kurie įvyko per dešimtmetį, mes su Mindaugu sakome tą patį, tik iš skirtingų perspektyvų. Stiklinė puspilnė ar pustuštė – tai nuomonės, požiūriai, interpretacijos, galima diskutuoti. Svarbiausia – neabejotinas faktas, kad stiklinė vis dar yra. Todėl verta pokalbį tęsti.
Audra Čepkauskaitė
Susiję straipsniai
