Prisijaukinti senatvę, arba Leisk gyvenimui būti tokiam, koks yra, ir atsipalaiduok (1)

Niekas nenori mirti jaunas, bet niekas nenori ir pasenti. Kaip suderinti šią prieštarą? Svarstau apie tai spalio 1-ąją – taip pat ir Pagyvenusių žmonių dieną. (Pasirodo, tądien minima ir Europos depresijos, ir Tarptautinė hepatito diena.) Kodėl spalio pirmoji – gal kad pradeda kristi pirmieji lapai? 

Reklama

Perkopusi keturias dešimtis pastebėjau, kad pradedu matyti daugiau vyresnių, netgi senų veidų nei jaunų, labiau į juos atkreipti dėmesį, lyginti su savimi. Senatvė, kuri atrodė kažkur toli už horizonto, tarsi esanti kitoje planetoje, ėmė artėti šiapus link, pamažu ryškėti jos kontūrai.

Taigi spalio 1-ąją dar labiau įsimąstau apie senatvę. Mintys, nuojautos, įsivaizdavimai, prietarai bando sugulti popieriuje. Bet jaučiu, kad čia kažkas ne taip, kažko lyg trūksta. Vis dėlto ar dera postringauti apie senatvės vyną tam, kuris šio dar nėra ragavęs? Jaučiu, jog kai kam tai gali pasirodyti kaip šventvagystė. Taigi kreipiuosi į savo buvusią mokytoją ir esamą bičiulę Dalią Bindokienę, kuriai vos prieš keletą dienų sukako 82-eji. Sutariame, kad kiekvieną mano teorinį pamąstymą palydės jos gyvas liudijimas, kuris mane „nutupdys ant žemės“, o gal ir patvirtins vieną kitą mano nuojautą bei padės labiau prisijaukinti tą ne itin viliojantį, tačiau trokštant ilgo gyvenimo neišvengiamą jo tarpsnį – senatvę. (Mokytojos mintys užrašytos kursyvu.)

Iš tiesų niekas nenori mirti jaunas, bet taip pat ir pasenti. Tai yra tiesa. Nebent pasenti taip, kad dar turėtum jėgų pats savimi pasirūpinti, kad nereikėtų būti prižiūrimam kitų. Kad tiesiog būtum sąmoningas. Tada pasenti nėra taip baisu.

Įdomu, kada įsitvirtino eufemizmas „pagyvenęs“? Nuo kada žodį „senas“ vartoti tapo nepadoru? Galbūt, kai pati senatvė tapo „nepadori“? O ar ji kada buvo kitokia?

Tikrai jaučiu tą jaunystės kultą. Seni žmonės tapo tarsi atskira bendruomenė. Turi drovėtis, jog esi senas, ypač būdamas tarp jaunų. Jautiesi tarsi būtum nevisavertis, „ne savo vietoje“. Tačiau, kiek atsimenu, mano jaunystėje, atrodo, niekas per daug nekreipdavo dėmesio į žmogaus amžių. O šiandien dar pajėgūs pagyvenę žmonės nušalinami nuo darbo. Jau penkiasdešimtmetis laikomas senu. Tas jaunystės kultas labai veikia žmones. Pavyzdžiui, vienas kaimynas, norėdamas mane įžeisti, pradėjo mane vadinti „močiute“. Jam atrodė, jog jis taip mane pažemins. Tada aš jam atsikirtau, kad „močiutė“ – visai gražus pasakymas. Dažnai esu pavadinama „močiute“, tačiau jau kitomis aplinkybėmis, o ypač moterų. Tačiau vyrai beveik visada į mane kreipiasi „ponia“. Tai iš tiesų labai malonu ir man taip norėtųsi, kad manė vis dėlto vadintų „ponia“, o ne „močiute“. Kartą pavadinta močiute, netgi atsikirtau: „Ačiū, anūkėle.“

Jei būčiau gyvenusi prieš kokį šimtmetį, tikriausiai jau būčiau sena, o gal greičiau susenusi – nors man kiek per keturiasdešimt. Jei būčiau vaikas – keturiasdešimtmetis man atrodytų mažų mažiausiai nebe jaunas. Per televizijos žinias šešiasdešimtmetis neretai pavadinamas „senoliu“. Tačiau septynias dešimtis perkopusio valstybės prezidento taip pavadinti turbūt neapsiverstų liežuvis. Popiežius yra senas, taip pat ir Dalai Lama, tačiau jų atveju amžius kažkaip nebetenka prasmės, netampa pagrindiniu skiriamuoju bruožu. Man, įžengusiai į penktąją dešimtį, mano tėvai, kuriems per septyniasdešimt, nieku gyvu neatrodo seni...

Mane taip pat labai stebina, kai per žinias praneša, jog automobilis partrenkė „senolį“, kuriam, pasirodo, 65-eri. Tai labai paveikia, skamba tarsi žmogaus nurašymas. Žmogus tampa per anksti pasendinamas. Taip pat esama žmonių, kurie jau yra garbaus amžiaus, tačiau niekaip negalėtum pavadinti jo „senoliu“.

Vadinasi, senatvė ganėtinai reliatyvus dalykas. Galbūt tai galėtų bent kiek paguosti tuos, kurie nenori mirti jauni, bet bijo pasenti? Vis dėlto liga, skausmas, jėgų praradimas ir mirtis yra objektyvūs. Tad bepigu postringauti apie senatvės grožį, kai dar nesi „pagyvenęs“, kai nesergi ir tau nieko neskauda, o mirtis, rodos, kažkur toli toli už horizonto.

Tiesa, galbūt kai kuriems „pagyvenusiems“ mirtis taip pat atrodo tolima ar netgi neegzistuojanti, o gal paprasčiausiai apie ją stengiamasi negalvoti. Gal taip ir geriau. Kažkoks mąstytojas yra pasakęs: „Ten, kur aš esu, ten nėra mirties, ten kur yra mirtis, ten nėra manęs.“ Paguodžia? Tačiau teko girdėti vieną septyniasdešimtmetį, galvojantį apie „jaunesnio“ automobilio pirkimą, kurio užtektų iki dešimties metų...Vadinasi, žmogus jau skaičiuoja, kiek jam liko gyventi...

Liga, skausmas iš tiesų labai veikia žmogų. Tačiau man atrodo, kad kai kurie seni žmonės net ir sirgdami išlaiko savo vidinį jaunatviškumą. Galbūt tai priklauso nuo žmogaus charakterio. Vienas, atrodo, tik ir gyvena savo ligomis, vien apie jas kalba. O kitas – priešingai, nors ir kamuojamas ligų, atrodo labai gyvybiškas. Ar dera postringauti apie senatvės grožį, poetiškai ją lyginti su rudeniu, nusidažančiu dar gražesnėmis spalvomis nei pavasarį? Sunku pasakyti. Tiesiog reikia susitaikyti, jog toks yra gyvenimas, tokia jo eiga ir kad tu nesi toks vienas. Senatvė yra natūralus dalykas, ir gerai, jei tau pavyksta tas „rudenines spalvas“ išlaikyti. Tačiau senatvė iš tiesų gali būti graži ir netgi turtingesnė, prasmingesnė, nei ankstesni gyvenimo tarpsniai. Esama labai turtingos sielos senų žmonių.

Ar pagalvoju apie mirtį? – taip. Labai dažnai vakare užrakinusi duris ištraukiu raktą, kad jeigu kas man nutiktų, būtų galima įeiti. Taip pat esu pasakiusi kaimynei, jei ilgiau nepasirodysiu, kad pas mane užeitų. Bijau tik vieno dalyko – kad nerastų manęs staiga mirusios kokioje nors trikdančioje situacijoje, atrodančios netvarkingai. Taip pat pagalvoju, koks likimas man mirus lauktų mano katino, kuris yra tikras vienišius, ir niekas nežinos, kaip su juo reikia elgtis... Nors negalvoju, kiek man dar liko gyventi, bet žinau, kad mirti galiu bet kada. Tačiau dėl to nejaučiu jokios įtampos.

Vis dėlto tikriausiai senatvės rūšių yra tiek, kiek ir pagyvenusių žmonių. Psichologai teigia, kad kiekvieno žmogaus laimės jausmas, kad ir kas nutiktų, išlieka pastovus. Vadinasi, galima daryti prielaidą, jog kaip jauteisi būdamas vaikas, jaunuolis ar vidutinio amžiaus, panašiai jausiesi ir senas...

Man atrodo, kad pagrindiniai charakterio bruožai, „stuburas“, vertybės išlieka per visą gyvenimą, nepaisant to, kiek gyvenimas tave „šlifuoja“, kiek tave praturtina ir kiek atima. Manau, kad toks, koks buvai vaikas, koks jaunystėje – toks ir išlieki. Galvoju, kad senatvė žmogaus kardinaliai negali pasikeisti. Pats „medis“ nesikeičia, tik jo „šakos“ – vienos nulūžta, kitos išauga. Todėl manau, kad žmogus vien dėl to, kad paseno, negali tapti kur kas nelaimingesnis, nei buvo anksčiau. Kita vertus, vieni dalykai teikia laimę jaunystėje, kiti – vyresniame amžiuje. Jaunystėje – tai meilė, sėkmė darbe, o senatvėje – bendravimas, švari sąžinė ir laisvė veikti, ką nori.

Taip pat teko girdėti posakį, senatvėje išryškėja, kas žmogus yra. Kad senatvė turbūt yra tas laikotarpis, kai žmogus būna gražiausias – ta prasme, nes jis yra tikriausias. Tačiau taip pat geriau matosi ir, tarkime, pyktis, kurį jis visą laiką nešiojosi...

Ar labai pasikeičiau atėjus senatvei? Galbūt tapau atlaidesnė, pakantesnė. Taip pat matau savo anksčiau padarytas klaidas ir šiandien panašiose situacijose elgčiausi kitaip. Tačiau, kad būčiau tapusi dvasiškai brandesnė – nepasakyčiau. Aš apskritai niekada nesijaučiau esanti labai brandi, dvasiškai stipri. Visą laiką mano dvasinis gyvenimas buvo kažkoks neramus, kupinas kritimų ir kilimų. Toks, koks jis buvo jaunystėje, toks liko ir dabar. Tačiau dabar man atrodo, jog aš labiau pažįstu Dievą ir labiau randu į ką atsiremti. Jaučiu, kad jis tikrai padeda. Taigi taip nebepuolu į neviltį kaip anksčiau. Tikėjimas mane labai stiprina ir padeda gyventi.

Ko labiausiai trūksta, reikia senam žmogui ir ką jam galėtume duoti mes, jaunesni, valdžia, valstybė? Turbūt čia pirmiausia prabylama apie skurdą, mažas pensijas. Tačiau ar iš tiesų pinigai išspręstų viską? Ar tikrai senam žmogui jų reikia labiausiai? Ar galima už juos nupirkti gerą savijautą, džiaugsmą, laimę ir meilę? Na, taip, modernesnį dirbtinį sąnarį, geresnį akies lęšiuką, dantų implantus vietoje nesilaikančių protezų, vietą geresniuose senelių namuose, žmogų, ateinantį sutvarkyti namų ir atnešantį produktų. Tai, žinoma, yra labai svarbu, tačiau ar iš tiesų, patenkinus šiuos esminius poreikius, rastųsi pilnatvė ir dvasios ramybė, jei jų nebuvo anksčiau, prieš užklumpant senatvės negandoms?

Nors geros savijautos ir laimės už pinigus nenupirksi, tačiau skurdas žlugo, neigiamai keičia žmogų ir neigiamai veikia jo dvasinį gyvenimą. Senutei, kuri po daugiabučio langu turi įsirengusi varganą daržiuką, kad šlubuodama savo daržoves galėtų nunešti į turgų ir taip užsidirbti – sunku spindėti laime ir džiaugsmu. Žmogaus orumui išlaikyti reikalingi ir pinigai. Bet iš tiesų patenkinus pagrindinius poreikius, nemanau, kad savaime atsirastų dvasios ramybė. Tai priklauso nuo žmogaus dvasios, kaip jis lig šiol gebėjo apvalyti savo sielą. Tada ir pinigai, ir visa kita teikia daugiau džiaugsmo. O jei neturi savyje Dievo, niekas tau to džiaugsmo ir dvasios ramybės nesuteiks.

O kuri vieta laimės poreikių piramidėje atitenka bendravimui, bičiulystei? Galbūt už to didesnių pensijų reikalavimo iš tiesų glūdi kiti, subtilesni troškimai? Būtent – žmogiško ryšio...

Senatvėje nepaprastai svarbi ir draugystė, bičiulystė. Jei jos esama – tai didžiulė dovana. Tai patiriu savo pačios gyvenime. Kaip sakiau, labai reikia ir Dievo. Taigi, kai tavo gyvenime yra tikėjimas ir bičiulystė – visa kita, pagalba ateina tarsi savaime. Tai tiek praturtina žmogų, kad jis nebe taip susikoncentruoja į savo mažą pensiją. Tačiau jei nėra anksčiau minėtų dalykų, žmogus mato tai, kas yra arčiausia – tai yra pensiją...

Pagyvenę žmonės neretai sako: mes viską jums atidavėme, dabar jūsų eilė mums duoti. Neretai tai skamba kaip reikalavimas. Bet ar iš tiesų jau pati senatvė savaime yra tarsi nuopelnas? Ar iš tiesų nūdienos senjoras kadais pats davė tiek meilės savo vaikams ir artimiesiems, kurios šiandien reikalauja iš kitų? Ar jaunystėje rodė pavyzdį savo vaikams, pats atjausdamas ir gerbdamas senelius?

Esu giliai įsitikinusi, kad vaikai mums nieko nėra skolingi, kad nieko neturi mums grąžinti. Jaunas žmogus turi savo gyvenimą, jam reikia rūpintis savo šeima, vaikais. Senas žmogus vien dėl to, kad toks yra, negali reikalauti pagarbos. Jei jos nenusipelnei, jos ir nėra. Dirbtinai pagarbos neišreikalausi ir nereikia to daryti. Jei anksčiau santykiai buvo „normalūs“, pagarba yra savaime.

O galbūt tas šiandieninis senas žmogus, laikantis save bejėgiu, niekam nereikalingu, alkstantis gardesnio kąsnio ir meilės, galėtų ir pats kažką duoti? Nejau jis iš tiesų nieko nebeturi? Galimybės papasakoti, tačiau dar svarbiau – išklausyti, priimti, paguosti?

Senas žmogus jaunam gali duoti daug, suteikti ramybės. Tą esu patyrusi pati, kai lankydavau savo mamą ir jos seserį. Joms abiem jau buvo per aštuoniasdešimt, vienai – netoli devyniasdešimties. Kartais, kai man kas nors nutikdavo, atrodydavo, jog atėjo pasaulio pabaiga. Tačiau pabuvusi pas jas vos pusvalandį, išeidavau visiškai rami. Senas žmogus gali būti kaip mokytojas, pasakodamas apie savo gyvenimą, patirtį. Iš jų galima išmokti daug gerumo, pakantos kitam žmogui. Atrodo, senas žmogus pasakoja paprasčiausią savo gyvenimo istoriją, tačiau kiek iš jos gali išmokti... Seni žmonės kartais skleidžia tokią meilę, jie būna tokie dėkingi už kiekvieną smulkmeną. Tada ir tu pats pasijunti geresnis, kai kiekvienas tavo žingsnis yra įvertinamas. Būdamas su tokiu žmogumi, atrodo, kad tada gerėji ir pats.

Galbūt senas, nelabai reikalingu besijaučiantis žmogus, jei dar leidžia jėgos, galėtų pabūti seneliu ar močiute globos namuose esančiam vaikui? Arba, nors tikriausiai tai – visiška utopija, tačiau kodėl nepabandžius senelių namų sujungti su vaikų globos namais...

Tai būtų idealu. Kiekviename senelių globos namų kambaryje tvyro namų ilgesys. Seneliai ten tik guli ir ramiai slenka į mirtį. Tad jei seneliai galėtų susitikti su vaikais – būtų nuostabus dalykas. Seneliai atgytų.

Vieni pagyvenę, seni žmonės, senjorai yra tarsi žieminiai obuoliai, kiti – lyg suvytusios bulvės. „Žieminiai obuoliai“ – tie, kurie nepaisant amžiaus, negalių ir netekčių, išsaugojo, o gal įgijo vidinį spindesį. Nors sunku pasakyti, kiek tai jų pačių nuopelnas, o kiek – Dievo malonė. Dauguma tokių žmonių giliai tikintys, tačiau ne visi. Genetika?

Tapti „žieminiu obuoliu“ vien savo pastangomis, manau, kad nėra įmanoma. Tai, sakyčiau, ir nulemta genetiškai, ir yra iš Dievo malonės. Tačiau genetika – juk taip pat duota Dievo, ar ne? Pavyzdžiui, mano giminėje visi buvo nepaprastai kantrūs, niekas nesiskųsdavo, niekas nekalbėdavo apie savo ligas ar nelaimes. Viską pakeldavo tyliai, kantriai.

Ar senas žmogus gali keistis? Pradėti veikti tai, ko anksčiau nėra daręs ar sau to neleidęs, atidėliojęs dėl „svarbesnių“ reikalų? Galbūt senatvė, pensinis amžius gali leisti daryti tai, kas smagu. Prisimenu, kaip mano tėvai, dar keturiasdešimtmečiai, svajodavo... apie pensiją. Ir iš tiesų šiandien jie nesėdi rankų sudėję, o skundžiasi, jog jiems trūksta laiko viską nuveikti... O štai viena aštuonias dešimtis perkopusi moteris, gyvenanti kaime ir visą gyvenimą sunkiai dirbusi, staiga pradėjo skaityti knygas. Taigi visų nuostabai ir švelniam pasipiktinimui kiauras dienas gulinti lovoje ir „ryjanti“ vieną romaną po kito!

Manau, kad kardinaliai senas žmogus negali pasikeisti. Tačiau jis gali savyje visą laiką nešioti svajonę, kurią būdamas jaunas įgyvendinti neturėjo laiko. Taigi, išėjus į pensiją, senatvėje, gali atsiverti ne vienas talentas. Jeigu kažkas išryškėjo tik senatvėje, tikriausiai tai jau buvo. Žmogus tiesiog atsipalaidavo nuo įvairių gyvenimo trukdžių. Aš pati neseniai pradėjau lipdyti iš molio. Panorėjau tai pabandyti, nes kadais labai gražiai lipdė mano a.a. duktė. Iš tiesų man dažnai norisi išbandyti kažką nauja, priimti iššūkį, ypač, jei manau, kad to negaliu pdaryti. Kartą Vasario 16-ajai manęs paprašė parašyti eilėraštį. Iš pradžių atsisakiau, tardama, jog politinių eilėraščių nerašau, nes to nemoku. Ir nors to atsisakiau, man ėmė knietėti tai išbandyti. Taigi pabandžiau, ir mano bičiulė mokytoja eilėraštį labai išgyrė. Ir nutiko taip, kad tas eilėraštis mane išgarsino. Taigi, jei aš ko nors nepadarau, bijodama, jog to nesugebėsiu, man tai tol neduoda ramybės, kol nepabandau.

Šiandien žmogui, išėjusiam į pensiją, nebūtina ramiai sau toliau senti. Esama trečiojo amžiaus universitetų, kur galima toliau mokytis ar išmokti ką nors nauja, netgi pradėti kurti. Čia yra galimybė susitikti ir pabendrauti su kitais panašaus amžiaus žmonėmis. Tačiau galbūt tam pagyvenusiam, senam žmogui ne mažiau reikalinga ir jaunesnio, jauno ar netgi vaiko draugija. Tie trečiojo amžiaus universitetai, įvairūs klubai pagyvenusiems žmonėms, nors, viena vertus, atrodo geras dalykas, tačiau, kita vertus, tai primena savotišką jų atskyrimą nuo visuomenės, tarsi uždarymą į getą...

Man atrodo, kad trečiojo amžiaus universitetai ir yra iš dalies tam tikra bendravimo su jaunimu forma. Jaunieji, kurie tavo mėgstamoje srityje tave lenkia, padeda įgyvendinti kai kurias tavo svajones. Kita vertus, pažadinti ilgai žmoguje glūdėję talentai praturtina ir jaunuosius, ir jiems kai ką nepažinto dovanoja, o gal net kūrybinių minčių žadina. Taigi aš nesakyčiau, kad tai – getai, nors mano viena draugė galvoja kitaip. Jos nuomone, nėra nieko gera matyti vis tokius pat senus veidus. Anksčiau ir aš skeptiškai apie tai galvojau, bet kai susidūriau su tam tikromis problemomis, pamačiau, kad universitetas gali man padėti. Nesigailėjau pradėjusi jį lankyti. Man trečiojo amžiaus universitetas taip pat leidžia vėl pasijusti mokine ir netgi patirti tą mokinio baimę, kai reikia atsakinėti. Iš tiesų  čia gali dar daug ko išmokti. Mano draugė ten mato tik senus veidus, tačiau aš tų veidų kažkodėl visiškai nematau. Jau dvejus metus lankiau keramikos kursus, tačiau bijau, kad gatvėje sutikusi nepažinčiau nė vienos savo kolegės iš jų...

Iš tiesų senam žmogui norisi bendrauti ne vien su bendraamžiais, norisi ir jaunų žmonių draugijos. Aš labai pasiilgstu mažų vaikų. Kažkada manęs prašė prižiūrėti proanūkį, o aš tada, gailėdama savo laiko, atsisakiau. Kaip dėl to dabar gailiuosi!

Neseniai švenčiau savo gimtadienį kavinėje su dar dviem savo bendraamžėmis draugėmis. Staiga sulaukiau savo anūko, dirbančio užsienyje, skambučio – jis buvo ką tik grįžęs į Lietuvą ir užėjęs pas mane, tačiau neradęs. Sužinojęs, kur aš esu, jis tuoj pat atėjo į tą kavinę ir prisijungė prie manęs su draugėmis, visi kartu smagiai bendravome, galiausiai jis mus visas pavaišino, apmokėdamas sąskaitą...

Esama daugybės psichologinių bei sveikatos patarimų, kaip ilgiau išlikti jaunam, kaip kokybiškai gyventi senatvėje. Viena vertus, tai galbūt naudinga, tačiau ar tuo nėra stigmatizuojama senatvė kaip kažkoks blogis, kurio reikia vengti, stumti ją kuo toliau nuo savęs. Kodėl negalima žmogui tiesiog leisti ramiai pasenti, tam pernelyg nesipriešinant...

Kuo tampi senesnis, tuo labiau supranti, kad jaunystės nesusigrąžinsi, ypač naudodamasis tais patarimais. Turiu draugių, kurios jų yra prikaupusios, klausosi visų radijo laidų, tačiau nė kiek nuo to netapusios sveikesnės. Manau, kad patarimais reikia naudotis protingai ir saikingai – tik tam, kad visiškai nesukiužtum – tiek siela, tiek kūnu, kad galėtum kiek galima ilgiau pats savimi pasirūpinti. Kita vertus, man atrodo, kad pats organizmas žmogui pasako, ko jam reikia. Būna, kad intuityviai naudoju vieną ar kitą priemonę ir vėliau randu parašyta, jog tai – labai sveika. Man bando dovanoti knygų apie sveikatą, mankštą, tačiau sakau, jog tai manęs nedomina. Pakanka stengtis išlikti tik tokiam, kad turėtum ko dar laukti, savo siekių, ir visai nesvarbu, ar tai pasieksi – svarbiau turėti, ko siekti.

Prieš keletą metų teko stebėti diskusiją apie senatvę. Ten dalyvavusi tuomet jau būdama aštuoniasdešimties poetė Ramutė Skučaitė kalbėjo, kad galbūt apskritai nereikėtų įvardyti to amžiaus skirsnio kaip senatvė. Pasak jos, visai kitas dalykas yra liga, kuri gali užklupti ir labai jauname amžiuje. Kalbant apie senatvę, arba lieki savimi, arba nelieki. Jei nelieki, reiškia sergi. Tam tikra prasme tai yra liga. Taigi „nereikia žmogaus atkirsti, kaip nuo medžio šakos. Visi gyvena po vienu dangum, visiem yra skirta gyvent, kvėpuot, džiaugtis saule, medžiais, vasara, rudeniu, žiema. Nėra tos ribos.“

O gal reikia įprasti priimti tą žodį „senatvė“, nebijoti jo? Vis tiek egzistuoja gyvenimo tarpsniai. Nesvarbu, kokiu vardu juos vadinsi, tačiau jie yra. Nors kita vertus, nežinau, kada tas senatvės tarpsnis ateina – nesijaučiu sena (juokiasi). Galbūt tampi senas nuo tada, kai pats tą pajunti ir pats sau pasakai: „Aš jau esu senas.“ Žinoma, kiti tave laikys senu tikriausiai anksčiau – plaukai, laikysena ir pan. – ir dera tai ramiai priimti, bet tikroji senatvė, manau, ateina tada, kai (nesimaivydamas ir neidamas prieš vėją) tai pats pajunti. Kai kurie žmonės stengiasi neminėti savo gimimo metų, juos slėpti, tačiau dėl to jaunesnis netapsi. Iš tiesų žodis „senas“ tavęs nepadaro nei jaunesnio, nei senesnio, nors gal skamba ir nelabai maloniai. Tačiau būdamas protingas, turi suprasti, kokia yra realybė, o kaip jautiesi pats – tai tik tavo reikalas. Kas iš to, jei nebus žodžio „senatvė“, tačiau iš tiesų ji yra.

Man atrodo, kad žmogui duota pajusti tą ribą tarp brandos, kaip dabar sakoma, ir senatvės. Taigi, Dieve, duok išminties kiekvienam, kurio gyvenimas ilgesnis, tai pajusti ir išlikti savo ribose (to linkiu ir sau), nes būna labai liūdnas vaizdas, kai senas žmogus bando vaidinti jauną, vis nesenstantį, nors jis daug gražesnis ir oresnis būtų savo vietoje. Tokios yra mano draugės. Jos yra tokios, kokios yra, o apie jų amžių, senumą ir į galvą neateina. Yra kaip yra. Bet būna taip, kad pritrūksta tam išminties. Jos ir man reikia.

Turbūt mano pamąstymai pagyvenusiam, senam žmogui nelabai ką gali duoti. Nebent tik kai ką papiktinti. Kaip galima kalbėti apie senatvę jos dar nepatiriant, o juo labiau patarinėti už save vyresniems žmonėms? Veikiausiai tai, ką kalbu, labiausiai skirta mano bendraamžiams ar pačiai sau, kuriems jaunystė po truputį lieka už nugaros, o artėjančios senatvės apybraižos darosi vis aiškesnės. Tai – tarsi bandymas prisijaukinti senatvę. Vis dėlto pagyvenusiems žmonėms norėčiau tarti keletą „paguodos“ žodžių: „Jūs kalbate, jog esate seni, kad jau nebeliko nieko gero, nebėra gyvenimo. Tačiau palaukit. Juk jūs jau turėjote gyvenimą, jūs patyrėte vaikystę, jaunystę, brandą, veikiausiai ir motinystę ar tėvystę, netgi buvimą seneliais ir dar daugybę įvairių dalykų. Viso to – praeities, patirties niekas iš jūsų negali atimti. O mes, jaunieji, viso to dar neturime ir daliai mūsų to apskritai nebus lemta sulaukti ir patirti – ką reiškia būti keturiasdešimties, penkiasdešimties, šešiasdešimties ir taip toliau. Taigi, mieli senjorai, nepykite ant jaunųjų, nepavydėkite jiems jaunystės, nes iš tiesų kas kam šiuo atveju turėtų pavydėti?“

Man atrodo, kad šie tavo pamąstymai kaip tik padeda pagyvenusiam žmogui labiau pamatyti save, pagalvoti, koks tu esi ir ko tau reikia. O tavo „paguodos“ žodžiai man atrodo, jog yra teisingi. Juk iš tiesų tie, kurie šiandien yra jauni ir senieji jiems pavydi, kada nors taip pat pasens. Kiekvienas atsiima tiek, kiek jam duota. Nereikėtų pykti ant jauno žmogaus, kad jis jaunas, nes tu jau tai patyrei. O jei tau negera, turi pagalvoti, jog tu toks ne vienas, su tavimi eina visa tavo karta. Juk kažkada ir tu buvai jaunas, o kiti buvo seni. Bėda tai, kad, kai žmogus pasensta, jam atrodo, kad tos jaunystės nebuvo. Tačiau reikia nepamiršti, kad toks yra kiekvieno žmogaus gyvenimas. Kita vertus, pensinis amžius taip pat turi savo privalumų. Tau nereikia anksti keltis, skubėti į darbą. Gali veikti tai, ką nori. Aišku, čia nekalbu apie tuos, kurie ir senatvėje turi užsidirbti duonos kąsniui. Tai iš tiesų yra baisu. Tačiau jei turi tą duonos kąsnį ir stogą virš galvos, senatvėje jautiesi labai laisvas. Kiek rūpesčių turi jaunas žmogus! O tu gali sau skaityti, žiūrėti televizorių, eiti pasivaikščioti. Taigi senatvė nėra visiškas blogis. Galbūt tai, ko žmogus neturėjo anksčiau, tą jam kaip tik davė senatvė. Kaip sako lenkų poetė Mariana Kielar: „Leisk gyvenimui būti tokiam, koks yra, ir atsipalaiduok.“ Kai tą perskaičiau, pasijutau tokia laiminga!

bernardinai.lt