Vytautas Valevičius. Gerti nebūtina

Kažkada Markas Tvenas juokavo - yra trys melo rūšys: mažas melas, didelis melas ir statistika. Jo laikais tai, matyt, buvo juokinga. Dabar, kai perskaitau: „Vienam 15 metų ir vyresniam žmogui teko vidutiniškai 14,9 litro absoliutaus alkoholio, arba 0,3 litro mažiau nei 2013-aisiais“, visai nuliūstu. Galiu manyti, kad statistika nėra absoliučiai teisi, bet... Aiškinti galima ir taip – dalį alkoholio Lietuvos gyventojai išveža dovanų ar lauktuvėms - tai tarsi gerai. Bet iš kitos pusės, to paties alkoholio mes ir parsivežame, gal net daugiau nei išvežame. O tai į duomenų suvestinę nebepatenka.

Reklama

Kita medalio pusė yra patys gėrimai. Sakykim, alaus pardavimai 2014 metai pasiekė 27,8 dekalitrų, t.y. 3,5 procento daugiau nei prieš metus. Vadinasi, mažiau degtinės, daugiau kitokių gėrimų. Vartojimo pakeitimas nėra blogai. Tiesa, geriau, kai išvis negeriama. Blaivus žmogus, nors ir priklausomas, kreipiasi pagalbos – tokių Lietuvoje yra daugiau nei 1400. Nemažas skaičius, bet jei lyginsime su mirusiaisiais, t.y. tais 758, sunykusiais dėl alkoholio vartojimo, tai jų ne per daugiausia. Nors, atrodo, visi žmonės turi protą ir dauguma moka juo naudotis, bet beveik trečdalis mirčių įvyksta nuo apsinuodijimo tuo pačiu alkoholiu. Kepenų cirozė, žinoma kaip dažniausia priklausomų nuo alkoholio liga, pasiėmė daugiau nei 44 procentus visų mirusiųjų. Tokia Lietuvos statistika visai nesukelia tų linksmų minčių, kurias tvirtindavo amerikiečių rašytojas Markas Tvenas.

Perskaitęs blogas žinias, aktyvus žmogus ima galvoti, kaip tokią blogą padėtį keisti. Aišku, lengviausia iškelti lozungus ir manyti, kad jau viskas. Darbas baigtas. O yra priešingai. Lozungas yra padaryto veiksmo antipodas. Tarp mūsų politikų daug tokių, kurie šaukia „Už Lietuvą, vyrai!“, nors tikrų darbų – šnipštas.

Antra mintis būtų ne mažiau prieštaringa. Tai – apskritai užrausti alkoholio vartojimą. Tokios politikos pasekmės nebūna geros. Sakykim, prieš kelis dešimtmečius švedai kovojo prieš narkotikų vartojimą, norėdami absoliučiai juos drausti. Tuo tikslu jie vadino nulinį vartojimą. To pasekme iš karto tapo statistikos falsifikavimas, kurio rezultatus mato ten gyvenantys lietuvaičiai. Netapo Švedija nei narkotikų, nei alkoholio nevartojančia šalimi.

Nenoriu tvirtinti, kad neįmanoma visai atsisakyti alkoholio. Turime ne vieną lietuvišką pavyzdį, kai tai sėkmingai įgyvendinama atskiroje vietoje, ribotoje teritorijoje, ribotu laikotarpiu. Vadinasi, galima to siekti ir gauti neblogą rezultatą. Kodėl gi kitur ir kitiems taip nesiseka? Kaip privalo žinoti jau penktokas, poreikio tenkinimas tiesiogiai priklauso bent nuo dviejų sąlygų – paklausos ir pasiūlos. Deja, čia gerų naujienų nėra. Valstybė leidžia teisėtai pardavinėti nuodus, t.y. alkoholį, o aplinka vis ragina „pasilinksminti“, neišsiskirti iš kitų, pakelti taurelę, išlenkti bokalą. Blogiausia yra tai, kad paaugliai, kurie eksperimentuoja, bando elgtis kaip „tikri vyrai“, tai yra - išgerti. Tradicija tarsi reikalauja peržengti rėmus, neklausyti vyresnių ir taip tarsi tapti savarankišku, bent savo paties mintyse. Iš tikro paauglys gali tapti vergu, t.y., priklausomu nuo tų vertybių, kurios nedidina žmogiškumo ir išskirtinumo. Alkoholio vartotojas yra masinis produktas, kuriam gaminti pajungtos visokios reklamos industrijos gudrybės. Atsidarau aš „antros Lietuvos religijos“ krepšinio internetinį puslapį, o iš ten liejasi alkoholio reklama. Ir ne bet kokio, o aukštos kokybės. Nesvarbu, kad lankytojui 10-12-14 metų. Ši reklama skirta ir jam. Po metų ar kelerių jis būtinai paragaus, o gal ir apsinuodys. Gerai, kad ne mirtinai, nors...Oficialiai nuo apsinuodijamo alkoholiu 2013 metais mirė 241 asmuo, o kiek jaunuolių? Nenoriu teigti, kad tai reklamos pasekmės, tačiau manau, kad bet kurią alkoholinių gėrimų reklamą būtina drausti internetiniuose puslapiuose, nes kontroliuoti jų lankytojų – neįmanoma. Svarbiausia, kad tai padaryti visai nesunku ir nėra labai skausminga ekonomiškai.

Antra užduotis yra kiek sudėtingesnė. Reikia siekti panaikinti „girtumo“ tradiciją. Aišku, ne ją tiesiogiai draudžiant, nes tai neefektyvu, bet pakeičiant kita ir kitu. Čia vieno recepto pasaulis neturi. Kaip minėjau, yra tautos ar teritorijos, kur alkoholis veik nevartojamas. Nesvarbu, ar dėl religinių, ar dėl kultūrinių priežasčių. Žinoma, kad tokių yra ir ten žmonės gyvena, kartais visai neblogai. Kituose kraštuose žmonės geria vyną, kartais gana daug. Tiesa, alkoholikų ten beveik nėra, o ir gyvenimo ilgis nemažas.

Negaliu imtis atsakomybės ir siūlyti to vieno ir teisingo kelio į „laimingą“ gyvenimą. Galiu tik bendrai pamąstyti apie būtinumą visais būdais riboti prastus ir pigius alkoholinius gėrimus, taip vadinamus „rašalus“ ir visokius „kokteilius“. Šiuo metu jie sudaro vieną iš didžiausių pavojų žmonių gyvensenai ir gyvenimo trukmei. Ekonominės priemonės čia lengvai taikomos, nors pramonės lobistai tam įnirtingai priešinasi. Tiesa, jos irgi turi savo ribas.

Nugalėti alkoholį – visai nebūtinas siekinys. Nereikia jo kišti, kur reikia ir kur nereikia. Sunku įsivaizduoti vestuves Lietuvoje be šampano ar vyno, taip kaip Rusijoje be degtinės. Pasiūlykite ten gerti tik sausą vyną ir galite likti nesuprastas. Pas mus, ko gero, jau galima. Vadinasi, kai kurie žingsniai reikiama visuomenei kryptimi jau daromi. Reikia dar kelių: drausti alkoholio reklamą elektroninės priemonėse, didinti „prastų“ gėrimų kainas, atskirti alkoholio prekybos vietas nuo kitų produktų skyrių, keisti pažiūrį į jį. Alkoholis niekuomet negali būti tikslas – tik priemonė. Tuomet jis mažiau žalos žmones.