7 žudančios baimės tarpasmeniniuose santykiuose

Gyvename visuomenėje, kurioje šeima, draugystė, santykiai yra idealizuojami ir dažnai pamirštama, jog jie pagal natūralią savo prigimtį negali būti idealūs. Dar blogiau, visi žinome, jog sukurti gerus santykius yra sudėtinga, o dar sudėtingiau juos išlaikyti. Santykiai yra tai, kuo kasdien dalijamės su kitais, dėl to tik mokymasis būti su kitais, mokymasis žaisti drauge, mokymasis būti rimtais bei dalintis savo vidiniu patyrimu gali būti tos priemonės, kurių pagalba praturtinsime tarpusavio bendravimą.

Sąrašo, kurį žmonės sudaro galvodami apie tai, ko norėtų tarpasmeniniuose santykiuose, pradžioje dažnai atsiduria noras rasti tobulą, geriausią partnerį. Be to, dažnai pirmoji užduotis tarpasmeniniuose santykiuose yra svarstymas, kaip kiti suvokia mane ir santykį su manimi. Tačiau, kaip teigia Harville Hendrix, esminis dalykas santykiuose turėtų būti ne geriausio partnerio paieškos, bet mokymasis būti geriausiu partneriu.

Deja, dažnai ignoruojame sunkumus ir nededame pastangų santykiams kurti. Mus valdo baimės, netikrumas, bijome būti atstumti, neįvertinti. Tačiau, kad ir kaip nuo to bėgtume, galime atsidurti situacijose, kuriose išgyvensime nemalonius potyrius. Todėl jei sustosime ir susimąstysime apie tai, kaip sąveikauja mūsų kūnas ir protas, padidinsime galimybes gyventi pilnavertišką gyvenimą, kuriame bus mažiau baimių.

Suvokiame ar ne, baimė mus valdo daugybe būdų. Vaikystėje išmokome elgesio būdų, kuriais reaguojame į bauginančias situacijas.Visa ši patirtis mus lydi tolimesniame mūsų gyvenime ir lemia tai, kaip bendraujame su kitais. Prisiminkime, kaip dažnai vaikams sakoma nebijok, būk drąsus ir pan. Taip ilgainiui užslopiname baimę ir nebegalime įvertinti ar tai realus pavojus, ar tik senas automatinis įprotis. Tokius senus įpročius vadinu baimės refleksais. Šie refleksai susiformavo vaikystėje ir veikia dabar reguliuojant kūno-minčių ryšius.

Galime savęs klausti, kodėl jaučiame įtampą ar skausmą net ir tada kai nėra tam jokio pagrindo. Dažnai šie diskomfortą sukeliantys simptomai ir yra baimės refleksai, kurie apsistoję mūsų kūne. Jei sustotume ir minutėlę pamąstytume, aptiktume skaudžios patirties šešėlius. Būtent baimės refleksai veikia tam, jog apsaugotų nuo skaudžių patyrimų dabar. Deja, tokie „padėjėjai“ dažnai tampa didesne našta, nes to, kas buvo praeityje ir nuo ko reikėjo saugotis, dabar jau gali ir nebebūti.

Kalbu apie 7 žudančias baimes, nes būtent 7 baimės refleksų tipai valdo mus ir neleidžia gyventi pilnavertiško gyvenimo kuriant sėkmingus santykius. Pažvelkime į jas šiek tiek plačiau.

Baimė būti vienam. Tai baimė, jog neatsiras žmogus, kuris patenkins mūsų poreikius. Baiminamės būti palikti ar vertinami kaip nesvarbūs, jaučiame, jog pasaulis nereaguoja į mus. Taigi, ko imamės?

Santykių (bendravimo) baimė. Dėl skaudžios patirties praeityje, emocinis, intymus artumas su kitais žmonėmis atrodo pavojingas. Gyvenimiška patirtis mus išmokė jausti, jog pasaulis nėra saugi vieta, bijome būti sužeisti, todėl atsiribojame nuo santykių (bendravimo) apskritai.

Baimė būti apleistam. Būdami santykyje su kitu žmogumi baiminamės, jog jis mus apleis, nevertins mūsų poreikių ar susidomės kitu partneriu. Taip imame jausti, jog neturime nieko kas mums priklausytų, bijome prarasti, būti apleisti, niekam nereikalingi. Dėl šių priežasčių galime tapti per daug priklausantys arba negalintys įsipareigoti.

Savęs įtvirtinimo baimė. Tikriausiai visi esame pajutę nepriėmimo, atmetimo jausmą ar net baimę dėl to, jog elgiamės ne taip, kaip reikia ar kažkas nori. Dėl to galime imti bijoti įtvirtinti save, neišsakome savo norų, poreikių kitiems.

Baimė būti nepripažintam. Kai tarpasmeniniuose santykiuose nejaučiame, jog esame pripažįstami, imame jausti, jog nerūpime kitiems. Taip auga supratimas, jog nėra prasmės toliau tokius santykius plėtoti. Kartu imame manyti, jog kiti mus vertins, mylės, gerbs tik tada, kai būsime tokie, kokius jie nori mus matyti.

Sėkmės ir nesėkmės baimė. Kai esame mylėję ir praradę, bandę ir suklydę, galime imti bijoti atsiverti, kurti naujus santykius. Kita vertus, kai mums pavyksta, kai laimime (tikėtina, kitų laimės kaina) galime imti jausti kaltę, keršto baimę. Taip išmokstame laikytis toliau nuo meilės ir tikrojo gyvenimo, nerizikuodami patirti sėkmę ar nesėkmę. Galime jausti, jog pasaulis tarsi neleidžia gyventi pilnavertiškai ar jaučiame kaltę, baimę dėl to, jog gyvename gyvybingą, pilnavertišką gyvenimą.

Baimė gyventi gyvybingą, pilnavertišką gyvenimą. Mūsų atvirumas, kūrybiškumas dažnai susiduria su kliūtimis, susijusiomis su šeima, darbu, religija, kultūra ar visuomene. Galvojame, jog turime apriboti savo gyvybingumą tam, jog pateisintume egzistuojančias normas, nustatytas ribas.

Pateikiame kelis svarbiausius patarimus, į ką reiktų atkreipti dėmesį, pradedant kovą su baime.

Kvėpavimas. Susikoncentravimas į kvėpavimą yra vienas svarbiausių dirbant su baime. Baimė gyvuoja ne tik prote, bet ir kūne. Šio teiginio įrodymas yra skausmas krūtinėje, virpanti širdis, sausa burna, drėgni delnai ir kitos kūno reakcijos, susijusios su baimės patyrimu. Kuomet išgyvename baimę, nebekreipiame dėmesio į savo kvėpavimą ir taip sumažiname galimybę jaustis gyvybingi ir sveiki. Kita vertus, kuomet neigiame, blokuojame baimę, taip pat užkertame kelią sau jaustis gerai. Kvėpavimo pratimai padeda išmokti sutelkti dėmesį į savo kūną, beimes bei teigiamus dalykus.

Gyvybingumo žurnalas. Tai užrašai, kuriuose galima pasižymėti savo jausmus, mintis, vaizdinius, prisiminimus. Rašymas ne tik padeda susikoncentruoti ir klasifikuoti mintis, jausmus, bet ir leidžia įvertinti pokyčius.Užrašų skaitymas padeda įvertinti patirtį, kurią sukaupiame kelionėje į save.

Fiziniai pratimai. Ilgą laiką pripažįstama, jog norint atsikratyti baimės, reikia lygiavertiškai dirbti su savo kūnu ir mintimis. Ankstyvame amžiuje reakcija į skausmingą patyrimą buvo įkalinta viduje. Kai buvome maži, dažnai buvo per daug pavojinga, draudžiama ar negalima verkti, šaukti, stumdytis ar pykti. Šie užslėpti jausmai tapo įkalinti kūne, o bėgant laikui užslėpti jausmai, mintys, vaizdiniai, elgesys tapo automatiški ir įprasti išreiškiant save. Todėl norint tai įveikti, svarbu suprasti minčių-kūno-santykių sąsajas tam, jog būtų galima sumažinti įtampą.

Raskite žmogų, su kuriuo galėtumėte pasikalbėti. Galimybė pasidalinti savo jausmais su kitu žmogumi labai padeda sumažinti baimę. Pradėję gilintis į save, galime pastebėti, jog baimė dar labiau suintensyvėjo, gali iškilti skausmingi prisiminimai, patirtys, tačiau vietoj to, kad visa tai nustumtumėte į tamsų kampą, leiskite patirčiai būti, o ne slopinkite ją. Gali atrodyti, jog šalia tikrai nėra žmogaus, su kuriuo galėtumėte pasidalinti vidiniu patyrimu. Tačiau didžiausia bėda ta, jog baimės dažnai būna iracionalios! Kai kurie žmonės jaučia, jog niekas nenori jų klausytis, bet nepamirškime, jog visi turime tam tikrų baimių, o tie, kurie sako, jog nieko nebijo, yra tiesiog melagiai, meluojantys patys sau. Pasikalbėjimas su kitu žmogumi gali mums padėti pasijausti geriau, tuo pačiu padėsime ir kitiems jaustis geriau, suprasti savo pačių jausmus.

Nuskandink monstrą. Reikia nepamiršti, jog mūsų baimė atsirado praeityje, kai dar buvome maži ir viskas atrodė baugiai, o baimė apsigyveno galvoje kaip didžiulis monstras. Tačiau dabar svarbu suprasti, jog suaugome ir turime jėgų jį įveikti. Šiam tikslui gali padėti monstro skandinimo pratimas.

Užmerkite akis ir pabandykite pajausti kurioje kūno dalyje baimė apsistojusi. Tada vidiniu žvilgsniu suteikite baimei monstro pavidalą, vizualizuokite visas monstro detales, matykite jį kaip tik galite didžiausią ir baisiausią. Darykite tai kelias minutes. Tada ištarkite žodžius: „Tai buvo tada“.

Dabar vaizduokite monstrą skęstantį iki tol, kol jis sumažės iki tokio dydžio, jog tilps jums į delnus. Ištarkite „Tai yra dabar“. Kartokite pratimą tol, kol galėsite nuskandinti monstrą, t.y. jis taps mažu ir nebevaldys jūsų.

Tada pažvelkite į mažyti monstriuką ir vertinkite jį kaip vertingą savęs dalį, kuri bus naudinga, kai reikės įvertinti galimą pavojų. Tuomet ištarkite: „Ačiū, kad padedi man, kai to labai reikia. Vertinu tave, bet dabar gali pailsėti“.

Šis monstro skandinimo pratimas iš pradžių gali pasirodyti juokingas, tačiau iš tikro jis turi didelę galią, nes:

susikoncentruojate į savo kūną;

pastebite, kaip įtampa valdo jus ir jūsų santykius;

didinate gebėjimą valdyti savo mintis ir kūną.

Atliekant pratimus reikia nepamiršti, jog visa tai, ką atrasime, nėra gera ar bloga, teisinga ar klaidinga. Jausmai niekada nėra geri ar blogi, priimtini ar ne, jie tiesiog yra ir reikia juos pažinti, priimti ir taip gyventi kokybiškesnį gyvenimą.

Rūta Mazilauskaitė,

psichika.eu

Pagal:

L. E. Hedges (2013). Overcoming Our Relationship Fears.