Penktadienis, 2024.03.29
Reklama

Mama, o kada aš mirsiu?

pajurionaujienos.lt | 2015-08-03 14:34:31

Mirtis – labai jautri tema ne tik vaikams, bet ir suaugusiems, tačiau psichologės Ievos Jasaitytės teigimu, nederėtų jos vengti ar slėpti nuo vaiko.

Angelas
© Algirdo Kubaičio (VLMEDICINA.LT) asociatyvioji nuotr.

Pasak I. Jasaitytės, dažniausiai maži vaikai mirtį suvokia kaip grįžtamą reiškinį, todėl reikėtų jiems suprantama kalba paaiškinti, kad miręs žmogus neprisikels, apie mirtį kalbėti labai atsargiai ir delikačiai: „Turėtume pasistengti vaiko neįbauginti ir atvirkščiai – nepateikti mirties pernelyg patraukliai. Nereikėtų akcentuoti, kad danguje visiems labai gera, kad ten visi susitinka, gražiai gyvena ir jaučia laimę.“

Nežinoti atsakymo – normalu

Anot psichologės, dažnai vaikai patys ima užduoti suaugusiems klausimų apie mirtį. Paprastai tai būna 4-5 metų amžiuje, nors kiekvieno vaiko raida yra individuali, tad tėvams reiktų atsižvelgti į tai.

„Vaikai klausia įvairių dalykų, pavyzdžiui: mamyte, kas bus, kai tu mirsi, kur aš gyvensiu, kai tu mirsi, kada aš mirsiu. Tuomet, kai šie klausimai iškyla, tėvams ir derėtų į juos atsakyti. Jokiu būdu negalima meluoti arba vengti šio klausimo, pakeisti temą. Svarbu atsakyti vaikui, nors ir trumpai“, – patarė I. Jasaitytė.

Kiekviena šeima pagal savo religines pažiūras vaiką su mirtimi supažindina skirtingai. Jei šeima tikinti, atsakant vaikui galima remtis religinėmis tiesomis, paaiškinti apie Dievo buvimą, dangų. Anot I. Jasaitytės, nereikėtų pateikti labai plačių ir išsamių atsakymų, nes vaikas gali susipainioti.

„Net jei nežinote atsakymo, nebijokite apie tai prisipažinti. Pavyzdžiui, vaikui paklausus, kas nutiks su manimi, kai aš mirsiu, kur aš pateksiu, galima atsakyti paprastai: ,,Nežinau. O kaip tu manai, kas atsitiktų tokiu atveju?“ – kalbėjo I. Jasaitytė.

Nereiktų sutrikti ar supykti, jei vaikas daug kartų užduoda tą patį klausimą, ir pasistengti kaskart atsakymą trumpai paaiškinti iš naujo, nes vaikai įsisąmonina informaciją kartodami.

Pažintis su mirtimi – per natūralią aplinką

Su mirties tema vaikas susiduria nuolat, ne tik netekęs artimojo – namie mato negyvą musę, gamtoje apdžiūvusį medį, žiūrėdamas filmuką ar žaisdamas kompiuteriu susiduria su herojų mirtimi.

„Būdami greta vaiko tokiomis akimirkomis, turėtume pastebėti šiuos dalykus ir palengva atkreipti jo dėmesį. Parodyti, kad miręs gyvūnėlis nejuda, neleidžia garsų, nekvėpuoja. Tai savybės, būdingos mirusiam“, – sakė psichologė.

Su mirtimi vaikus galima supažindinti ir kartu žiūrint filmus – paaiškinti, kad filmo herojė senelė labai ilgai ir sunkiai sirgo, galų gale susirgo nepagydomai ir mirė, jos jau nebebus. Nuolat atsakant vaikui į kylančius klausimus, pamažu vaikas įsisąmonins tai, kad mirtis nėra laikina.

Staigus ir neapgalvotas, tiesmukas pasakymas vaikui „tavo tėvas mirė“ gali giliai paveikti psichiką. Anot I. Jasaitytės, geriausia, kad vaikui tokią naujieną pasakytų artimas žmogus, kuriuo jis pasitiki, nebijo.

„Svarbu aptarti vaiko jausmus, nepiršti savųjų. Paklausti, kaip jis dabar jaučiasi, leisti jam verkti, liūdėti, gedėti, – paaiškino psichologė. – Tačiau nereikėtų vaikui piršti savo emocijų, įsakyti liūdėti, neleisti bėgioti, triukšmauti. Vis dėlto paaiškinti vaikui, dėl ko pagerbiant mirusįjį laikomasi rimties, reikia.“

I. Jasaitytės žodžiais, suaugusieji nori pagerbti mirusįjį, prisiminti jį šviesiai ir mūsų tradicijų esmę mežamečiui reiktų paaiškinti ir paprašyti jų laikytis, jei tėvai nusprendė vestis vaiką į laidotuves. „Pokalbio pabaigoje atžalą reiktų nuraminti, kad jis jaustųsi saugus. Paaiškinti, kad „nors senelės jau nebėra, bet aš tikiu, kad tiek aš, tiek tu gyvensime dar labai ilgai ir aš tavimi rūpinsiuosi“, – kalbėjo psichologė.

Slėpti tiesą – trumparegiška

Kuo ilgesnį laikotarpį vaikui meluojama, tuo didesnė žala jam gali būti padaryta. Vaikui gali išsivystyti mirties baimė ir nebūtinai tiesiogine forma, bet ir įvairiomis jos atmainomis: baimė likti vienam (galbūt ir mama, išėjusi į parduotuvę, nebegrįš), baimė miegoti vienam (vaikas vis eina tikrinti, ar tėvai kvėpuoja).

„Jei vaikui nesakome tiesos, jis tai jaučia ir savąją tiesą prisifantazuoja, o vaiko fantazijos gali pridaryti daug daugiau žalos negu laiku pasakyta tiesa“, – įsitikinusi I. Jasaitytė.

Pasak jos, pereiti nuo melo prie tiesos padės paprastas nuoširdus pokalbis, kuris dažniausiai būna sunkesnis suaugusiajam negu vaikui: „Galima aptarti savo išgyvenimus, baimę įskaudinti vaiką. Ir pasakyti, kad miręs asmuo nebegrįš, kad visiems dėl to labai skaudu ir visi jo ilgisi, aptarti vaiko jausmus. Reikia nepamiršti paminėti, kad tikimės, jog dar ilgai gyvensime, būsime kartu ir rūpinsimės vaiku.

Kai su artimojo mirtimi pirmąkart susiduria kiek vyresnis vaikas, paauglys, ir taip išgyvenantis sudėtingą, pokyčių organizme ir gyvenime kupiną laikotarpį, mirtis tampa dar skaudesne patirtimi.

„Kaip ir kiekvienam asmeniui, patiriančiam gilius išgyvenimus, paaugliui būtina turėti, su kuo išsikalbėti, kam išlieti savo jausmus. Svarbus tampa artimųjų palaikymas, atviros psichologinės erdvės sukūrimas, kurioje nėra baimės atsiverti. Taip pat, norint susigyventi su artimo žmogaus netektimi, svarbu neskubinti gedulo proceso“, – sakė psichologė.

Ar vestis vaiką, sprendžia šeima

Didžiojoje Britanijoje 2013 m. atlikto tyrimo duomenimis, 48 proc. respondentų mano, kad vaikus iki 12 metų vestis į laidotuves nedera.

Viena vertus, anot I. Jasaitytės, augindami vaiką mes ruošiame jį suaugusiojo gyvenimui, mokome savo elgesio pavyzdžiu, todėl mūsų papročiai, tradicijos, apeigos yra svarbios – reikšminga vaikui ne tik rodyti, kaip reikia elgtis mirus artimajam, bet ir paaiškinti apeigų prasmę, svarbą. „Mokslininkai sutaria, kad jei vaikas pats išreiškia didelį norą dalyvauti laidotuvėse, negalime to drausti, – priminė I. Jasaitytė. – Mažam vaikui nebūtina dalyvauti visose ceremonijose, užtenka parodyti simbolinę reikšmę, paaiškinti, kur eisime, ką ten matysime, kaip elgsis kiti žmonės, kaip mes elgsimės, ko tikimės iš vaiko ir kodėl taip yra.“

Iš kitos pusės, mirtis yra paslaptinga ir suaugusiesiems, verčia ieškoti atsakymų į amžinuosius klausimus, gilintis į religiją ar filosofiją.

„Vaikai nėra pasiruošę suvokti mirties iš esmės ir laidotuvių procesas jiems gali būti traumuojantis, – teigė I. Jasaitytė. – Matant mirusį artimą žmogų ir suaugusiesiems sukyla jausmų banga, kartais liūdesys išsiveržia nekontroliuojamai, o vaikai tai matydami, išsigąsta.“

Kai kurie mažamečiai dėl matytų filmų bijo kapinių, nes jos asocijuojasi su filmų personažais, mistinėmis būtybėmis, o gedulinga muzika, raudos neretai pravirkdo vaikus, todėl kai kurios šeimos randa kompromisą, paprašydamos laidotuvių metu prižiūrėti mažuosius lauke ar specialiame kambaryje poilsiui.

„Ar verta vaiką vestis į bažnyčią, šarvojimo salę, laidotuvių ceremoniją, o galbūt tik į gedulingus pietus, – tai klausimai, kuriuos kiekviena šeima įvertina ir sprendžia individualiai“, – kalbėjo psichologė.

Viktorija Vaškytė,

pajurionaujienos.lt

Įvertinkite straipsni:
Jūs dar nebalsavote
Žymos: mirtis
skaityti komentarus (0)
Rašyti komentarą
Pasidalinti su draugais

Susiję straipsniai

NAUJAUSI STRAIPSNIAI
Net 8 iš 10 lietuvių nepritaria narvuose laikomų vištų laikymo sąlygoms
Net 8 iš 10 (82 proc.) lietuvių mano, jog narvuose laikomų vištų sąlygos yra nepakankamai geros, rodo naujausia reprezen...
Dietologė sugriovė mitus apie iškrovos dieną: nepulkite badauti iškart po Velykų
Kai artėja šventės, tradiciškai pasižadame, kad šįkart tikrai nepersivalgysime, bet pasiryžimas dažniausiai išgaruoja vo...
Velykų šventė: už saiką prie stalo organizmas tikrai padėkos
Kaip nepersivalgyti, o persivalgius, palengvinti virškinimo procesą? Kiek kiaušinių valgyti, o gal jų apskritai vengti?...
Kauno klinikose atlikta nauja procedūra, išgydžiusi rijimo sutrikimą
Maitinimasis – viena esminių žmogaus išgyvenimo sąlygų. „Rijimo sutrikimas, dar vadinamas disfagija, gali pa...
Vaikų atostogų metu daugėja traumų: kaip nuo jų apsisaugoti?
Vaikų pavasario atostogos jau visai ant nosies. Ir nors šis laikas dažniausiai asocijuojasi su kelionėmis, aktyviu laisv...
Populiarios žymos
Ligos ir sveikata Man rūpiŠirdis ir kraujotakaPlaučiai ir kvėpavimas Virškinimo sistemaEndokrininė sistemaSmegenys, nervų sistemaŠlapimo organai ir inkstaiStuburas, kaulai, sąnariaiRaumenys ir sausgyslėsLytiniai organaiOda, plaukai ir nagaiLimfmazgiai, kraujas ir imunitetas KrūtysAkysAusys, nosis ir gerklėBurna ir dantysPsichikos ligos
 
Simptomai ir ligosAlergijaVėžys ir kraujo ligos Peršalimas ir gripasTemperatūraKūno tirpimasSkauda šonąSvorio kontrolė, valgymo sutrikimaiPriklausomybėMiego sutrikimaiNuovargis ir silpnumasInfekcinės ligos
 
PsichologijaSveika vaikystėŽvilgsnis į praeitįSveika senatvė
Sveikata be vaistų Gydymas augalaisAlternatyvios terapijosSveika mitybaSveikas ir gražus kūnasVegetarų virtuvėJogaSveika dvasiaSėkmės istorijos
Renginiai
Konsultuoja specialistas
Sveikatos apsauga
Nuomonė
ReklamaApie musLigų klasifikatoriusKontaktaiPrivatumo Politika
2015-20 © UAB “Vlmedicina”. Visos teises saugomos | sprendimas webmod: Svetainių kūrimas
Į viršų