„Lovų reforma“: vieni nori sutaupyti, kiti – išgelbėti skurstančią provincijos mediciną

Sveikatos apsaugos ministrė surengė žurnalistams susitikimą, kuriame pristatė vykdomą restruktūrizavimą. Susirinkusieji naudojo daug nesuprantamų ir gal net kalbininkams širdies priepuolį galinčių sukelti terminų – paslaugų optimizavimas, perprofiliavimas. Iš esmės visi kalbėjo apie „lovų reformą“: kai mažinant jų skaičių gydymo įstaigoje kartais net panaikinami atskiri skyriai, kartais keičiamas veiklos profilis ir kartu optimizuojama visos gydymo įstaigos veikla. Sumanymas skamba neblogai, tik kad reformą vykdančiųjų ir skaičiuojančiųjų požiūriai nesutampa: ministrė skaičiuoja sutaupytus pinigus, Valstybinės ligonių kasos (VLK) atstovai sako, kad tikslas - išgelbėti skurstančias provincijos ligonines.

Reklama

Sugalvokite patys

Sveikatos apsaugos ministerijos teiktame dokumente Vyriausybei sprendimams priimti, kitaip sakant, reformai įgyvendinti, buvo numatytas terminas iki 2017 m. gruodžio 31 d. Vyriausybė mano, kad SAM šitą reformą turi įvykdyti iki 2016 m. birželio 30 d.

Šios reformos sumanytojai sugalvojo, jog reikia provincijos miestuose kurti koordinacines tarybas. Jos turės skaičiuoti ir vertinti, ar miestelyje X įvykdomi ministerijos numatyti normatyvai: gimdymų per metus ne mažiau kaip 406, operacijų ne mažiau kaip 660, vaikų ir kituose skyriuose kiekvienoje lovoje kasmet gulima ne mažiau kaip 225 dienas. Jeigu taip nėra, vadinasi, normatyvų neįvykdančio skyriaus lova tampa nuostolinga gydymo įstaigai. Vietinė koordinacinė taryba susirenka ir svarsto, gal verta skyrių naikinti ir pacientus nusiųsti į šalia esančią ligoninę. Bet ar atstumas tinkamas (ne daugiau kaip 50 km), ar toje gydymo įstaigoje, į kurią bus nukreiptas srautas pacientų, nepasidarys lovų per mažai?

Ministrė Rimantė Šalaševičiūtė vardijo, kas įeis į koordinacines tarybas:  savivaldybių vadovai, Tarybų sveikatos reikalų komitetų atstovai, gydymo įstaigų vadovai.

Mažas lovų užimtumas ir kitos problemos

Paskaičiuota, kad vienos lovos išlaikymas per metus ligoninei kainuoja apie 18 500 eurų. Iš 1000 lietuvių ligoninėse kasmet gydosi apie 243, Europoje vos 150 žmonių.

Pasak ministrės, šiuo periodu stebimos tokios problemos: aktyvaus gydymo lovų perteklius, ypač rajonuose; nepakankamas lovų panaudojimas (pavyzdžiui, Lazdijų ligoninėje lovų užimtumas siekia tik 143 d. per metus); perteklinis ligonių gydymas stacionare, kai pagal indikacijas tai nėra būtina, arba guldoma į ligoninę dėl socialinių priežasčių.

Reforma išryškino dar vieną didelę problemą – slaugos lovų stygių. „Nemažai žmonių guli ligoninėse ne tuose skyriuose, jiems turėtų būti teikiamos slaugos paslaugos. Mes mokame už paslaugą, kurios pacientui nereikia. Slaugos poreikis yra ženkliai didesnis, negu šiandien yra teikiama. Todėl mūsų prioritetas ir siūlymas ketvirtajame reformos etape -  kad 1000 žmonių slaugos lovų skaičius didėtų nuo 2 iki 3. Mes manome, kad tai būtina, ypač regionuose, kur daugiau vyresnio amžiaus žmonių“, - sakė R. Šalaševičiūtė.

Reforma – skurstančių ligoninių gelbėjimas

Pasak laikinojo VLK direktoriaus Gintaro Kacevičiaus, būtent koordinavimo tarybos turės sureguliuoti pacientų srautus. „Jeigu kažkur bus naikinamas skyrius ir jo pacientai nukreipiami ten, kur skyrius dirba visu pajėgumu, gal verta pastatyti dar 5 lovas ir tas skyrius ims dirbti pelningai. Mano manymu, tie svarstymai dėl uždarymo ir pacientų srautų nukreipimo kitur daugiau yra politinės valios klausimas“, - įsitikinęs VLK direktorius.

Jis nebijo, kad optimizavus lovų skaičių, staiga, kokios epidemijos atveju, kai jau tenka žmones guldyti į ligoninę, jų ims trūkti.

„Tendencija tokia, kad mūsų šalyje labai daug gyventojų guldomi į ligoninę, o ne suteikiama dienos paslauga ar numatomas gydymas namuose. Tai globali tendencija mažinti ligoninėse gulinčių žmonių skaičių ir vietoj to pasiūlyti žmogui dienos paslaugą. Olandijoje, skaičiuojant 1000 gyventojų, perpus mažiau pacientų gydoma ligoninėje negu Lietuvoje. Pas mus tų lovų vis daugiau bus tuščių – tokia tendencija. Galbūt yra dalis gyventojų, kurie atsigulę į ligoninės lovą jaučiasi saugiau. Tačiau yra dalis dinamiškos visuomenės, kurie aktyviai dirba, jie voliotis toje lovoje neturi jokio noro“, - kalbėjo G. Kacevičius.

Pagal taikomą VLK apmokėjimo sistemą, už dienos chirurgijos atvejį mokama tiek pat, kiek už stacionaro.

„Dienos stacionare viena diena, o ligoninėje trys dienos – kaina yra ta pati. Šios reformos tikslas visai nėra sutaupyti pinigų, o panaudoti tuos pinigus geriau. Sutaupyta suma lieka sistemoje ir ji yra panaudojama čia pat. Sąnaudos, kai žmogus guli ligoninėje, visuomet yra didesnės. Jeigu jūs gulite kažkokiame skyriuje, kuris vegetuoja ir neša nuostolius, tai ligoninė arba pati skęsta, arba kompensuoja tai iš kitų skyrių. Jeigu ligoninė skęsta, ji priversta taupyti, ant ko ji taupo? Taupo medikamentus, įrangą, gydytojų atlyginimus“, - atkreipė dėmesį G. Kacevičius.

Ministrės patarėja Janina Kumpienė, nors ir nenorėjo kalbėti apie sutaupymą, tačiau pabrėžė, jog šiuo metu 15 proc. lovų yra tuščios, jas panaikinus būtų išlošta 42 mln. eurų. O tai prilygsta visos Greitosios pagalbos tarnybos išlaikymo išlaidoms arba už šiuos pinigus galima būtų visiems medikams 9 proc. pakelti algas.

Pacientai ir taip važinėja

Informacinės sistemos „Sveidra“ 2014 m. duomenys parodė, kad skirtingų miestelių gyventojai mėgsta važinėti gydytis į kitus miestus, taip priversdami savo miesto ligonines vegetuoti: nei gydytojai ranką „atmuš“ operuodami, nei iš VLK ateis pinigų įvykdytoms paslaugoms kompensuoti. Aktyviausiai į kitus miestus gydytis vyksta Kazlų Rūdos gyventojai – beveik 85 proc.; antroje vietoje – Klaipėdos rajono (81,5 proc.); trečioje – Kalvarijos savivaldybės (77,5 proc.) gyventojai. Tokių aktyviai važinėjančių (ne mažiau kaip 50 proc. gyventojų) savivaldybių yra net 21. Didžiausią patriotizmą savo gydymo įstaigų atžvilgiu demonstruoja Visaginas, Utenos, Alytaus, Ukmergės, Rokiškio, Biržų rajonai. Gydymą savo regiono ligoninėse čia renkasi apie 70 proc. gyventojų, vos trečdalis važinėja kitur.

Ministerija pastebėjo dar vieną keistą tendenciją – pasigydo žmogus vietinėje ligoninėje, išrašomas, o po kokios savaitės šeimos gydytojas jį jau siunčia į didžiąsias ligonines.

Pasak ministrės, klaidingai manoma, jog algas medikams moka valstybė.

„Kai kurių tuščių lovų skyrių gydytojų komanda per 5 mėnesius turi uždirbti pinigų visiems metams, nes likę 7 mėnesiai bus nuostolingi. Kitur besigydantys pacientai, neapkrautos lovos – visa tai veda ligonines prie bankroto. Taip pat esant mažiems ligonių srautams, kyla rizika dėl paslaugų kokybės ir saugumo“, - kalbėjo ministrė.

Reformos pirmieji minusai

Ministrė atkreipė dėmesį, kad šiuo metu kai kurios provincijos ligoninės, esant mažam pacientų srautui, neturi vietinio gydytojo, o samdo specialistus iš didžiųjų ligoninių. Medikai iš didžiųjų ligoninių nori ženkliai didesnio atlygio, kuris 2-3 kartus viršija nuolat toje gydymo įstaigoje dirbančių specialistų atlyginimus. Būtent tokios gydymo įstaigos, kurios pritraukia specialistus iš kitų ligoninių, ir dirba nuostolingai.

Lietuvos ligoninių asociacijos prezidentas Darius Vaiginas pažėrė pirmąsias kritikos strėles: „Nors tikinama, kad paslaugų prieinamumas pagerės, tačiau manau, kad prieinamumas specializuotoms paslaugoms periferijos gyventojams suprastės. Darbuotojams iššūkis dėl pacientų srautų valdymo, jau dabar sudėtinga pacientą įsiūlyti į aukštesnio lygio ligoninę. Čia turėtų būti daugiau koordinavimo, kad žmonės žinotų, kur jie gaus pagalbą. Kentės ir darbo užmokestis, tą parodė trys ir ankstesni restruktūrizacijos etapai. Suvestinės parodė, kad darbo atlyginimai mažiausi tose ligoninėse, kuriose neliko chirurgijos ir kitų specializuotų paslaugų. Taip pat problema bus apsirūpinti periferijoje gydytojais. Jau žinia apie tai, kad nebus tam tikro profilio skyrių, atbaido jaunus specialistus vykti į periferiją ir niekais paverčia ligoninių vadovų bei steigėjų, savivaldybių skiriamas lėšas tų specialistų rengimui. Nebus specialistų, nebus teikiamos ambulatorinės specializuotos paslaugos, o jos be stacionarinės patirties yra keliančios abejonę“, - kalbėjo D. Vaiginas.

Jo nuomone, šalyje sveikatos apsauga yra prastai finansuojama, būtent tai yra daugelio problemų priežastis.

„Geresnis valstybės indėlis į finansavimą leistų pasiūlyti medikams didesnius atlyginimus, taip sulaikant juos nuo išvažiavimo, kad mes nepristigtume aukštos kvalifikacijos gydytojų. Taip pat SAM parengtame dokumente numatyta į PSDF biuždetą įkišti ranką dėl restruktūrizacijos įgyvendinimo. Kaip aš juokauju, jeigu norite kartis, atsineškite savo virvę. Iš tų pačių lėšų reikės išmokėti darbuotojams išeitines, tai bus našta ir taip finansinėje duobėje esančiai gydymo įstaigai. Labiausiai mums neramu, kad yra labai glausti terminai tiek pasirengimui, tiek įgyvendinimui. Įstaigos su steigėjais turės savo struktūrą keisti, yra dokumentų derinimui reikalingi terminai, atleidžiamus specialistus reikia įspėti prieš 4 mėnesius. Nereikėtų verstis per galvą, neerzinti pacientų ir pariferijoje dirbančių gydytojų. Kur tiems gydytojams, netekusiems darbo, jį susirasti? Nepamirškime, kad provincijoje dirbančio gydytojo amžiaus vidurkis - per 55 m. Kažin, ar jie ras darbą, vadinasi, taps pašalpų gavėjais ir papildoma našta valstybei“, - kalbėjo D. Vaiginas.

Reformą pamatys visi

Neseniai SAM prašymu įvykdyta apklausa parodė, kad didėja gyventojų pasitikėjimas sveikatos apsaugos sistema. Tačiau 66 proc. apklaustųjų pasakė, jog per paskutinius 12 mėnesių jie nepastebėjo sistemoje pokyčių. Susirinkusieji į restruktūrizacijos pristatymą pajuokavo, kad šią reformą tai jau tikrai visi pastebės. Tikėtina, kad taip, nes, pavyzdžiui, 60 proc. Telšių gyventojų mėgsta gydytis savo mieste, o reforma privers juos vykti kažkur kitur. Reformą, pasak D. Vaigino, pamatys daugiau nei 50 proc. lietuvių, būtent tiek gyvena provincijos miestuose, o reforma ir skirta provincijos ligoninių „lovų“ pertvarkai.