Sulaukti šimto metų nesutrukdė net vėžys (2)

Bulvių plokštainis ant pietų stalo ar kiaulienos dešrelės, mėgstamas darbas net ir miego sąskaita, gyvenimas be šeimos. Medikai veikiausiai šiuos faktorius paminėtų kaip galinčius sukelti įvairių ligų ir tikrai siūlytų riebų maistą keisti į šviežias daržoves, turėti reguliarų dienos režimą, o veikiausiai – ir sukurti šeimą, jei norėtum sulaukti šimto metų. Tačiau prieš kelias dienas atšventęs savo šimtąjį gimtadienį Jozeph Mačėnas prieštarauja šiems sveikiems ilgo gyvenimo dėsniams.

Reklama

Sirgo prostatos vėžiu

Šimtametis mūsų tautietis šiuo metu slaugomas Palangos reabilitacijos ligoninėje. Tačiau šis reabilitacijos etapas – antrasis atvejis per visą ilgą J. Mačėno gyvenimą, kai jam teko gulėti ligoninėje. Pirmą kartą ir vienintelį iki tikrai brandžios senatvės gydėsi Vokietijoje. Tąkart jam buvo išoperuotas prostatos vėžys. Taip sėkmingai persirgta liga leido vyrui net sulaukti šimto metų.

Šimtametis su šypsena pasakojo, kad gydomas gero draugo paprašė po operacijos palikti rašytinį įrodymą, jog esąs visiškai sveikas. Tad chirurgas ir paliko raštelį, kuriame įrašė: „Aš išpjoviau tau tą ligą“.

„Tą raštelį dar ilgai saugojau“, - šypsojosi šimtametis.

Vaikus gydė cukrumi

Ši baisi, bet sėkmingai išgydyta liga buvo vienintelis rimtas susirgimas per šimtą J. Marčėno gyvenimo metų. Vyras sakė niekada net negėręs antibiotikų. „Tada ir tų vaistų nebuvo, - kalba apie vaikystę. – Jei kuris susirgdavo, vaikui duodavo duonos su cukrumi pačiulpti. Sakydavo: „Oi, serga, reikia cukrelio duot. Pasveiks“. Žolelėm dar girdydavo,  čiobrelių lašiuko duodavo su cukrum pačiulpt. Jei kas susirgdavo, reikėdavo daktaro, bet neturėdavo pinigų daktarui duoti, tad ir gydydavosi patys.

Ir šitaip slaugydavo net ne mama – ji mirė, susirgusi skarlatina, kai būsimam šimtamečiui tebuvo devyneri. Penkis sūnus užaugino tėvelis, kaip meiliai jį dar dabar vadina šimtametis. Padedamas seserų.

Pats stebisi

Jozeph, antras vaikas šeimoje, savos taip niekada ir nesukūrė. „Buvau priverstas daug keliauti, iš vienos valstybės į kitą. Amerikoje penkiasdešimt gyvenau, ir Vokietijoje teko,  - paklaustas pasakojo, bet be menkiausios liūdesio užuominos, o su plačia šypsena. – Visur tampė mane po visą pasaulį, o aš vis dar gyvas“.

Pokalbio metu ne kartą šimtamečiui išsprūsta lyg ir nusistebėjimas, kaip sugebėjęs jis sulaukti tokio išskirtinio jubiliejaus: „Keista. Aš vis galvoju, kaip čia yra. Visaip kentėt reikėjo – ir valgęs, ir „nedavalgęs“. Ir visą pasauly išlakstęs“. Tačiau dabar, suėjus šimtui, sako vis pagalvojąs: „Įdomu, o kas bus toliau? Kiek dar?“

Žvalus senolis žavėjo savo puikia nuotaika, ne vieną klausimą išgirdęs, kvatojosi, o šypsena viso pokalbio metu beveik nenuslinko nuo veido. Dar ir laikraščius sako galįs paskaityti, tik jau su didinimo stiklu, nes turįs kataraktą. Galįs ir pats paeiti (iš fotosesijos ligoninės svetainėje grįžo įsikibęs straipsnio autorei į parankę). Akivaizdžiai norėjo pats savo kojomis ten ir nueiti, bet itin rūpestinga slaugytoja šimtametį kone prievarta įsodino į vežimėlį.

Nerūkė, negėrė

Be abejo, šio interviu tikslas – rasti tą stebuklingą ilgo gyvenimo receptą, bet kai kurie atsakymai medikus, ko gero, nuviltų. Pavyzdžiui, J. Mačėnas labiausiai mėgsta tikrus lietuviškus valgius – kiaulienos dešreles ir bulvių plokštainį. Daržovių nelabai, paklaustas apie vaisius irgi su šypsena purto galvą.

Taigi sveika mityba atkrenta. O kaip su žalingais įpročiais? Prisipažįsta jaunystėje karo metu bandęs rūkyti, bet netrukus metęs, nes cigarečių nebuvo, rūkalai  nuorūkas rankiodavę nuo žemės. Sako nebuvęs ir „pijokas“. Retkarčiais tik alaus išgerdavęs.

Širdžiai mielas darbas

Ir vis dėlto atsakymas į esminį klausimą slypėjo ne šimtamečio žodžiuose, o veide – nuoširdžioje šypsenoje ir šiltame žvilgsnyje. Tiesiai paklaustas, ką daryti ar ko nedaryti, kad sulauktum šimto metų, atsakė: „Čia laimės dalykas“. Šių eilučių autorė ne iš karto pagavo senolio mintį. Pasirodo, jis kalbąs ne apie likimą, bet apie būseną. „Taip, taip, laimė, - patylėjęs pakartojo. – Padarai kokį gražų paveikslą – tokį gražų, tokį didelį, ir patenkintas, kad padarei. Aš siekiau gražiai tapyti. Ir linksmas visą laiką buvau, kad tik kas gerai pavyksta. Daug mano paveikslų yra Amerikoje ir čia, Lietuvoje“.

Širdžiai mielas darbas J. Mačėnui kartais trikdė net miego režimą. Jei nespėdavo, tekdavo paveikslą užbaigti ir naktį. Juk „meno srity“ neįmanoma gyventi pagal griežtą režimą, - šypsodamasis paaiškina.

Visada pasitikėjo Dievu

Veikiausiai dar viena J. Mačėno ilgaamžiškumo paslaptis – pasitenkinimas tuo, ką turi. „Nesu aš iš tų, kurie skųstųsi. Kaip yra, taip ir gerai. Čia jau ištvirkėlis, jei skundžiasi, kad tas ar anas jam negerai“, - net pyktelėjo vien pagalvojęs apie tokius bambeklius.

Ir, nors J. Mačėnas ir gyveno vienas, bet niekada nebuvo ir nėra vienišas. Jei šalia nebuvo žmogaus, niekuomet neprarado pasitikėjimo Dievu. Lankė bažnyčią ir Amerikoje, ir Vokietijoje.

O šiuo metu yra prižiūrimas, kaip jis sako – brolėno. Brolio sūnaus.

Pensininkas tapo dailės studentu

Gimęs 1912 m. lapkričio 16 d. J. Mačėnas labai domėjosi daile, mokėsi jos privačiai, o būdamas pensijoje 1979-1982 m. studijavo Richardo J. Daley koledže Čikagoje. Yra nutapęs peizažų, natiurmortų, portretų, surengęs individualias parodas Naujajame Bafale, M. K. Čiurlionio galerijoje Čikagoje, Ilinojaus valstijoje, dalyvavęs daugelyje grupinių dailės parodų. Jo kūriniai pasklido po privačias kolekcijas. Dalį savo darbų – žymių Lietuvos asmenų portretų galeriją (51 drobė) dovanojo Troškūnų vienuolynui (1996 m.).

J. Mačėnas yra Lietuvių dailininkų sąjungos, Amerikiečių dailės klubo ir Baltijos Amerikos lietuvių fondo narys.

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt