Kaip išgyventi skausmą, kai mirė pats brangiausias žmogus?(2)

Klausimas: Esu 19 metų mergina. Prieš dvi savaites vėžio nukamuota mirė mano Mama. Aš nebežinau, kaip gyventi toliau. Jaučiuosi ir kalta, net nežinau, kodėl ir pykstu, ir skauda, ir verkiu, ir einu iš protingų žmonių zonos ribų. Rodos, jog nebeturiu teisės džiaugtis gyvenimu ir šypsotis, nes Jos jau nėra. Tas ryšys, siejęs mus, buvo daugiau nei dukros ir Mamos santykis, šito žodžiais neapsakysi.

Būna akimirkų, kai, rodos, viskas normaliai, esu stipri ir nepasiduosiu, toliau sieksiu savo svajonių, kurių turiu begales, tačiau dažniausiai nebegaliu pakilti iš lovos, kontroliuot ir valdyt savęs. Visada buvau energijos bomba ir optimizmo šaltinis, o dabar likau tik didelis gabalas nieko. Tiesiog nebegaliu.

Prašau, patarkite, kaip elgtis? Kaip vėl gyventi? Šiuo metu gyvenu Londone, dirbu ir ruošiuosi rugsėjį prasidėsiančiomis studijomis. Negaliu tiesiog ilsėtis su artimais žmonėmis, nes visi praėję dalykai įmetė mane į finansinę duobę, iš kurios reikia išlipti.

Turiu nuostabių žmonių savo gyvenimo kely, kurie, deja, Lietuvoje, bet tik Ji buvo pats nuostabiausias Dievo dovanotas gėris man ir to niekas negali pakeisti. Ir to skausmo nieks negali suprasti. Rodos, lyg kažkas man gyvai išpjovė širdį, norisi rėkt ir verkt ant grindų sukniubus, nes kažkodėl esu gyva, kad ir be širdies.

Kaip viską pakelti, vėl siekti savo svajų, spinduliuot gerą energiją aplinkiniams? Gal rekomenduotumėte kokias knygas, filmus, terapijas, bet ką? Aš Jai visą pasaulį padovanot norėjau, o Ji išėjo… Vita (vardas pakeistas).

Reklama

Atsako integralinio neuroprogramavimo psichoterapeutė Linga Švanienė

Labas. Vita, nuoširdžiai užjaučiu dėl Mamos mirties. Suprantu, kad tu šiandien išgyveni aštrų netekties skausmą – juk dar praėjo tiek nedaug laiko. Visi tavo išvardinti jausmai: kaltė, pyktis, beviltiškumas, liūdesys, neviltis ir kt. – įprasti žmogaus palydovai, netekus artimo.

Iš laiško jaučiu, kad po Mamos mirties tave lyg šokas ištiko, tarytum pati apmirei: tau pasidarė sunku pakilti iš lovos, sunku imtis veiklos, tau atrodo, kad mylimas žmogus išsinešė dalį tavęs ir tavyje liko tuštuma. Kartu girdžiu, kad tu nori grįžti į normalų gyvenimą, nes teiraujiesi, kaip toliau elgtis, kaip susigrąžinti svajones, norą veikti.

Suprantu, kad tau šiuo metu atrodo, kad netekai visko iškart. Girdžiu, kad kartu kalbi, jog gyvenime yra tau artimų žmonių, tačiau jausmai rėkia, kad viduje liko tik tuštuma. Tai reiškia, kad egzistuoja priklausomybės ryšys nuo to, ką praradai. Ir jis tave įsuka į sielvarto ir gėlos verpetą.

Paprastai sielvarto keliamas skausmas atslūgsta per metus pusantrų. Išgydo laikas. O kasdienybėje geriausiais vaistais yra darbas ir malda. Palengvinti dalią galėtų bendravimas, išsikalbėjimas, tačiau ne visiems šis būdas tinkamas. Muzika, menas – kam padeda, kam ne.

Svarbu nepavirsti į skausmo stulpą, nesustingti sielvarto glėby. Imk save už pakarpos, už plaukų ir tempk iš liūdesio liūno kaip baronas Miuhauzenas tempė save ir arklį iš klampynės. Judėk, imk veikti. Tegu po truputį, tiek kiek gali. Patikrintas būdas – gilintis į kitų gyvenimus, tegu ir visai menkutes jų problemas. Tačiau tai daryk ne todėl, kad „reikia“, o todėl, kad tau norisi.

O dar gali įsivaizduoti, kad Mama nemirė, o tik kažkur išvyko. Jos nėra šalia, bet šalia tavęs nėra ir tavo klasiokų, su kai kuriais iš jų tu gal niekada daugiau nebepasimatysi. Bet tai nereiškia, kad jų nėra. Yra jie kažkur. Kažkur yra ir tavo Mama. O ką, juk tame daug teisybės. Mama išėjo į kitas erdves. Kažkiek ir tu dar pagyvensi (amžinybės matais žmogaus gyvenimas – akimirka) čia, Žemėje, irgi išeisi. Ir susitiksit. Pajautimas, kad kažkur yra brangus asmuo, leidžia nurimti skausmui, leidžia pasijusti lengviau. O tikėjimas, kad susitiksi, suteikia viltį ir prasmę gyvenimui, jėgų kasdienybės darbams.

Klausi apie knygas. Dideliame sielvarte nelengva skaityti. Tačiau nors po truputį, nors po kelias eilutes vertėtų prisiliesti prie didžių žmonių išminties. Pirmoji pavardė atėjusi į galvą – Viktoras Franklas. Jis, išgyvenęs nežmonišką konclagerių siaubą, daugybę mirčių, įskaitant ir mylimos žmonos mirtį, sugebėjo išlikti žmogum. Jis rašė: „Žmogaus gyvenimas turi prasmę iki pat paskutinio atodūsio“. Kai galėsi, paskaityk jo „Žmogus ieško prasmės“.

O jei dar patikėtum, kad net ir po mirties Anapusinis gyvenimas turi prasmę... Taip, ji sunkiai suvokiama, tačiau ją galima pajusti per sapnus, per mūsų sielų virptelėjimus.