16 ir 584 – tiek pernai ŽIV ir hepatitu užsikrėtusių donorų davė kraujo

Per Lietuvą nuvilnijusi žinia apie ŽIV infekuotą kraujo donorę, kaip tvirtina specialistai, visai ne skandalas, o tik vienas iš keliolikos atvejų per metus – jei kalbama tik apie Žmogaus Imuniteto Virusą. Skaičių dauginkime iš kelių šimtų, jei prabylama apie hepatitą. O kur dar sifilio atvejai? Tačiau valstybinės institucijos pacientus ramina – visų šių donorų kraujas sunaikinamas ir pas pacientus nepatenka. 

Reklama

Užsikrėtė vėliau

Nerimą šalyje sukėlė praėjusią savaitę žiniasklaidoje paskelbta informacija, kad rugpjūtį ŽIV diagnozė nustatyta klaipėdietei, iki tol buvusiai aktyvia donore. Paskutinį kartą (iki ŽIV diagnozės) moteris kraujo atlygintinai davusi kovo mėnesį. Paaiškėjus, kad donorė infekuota, Nacionalinis kraujo centras (NKC) pakartotinai atliko keturių paskutinių šios donorės donacijų tyrimus dėl ŽIV, hepatito B ir hepatito C virusų. NKC tvirtina, kad pakartotinų tyrimų rezultatai buvo neigiami, kaip ir pirminiai rezultatai. „Todėl galima drąsiai teigti, jog šis donoras užsikrėtė vėliau, nei davė kraujo VšĮ Nacionaliniame kraujo centre“, - skelbiama NKC viešame pranešime.

 Tame pačiame pranešime aiškinama, kad NKC donorų kraują tiria šiuo metu pasaulyje pažangiausiu metodu – nukleino rūgščių tyrimu, kurio metodiką naudojant ŽIV-1 viruso lango periodas yra „vos 6 dienos“. „Lango periodu“ vadinamas laikotarpis nuo viruso patekimo į organizmą iki imuninės sistemos atsako, kai organizme pradeda gamintis antikūnai.

 „Tik tuomet, kai įgyvendinamos dvi pagrindinės sąlygos – neatlygintina kraujo donorystė ir atliekami pažangiausi kraujo tyrimo metodai – galima užtikrinti maksimalų kraujo ir jo komponentų saugumą“, - sako NKC direktorius Vytenis Kalibatas.

Atvirai – problemos nėra?

  „Atvirai pasakius, aš net problemos nematau, - kalbėdama apie žiniasklaidoje paviešintą užsikrėtusios ŽIV donorės atvejį „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė NKC atstovė spaudai Jūratė Vaidelienė. – Juk Klaipėdos ligoninės, kurioje buvo perpiltas šios donorės kraujas, vadovas pasakė, kad pacientas neužkrėstas ŽIV“.

 Iš tiesų Klaipėdos universitetinės ligoninės vyriausiasis gydytojas prof. habil. dr. Vinsas Janušonis viešai tai patvirtino, pridurdamas, kad už kraujo kokybę yra atsakinga ne ligoninė, o jį tiekiantis Nacionalinis kraujo centras.

 Minima donorė kovo mėnesį davė standartinę kraujo dozę, 450 ml, taip pat – 15-20 ml. tyrimams. Už kraują moteriai buvo sumokėta 40 litų. Pernai tomis pačiomis sąlygomis moteris davė kraujo tris kartus.

 „Vakarų Lietuvos medicinai“ paprašius paaiškinti, kaip vykdama donorų atranka ir vykdama jų kraujo ištyrimo tvarka, NKC atstovė žurnalistę nukreipė pasigilinti į Teisės aktus.

SAM išvados - šiandien

 NKC portalui nepateikė atsakymo, kiek kainuoja ištirti vieno donoro kraują, nepateikė nei savo pozicijos, kaip būtų galima pataisyti padėtį tiriant donorų kraują. Vakar konkrečių žingsnių įvardinti dar negalėįo ir Sveikatos apsaugos ministerija (SAM), tačiau jos pradėto tyrimo išvados visuomenei turi būti pateiktos šiandien. Taip „Vakarų Lietuvos medicinai“ patvirtino Ryšių su visuomene specialistė Guoda Šalčiūtė. Tačiau yra Lietuvoje institucijų, kurios ir dabar mato būdų, kaip užtikrinti donorų kraujo saugumą, nors minimu atveju, kaip ir kitos, problemos nemato. „Tai žiniasklaida paskleidė žinią, kad donoras yra infekuotas, bet iš tiesų ŽIV nustatytas asmeniui, kuris prieš penkis mėnesius buvo davęs kraujo, - situaciją aiškino Nacionalinio užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro direktorius dr. Saulius Čaplinskas. – Ir iš tiesų Klaipėdos gydytojai gerai atliko savo darbą, nes pagal pacientės simptomus įtarė ją galint būti infekuotą. Tyrimai tai patvirtino. Tuomet, kaip įprasta tokiais atvejais, buvo stengiamasi išsiaiškinti, kokiu keliu ji galėjo užsikrėsti, ką ji darė. Taip ir paaiškėjo, kad prieš penkis mėnesius ji buvo davusi kraujo. Tačiau, kaip jau žinome, tuo metu ji nebuvo užsikrėtusi. O jeigu tuo metu būtų buvęs latentinis ŽIV laikotarpis, tai pacientas, kuriam perpiltas jos kraujas, jau būtų buvęs infekuotas. Na, nebent jam kraujas buvo perpiltas tik prieš kokias tris savaites, tuomet irgi tektų atlikti tyrimus pakartotinai po mėnesio“.

 Užsikrėtusi ne ilgiau dviejų mėnesių?

 Daktaras išvardijo ir daugiau argumentų, patvirtinančių, kad minima pacientė, labai tikėtina, paskutinį kartą duodama kraujo nebuvusi infekuota. „Jos kraujyje – labai didelis ŽIV viruso kiekis. Tai labai primena AIDS stadiją, bet tokiu atveju ji ŽIV turėjo sirgti bent 5 metus. Arba tokie požymiai būna ką tik apsikrėtus ŽIV, tai yra, nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Kadangi moteris paskutinį kartą kraujo davė prieš penkis mėnesius, ir tyrimai parodė neigiamą rezultatą, tad galima manyti, kad ji ne tik tuo metu nesirgo, bet ir neturėjo latentinio ligos laikotarpio“, - išsamiai aiškino portalo pašnekovas.

 ULAC direktoriaus teigimu, minima moteris ŽIV greičiausiai užsikrėtė heteroseksualių santykių metu. Liovęsis kalbėti apie donorinio kraujo saugumą S. Čaplinskas pasakė minimoje istorijoje įžvelgiąs kur kas didesnę problemą: „Moteris yra jauna, lytiškai aktyvi, o esant tokiam dideliam viruso kiekiui, užsikrėsti ŽIV intymių santykių metu yra 90 procentų. Praktiškai kas penkti lytiniai santykiai gali baigtis viruso perdavimu. Tačiau šiuo metu ji yra gydama, jai skirti vaistai, tad rizika sumažėjusi, bet juk nežinome, kiek laiko ji buvo užsikrėtusi ir turėjo intymių santykių“.

 Sunaikinama per porą šimtų donacijų

 Infekuotas donoras, paprastai – atlygintinas, pasak S. Čaplinsko, nėra retas atvejis. Anot jo, tarp tūkstančių donorų kasmet pasitaiko ir hepatito, ir sifilio atvejų: „Iš 70 tūkstančių kraujo donacijų pernai 16 atvejų nustatytas ŽIV. Tai daug daugiau, nei Estijoje, kurioje yra tik neatlygintina donorystė, nors apskritai ŽIV užsikrėtusių Estijos gyventojų yra 11 kartų daugiau, nei Lietuvos. Tačiau Lietuvoje perpilant kraują nuo šimto iki dviejų šimtų kartų didesnė rizika užsikrėsti hepatitu, nei ŽIV, nes ir sergančiųjų šia liga yra daugiau, ir tarp donorų jų per metus pasitaiko keli šimtai.

Užkrėstas kraujas yra sunaikinamas ir tikrai nepatenka pas pacientus. O apskritai kraujo saugumui užtikrinti yra trys sprendimo būdai: numeris vienas – nemokama donorystė, numeris du – nemokama donorystė, numeris trys – šiuolaikiniai laboratoriniai tyrimai“. Pašnekovo teigimu, Lietuva turi puikią aukščiausios kokybės įrangą, tad su laboratoriniais tyrimais viskas yra gerai. O štai su donorų atranka – sudėtingiau.

 Tiesa, daktaras atkreipia dėmesį, kad net ir esant puikiems kraujo tyrimams (tai yra, nerodantiems nei ŽIV, nei hepatito, nei sifilio ar kitų ligų), išlieka latentinio laikotarpio rizika. „Daugelyje šalių vykdoma tokia praktika, kad donoro kraujas laikomas kraujo banke tris mėnesius, po to pakartotinai duodama kraujo, ir jei šįkart tyrimai vėl puikūs, perpylimui naudojamas pirmosios dotacijos kraujas, - apie paprastą sprendimo būdą pasakojo ULAC vadovas. – Pas mus irgi stengiamasi eiti šiuo keliu, bet kraujo Lietuvoje apskritai yra per mažai“.

 Tyrimus atlieka iš karto

 Kraujo donorų asociacijos „Gyvybės lašas“ prezidentas Tomas Čepas mano, kad žiniasklaidos paviešintas atvejis apie ŽIV, nustatytą moteriai, kuri mažiau nei prieš pusmetį davė kraujo, pakenktų donorystės idėjai. T. Čepo manymu, šiuo atveju pavojaus pacientų sveikatai nėra, nes „nėra šimtu procentų patvirtinta, kad būtų perpiltas užkrėstas kraujas. Bet kuriuo atveju visų donorų kraujas tiriamas iš karto. Rytojaus dieną telefonu jau galima sužinoti tyrimų rezultatus. Jei aptinka kažką, jie patys skambina donorui ir praneša. Mano nuomone, šis atvejis – tėra visuomenės švietimas apie donorystę. Tik reikia šviesti taisyklingai ir tvarkingai“.

 Donorų atranka ir jų kraujo privalomi tyrimai

 Kraujo donorų sveikatos tikrinimo tvarkos apraše skelbiama tokia kraujo donorų medicininė „Kraujo donorų medicininę atranką sudaro: anamnezės surinkimas, medicininė donoro apžiūra, atkreipiant dėmesį į bendrą jo kūno išsivystymą, psichinę ir emocinę būklę, intoksikacijos alkoholiu arba psichiką veikiančiais medikamentais ar narkotinėmis medžiagomis požymius, silpnumą, išsekimą, mažakraujystę. Oda turi būti sveika, jos vientisumas nepažeistas infekcijų, injekcijų ar kitokių sužeidimų. Donoro pulsas turi būti ritmiškas, jo dažnis – nuo 50 iki 100 kartų per minutę. Sistolinis arterinis kraujo spaudimas – 180–100, diastolinis – 100– 50 mm Hg“.

 Prieš kiekvieną kraujo davimą ir po jo donorams atliekami šie tyrimai: hemoglobino koncentracijos nustatymas; kraujo grupės pagal ABO sistemos antigenus; rezus priklausomybės pagal D antigeną; pirminiams donorams – Kell antigeno nustatymas.

 Po pirmojo kraujo davimo donorams vyrams nustatomi antikūnai prieš eritrocitus. Tolesnių donacijų metu apie tyrimo būtinumą sprendžia gydytojas, įvertinęs donoro transfuzinę anamnezę. Moterims donorėms imuninių antikūnų tyrimas atliekamas po pirmojo kraujo davimo ir kas 6 mėnesius, ar kai to reikalauja atranką atliekantis gydytoja.

 Po kiekvieno kraujo davimo atliekami dar šie tyrimai: serologinis sifilio; hepatito B paviršinio antigeno; hepatito C viruso antikūnų; virusų ŽIV–I ir ŽIV–II antikūnų.

 Ligita Sinušienė

 ligita@vlmedicina.lt