Liga, užklupusi po 30 metų tylos(1)

Vilnietė Ramutė Balčiūnienė (73 m.) vaistininke pradirbo 22 metus. Nuolat tarp sveikatos žinių, medikų, farmacininkų būnanti moteris žinojo, kaip svarbu reguliariai tikrintis sveikatą. Taip ir darė, kasmet atlikdavo visus reikiamus profilaktinius tyrimus. Tad prieš 7 metus išgirsta diagnozė jai buvo kaip žaibas iš giedro dangaus. Ramutė dėka atsitiktinai padaryto tyrimo sužinojo, jog serga hepatitu C.

Reklama

Nemaloniausias hepatitas C

Ramutė prisimena seminarus ir paskaitas, kuriose jai teko dalyvauti. Ji pamena, kaip gydytojai, pasakodami apie infekcines ligas, dažnai sakydavo „dabar pats nemaloniausias – hepatitas C“. „Apie hepatitą C žinojau, kad tai baisi infekcija, jeigu negydoma, ji progresuoja, iki kepenų cirozės, kita stadija – kepenų vėžys. Žinojau, kad gydymas labai labai sunkus, reikalaujantis didelio pasiryžimo, ir kaip svarbu, kad artimieji tą suprastų, nes artimieji irgi savotiškai išgyvena tokią diagnozę. Visa tai žinojau, bet man tai buvo eilinė diagnozė iš daugybės kitų“, - sako R. Balčiūnienė.

Hepatitas C Ramutei buvo nustatytas visiškai atsitiktinai 2007 m. Vėlesni tyrimai patikslino – 1A genotipas su didele viremija. Ramutė sako tuomet supratusi, kodėl hepatitą C vadina tyliuoju žudiku – infekcija jos organizme įsitaisė prieš 30 metų ir tiek laiko nedavė apie save žinoti.

„Eini gatve ir galvoji, niekas nežino, kad aš turiu tą ligą. Juk ji buvo tokia gėdinga, asocialūs asmenys tiktai sirgdavo. Šią diagnozę slėpdavo. Pamenu, viena gydytoja pasakojo, kad žmonės su hepatitu C slėpdavo diagnozę nuo darbdavių, prašydavo gydytojų, kad įrašytų kitą. Nedarbingumo lapelių prireikdavo, nes gydymas būdavo labai sunkus, žmonėms sunku išeiti į darbą. Man teko vieną draugę slaugyti, ji taip pat medikė – temperatūra pakildavo iki 40, jai nuolat buvo silpna, iš lovos negalėjo pakilti. Nepaprastai sunkus gydymas, mažai kas jį visą ištempdavo. O dabar ir aš turiu tokią ligą, apie kurią ilgai buvo gėda kalbėti“, - kalba Ramutė.

Kaip diagnozavo?

Moteris prisimena, kaip jai buvo diagnozuotas hepatitas C: „Lygiai prieš mėnesį mirė mama, sutikau draugę, kuri pastebėjo, jog esu labai liūdna ir pakvietė pas save į laboratoriją, į vaikų ligų skyrių. Sako, gavom aparatą, su kuriuo visiems medikams nustatinėja nemokamai hepatitus. Sakau – dar to man betrūko, aš puikiai jaučiuosi. Rytas, geriam kavą ir girdim, kad tas aparatas kokį tai kitokį garsą skleidžia. Ji nusprendė pažiūrėti, kas ten nutiko, aš išvažiavau į kapines lankyti mamos, ji pasakė, kad vėliau paskambins. Po kelių valandų draugė skambina ir sako, kad ne viską baigė, paskambins man vakare. Vakare nepaskambino. Ryte jai pati skambinu, klausiu – kodėl neskambinai man, o ji man atsako – pas tave blogi rezultatai. Kaip blogi? Hepatitas C. Atsidūsau. Ta žinia buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus“.

Ramutė prisimena, jog tuomet jos artimieji nenorėjo patikėti ir priimti jos diagnozę. Jai ir pačiai buvo sunku patikėti, gal tiesiog norėjosi galvoti, kad buvo supainioti tyrimai. „Pasidariau tyrimą po mėnesio, tyrimo rezultatai nei kiek nepasikeitė. Aš tuo metu gydžiausi osteochondrozę, osteoporozę, hipertoninę ligą. Aš net negalėjau įtarti, kad aš ją turiu hepatitą C“, - pasakoja moteris.

Kaip taip nutiko?

„Grįžau namo ir viską „atgaminau“. Nubraukiau ašaras, susikaupiau ir prisiminiau. Man buvo lašinta plazma, tada buvo nustatyta dvylikapirštės žarnos opaligė, gulėjau ligoninėje. Tai buvo prieš 36 metus. Jokių simptomų nebuvo, kad nors ką nors įtarčiau... Kai dabar pasiskaičiau, kokie gali būti simptomai, tai vienintelis toks, kurį prisiminiau, lyg tai buvo kūno niežėjimas. Bet galvodavau, kad gal ką ne tą suvalgiau ar kokia alergija. Nebuvo jokio kartumo burnoje, gal pavargusi būdavau labiau nei anksčiau, bet pagalvojau – tai dėl metų, man tada buvo 67 m. Kai dabar iš kitų pacientų, susidūrusių su liga, girdžiu klausimą, kodėl man, atsakau – kiekvienas neša savo kryžių“, - pasakoja Ramutė.

Ramutei buvo pasiūlyta pradėti gydymą interferonu ir ribavirinu, tačiau pasitarusi su gydytoja, kuri įvertino tuometinę jos sunkią emocinę būklę, priėmė sprendimą gydymą atidėti. Šis sprendimas pasiteisino, nes paskyrus vartoti hepatoprotektorius (carsilį ir kt.), jos tyrimų rezultatai ėmė gerėti. Moteris sako, jog tai ją įkvėpė, ji atgavo buvusį gyvybingumą.

Aišku, tyrimus teigiamai paveikė ir jos pasikeitę mitybos įpročiai. „Gerokai peržiūrėjau mitybą – jokių rūkytų gaminių, jokio apdegusio, aštraus maisto. Valgau mažiau ir dažniau“, - vardija moteris pokyčius. Ramutė pritaria dabar madingai sveikai gyvensenai, kai vengiama dešrų, rūkytų gaminių. Ji stengiasi valgyti namie ruoštą maistą, daugiau daržovių, košių, ypač mėgsta avižų košę. Sode augina moliūgus, juos mėgsta tarkuoti, spausti sultis, maišyti su morkų sultimis. Visiškai atsisakė alkoholio, apie tai žino jos kolegos ir šeimos nariai, todėl įkyriai nesiūlo, gal kartais pajuokauja – kada čia baigsis tau?

„Daug knygų skaitau, internete dirbu, kažką sau prisitaikau, anglų kalbos kursus toliau lankau, to laiko ne tiek daug lieka, nes dar anūkai. Stengiuosi kitiems padėti, aš tada jaučiu, kad skausmai nueina į šoną. Ir vėl Dievui dėkoju, kad gal kažką gero padariau, buvau kažkam naudinga“, - šypsosi vaistininkė.

Išsivystė kepenų cirozė

Ramutė sako, jog pakeitus gyvenimo būdą ir vartojant hepatoprotektorius, ji nejautė jokių skundų iki praeitų metų balandžio mėnesio. „Pradėjau jausti maudimą po dešiniu šonkauliu. Ypač jei daugiau suvalgai, ne tai, ką valgai, tai būna toks juosiantis jausmas. Dabar jau ir sunku atsigulti ant dešinio šono“, - sako moteris. Gydytojai diagnozavo Ramutei kepenų cirozę.

„Kai užeina tas skausmas, aš sau sakau, kad tuoj praeis, kvėpavimo pratimus padarau, pamedituoju ir atrodo, viskas gerai. Kas vakarą primenu sau senolių pasakymą – ligą padėk šalia ir eik miegoti“, - prasitaria moteris apie kovos su liga būdus.

Septyni metai su tokia liga nėra mažai, Ramutė prisipažįsta, jog ne kartą kilo psichologinių sunkumų dėl gyvenimo būdo, ligos priėmimo, galų gale, ir gyvenimas nėra monotoniškas – teko išgyventi sūnaus skyrybas, įvyko keleto giminaičių laidotuvės. „Gyvenimo rūpesčiai nesunkiai leidžia pamiršti save, žmonės kažko prašo – padėti, patarti – negali sakyti, kad visai save pamiršti, bet kažkiek tas mintis apie ligą pastumi į šoną“, - sako buvusi vaistininkė.

Ramutei negali prikišti, kad ji bloga pacientė – iš pradžių kiekvieną mėnesį, vėliau kas tris mėnesius ji lankėsi pas gydytoją, darė tyrimus. Taip pat nuolat geria farmacininkės J. Balvočiūtės žoles, lankėsi jos ūkyje, gerbia kolegę už žinias ir patirtį.

Liga paskatino eiti truputį sveikesniu gyvenimo keliu. Suvokdama savo amžių ji sako, jog daugelis tokiu metu ir taip peržiūri savo mitybą, darbo ir poilsio režimą. „Aš ir taip nepiktnaudžiaudavau, bet riebaus maisto nedidelį gabalėlį dabar suvalgau kartą į savaitę, į mėnesį. Man nuo to nepablogėja. Blogiau pasijuntu, kai skubu, greitai valgau, todėl įpratau lėčiau valgyti, ilgiau kramtyti“, - šypteli Ramutė.

Prognozės

Ramutė sako, jog jos šeima normaliai priėmė jos diagnozę. Nors moteris su liūdesiu pripažįsta, kad žmonių baimės visgi yra didesnės už jų gerumą: „Žinau vieną močiutę, sutikau ją ligoninėje, tai ji verkė ne dėl to, kad serga ta liga, verkė dėl to, kad vaikai neleidžia pas ją anūkus. Visi galvoja, kad gali užsikrėsti tuoj pat, bet juk reikia kraujo kontakto. Aišku, aš laikausi higienos reikalavimų. Kai anūkai atvažiuoja pasisvečiuoti, savo dantų šepetėlį paslepiu, kad jie netyčia supainioję nepasinaudotų manuoju. Tai yra infekcinis susirgimas, bet jis nėra užkrečiamas taip paprastai, kaip galvojama. Nenoriu, kad būtų nelaimingų žmonių, todėl kai gydausi pas stomatologą ar kur kitur, visuomet pasakau, kad turiu hepatitą C. Man buvo operuotos akys. Juk virš tavęs stovi žmogus ir tu turi jam pasakyti, savo nelaimę negali slėpti. Kaip tik reikia žmones perspėti, raginti eiti pasitikrinti, nes dabar yra moderni diagnostika.“

Šiuo metu Ramutė laukia gydymo naujais vaistais. Tai visiškai naujas gydymo metodas, tik prieš kelias dienas pirmą kartą registruotas JAV. Ramutė jį gaus pagal Vardinę pacientų programą, dėl kiekvieno ligonio buvo kreiptasi į gamintoją ir prašyta skirti vaistų, nurodant priežastis, dėl kurių ilgiau jau nebegalima laukti gydymo prieinamumo Lietuvoje.

„Duok Dieve, kad tie vaistai greičiau atsirastų ir ligoniams palengvėtų gyventi. Prognozės tokios – po kepenų cirozės gali būti kepenų vėžys. Man laukti nėra ko, nes jau yra kepenų cirozė. Reikia tiktai gydytis, naujesniais metodais bandyti. Svarbiausia, ryžtis. Labai laukiu to naujo gydymo. Aišku, būna silpnumo akimirkų. Tačiau viltis yra, žmogus negali be vilties, žmogus be vilties tik egzistuoja... Aš viltį turiu“, - kalba ryžtinga moteris ir pakviečia į šventę, kurią surengs savo pasveikimo nuo hepatito C proga.

Tekstas parengtas informacinės kampanijos „Nugalėk hepatitą C“ organizatorių