Augalai – keršytojai, svaigintojai ir žudikai

„Jei būtų mano valia, į žydinčių augalų sodą neleisčiau žaisti vaikų, o ant vartų pakabinčiau devynias spynas“, - knygoje  „Toksikologo užrašai“ teigia Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Toksikologijos centro vadovas Robertas Badaras. Kokį pavojų mums kelia augalai? Kuriuos jų reikėtų vengti auginti ar net liesti? Atsakymai - leidyklos „Tyto alba“ išleistoje knygoje, gimusioje iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su R. Badaru.

Reklama

Nutolę nuo gamtos jauni tėvai menkai pažįsta augalus, dar mažiau išmano apie jų savybes, o augalinės kilmės nuodai – vieni pavojingiausių. Vien JAV maždaug 10 procentų visų apsinuodijimų kasmet įvyksta dėl augalų. Nors tik nedidelė dalis nukentėjusiųjų apsinuodija stipriai, kai būtina skubi ir intensyvi terapija, pasitaiko skaudžių nelaimių. Augalais dažniausiai domisi vaikai, todėl kaltė dėl netinkamos jų priežiūros tenka suaugusiesiems. Rečiau apsinuodijama aklai tikint gydomosiomis augalų savybėmis, pavyzdžiui, geriami netinkamai paruošti antpilai, arbatos.

Augalas gali turėti įvairių giminingų alkaloidų, o šių medžiagų kiekis ir santykis priklauso nuo augimo sąlygų, klimato. Netgi nustačius sveikatą sutrikdžiusį augalą, ne visada patikslinama augalinės kilmės cheminė medžiaga (kartais galima tik įtarti apsinuodijimą ir pagal negalavimų pobūdį įvardyti tikrąjį augalą keršytoją). Beveik prieš du šimtus metų vokiečių mokslininkas Carlas Meissneris pasiūlė biologiškai aktyvias augalinės kilmės medžiagas vadinti alkaloidais – žodžiu, kilusiu iš arabų kalbos ir reiškiančiu augalų pelenus. Toks pavadinimas puikiai tiko, nes augaluose esančios organinės medžiagos turi azoto ir pasižymi šarmine reakcija, kaip ir pelenai.

Karčios, kvapnios, saldžios ar bjauraus skonio, nuodingos, dirginančios burną, liežuvį, lūpas, sukeliančios vėmimą, viduriavimą, pilvo skausmus, galvos svaigimą – daug įvairių pojūčių gali sukelti augalinės kilmės medžiagos. Šie gamtiniai nuodai veikia nervų sistemą, sukelia haliucinacijas, nuskausmina, keičia emocijas, aptemdo sąmonę. Augalai yra protingi – alkaloidais jie ginasi nuo kenkėjų vabzdžių, graužikų, žolėdžių, galvijų ir žmonių. O žmonės įsigudrino augalus vartoti kaip prieskonius, vaistus, nuodus ar kvaišalus, ir tai tęsiasi tūkstančius metų. Svarbu prisiminti, kad priešnuodžių nuodingoms augalų medžiagoms nėra – gydomos tik sukeltos pasekmės.

Egzotiškų kambarinių gėlių vazonėlius reikėtų laikyti tokiose vietose, kur jų nepasiektų vaikai. Tėvai neretai mano, kad pavojingos gali būti tik turinčios spyglius, aštrius lapus ar ūglius gėlės. Tačiau pavojingi sveikatai gali būti ir gražiai žydintys egzotiški augalai.

Kai kurių Europos šalių įstatymai draudžia nuodingus augalus auginti viešose vietose pirmiausia dėl vaikų saugumo. Pasaulio ekonomikai svarbių augalų duomenų bazėje apie 300 dekoratyvinių augalų nurodyti kaip nuodingi. Sunku pasakyti, kiek į Lietuvą įvežama tokių nuodingų augalų. Jų įvežimą reikėtų riboti, nes jie gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, išprovokuoti alergijų protrūkį. Pavyzdžiui, visų rūšių fikusai išskiria baltas nuodingas sultis, panašias į klijus. Ypač reikia saugotis, kad šių sulčių nepatektų į akis ir burną.

Iki pusantro metro užaugantis ricinmedis (Ricinuscommunis) – sodo puošmena. Džiovintus į kaštonus panašius nuodingus jo vaisius floristai naudoja įvairioms kompozicijoms. Ricinmedis – vienas nuodingiausių augalų, o jo sėklų kiekvieną pavasarį galima įsigyti prekybos centruose.

Paragavus ricinmedžių sėklų laukia dvikova su mirtimi. Nė dvejų metų neturinti mergaitė iš vieno Aukštaitijos miesto buvo tris paras gydoma reanimacijoje. Nelaimė atsitiko namuose, kai ji užsiropštė ant palangės, ant kurios stovėjo pamerktos sudaiginti tamsiai violetinės ricinmedžių sėklos. Smalsi mergaitė susigrūdo į burną tris sėklas, ilgai jas žiaumojo.

Kai vieną išgliaudytą sėklą susiraukusi išspjovė ant stalo, į kambarį įėjęs mergaitės giminaitis pamanė, kad ji kramto saulėgrąžas. Mėgdžiodamas mažametę vyras taip pat paėmė iš puodelio į pupelę panašią sėklą ir prarijo.

Naktį mergaitė vėmė, tėvai įtarė, kad ji apsinuodijo maistu. Prastai pasijuto ir jos giminaitis. Kitą rytą pastebėjusi, kad iš puodelio dingo daiginti pamerktos ricinmedžių sėklos, mergaitės motina pradėjo ieškoti internete informacijos apie šį augalą. Duktė nyko akyse. Kai greitosios medicinos pagalbos automobilis atgabeno leisgyvę pageltusią mergaitę į ligoninę, jau buvo sutrikusi inkstų ir kepenų veikla, apnuodytas virškinimo traktas.

Kartu su mažamete paragavusiam ricinmedžių sėklų jos giminaičiui pasisekė labiau – jam intensyvios terapijos neprireikė. Vyras buvo paguldytas į ligoninę, bet atlikus tyrimus išleistas po kelių parų. Šį kartą vyras lengvai išsisuko. Medicinos literatūroje aprašyta atvejų, kai net nuo vienos sėklos pacientai miršta.

Ricinmedis turi toksalbuminoricino, kuriam iki šiol nėra sukurta priešnuodžių. Šis augalas gali būti naudojamas netgi teroristiniais tikslais. Nuodingos visos augalo dalys, tačiau sėklose ricino daugiausia. Net ricinmedžių žiedadulkės gali sukelti alerginę reakcija, o mažiems vaikams užtiškus ricinmedžio sulčių gali išberti odą.

Toksalbuminai yra augalinės kilmės baltymai, kurių beveik neveikia virškinimo fermentai, todėl šie nuodai sudaro patvarius junginius. Pakramčius ricinmedžių lapų, ima deginti burną ir ryklę. Po kelių valandų prasideda vėmimas, aštrūs pilvo skausmai, smarkus viduriavimas, kartais net su krauju. Apsinuodijęs ricinmedžiu žmogus staiga netenka daug skysčių, vėliau gali prasidėti kraujotakos sutrikimai, sukeliantys šoką. Silpnumas, sutrikusi sąmonė, nusilpęs regėjimas, traukuliai – visi šie požymiai rodo, kad būtina kuo greičiau nugabenti nukentėjusįjį į ligoninę. Inkstų nepakankamumas ir kepenų nekrozė rodo, kad paciento būklė yra sunki.

Siūlyčiau sodininkams nerizikuoti ir neauginti ricinmedžių, o floristams nedaryti iš sudžiūvusių vaisių kompozicijų. Nužydėjusius ricinmedžių žiedynus geriau nupjauti ir sunaikinti, kad vaikams nekiltų pagundos žaisti su jų vaisiais ir sėklomis. Apsinuodyti galima net nešiojant ant kaklo papuošalą, suvertą iš ricinmedžių sėklų. Net rankomis negalima liesti lapų, ragauti uogų.

Tokia svarbi informacija turėtų būti skelbiama ant ricinmedžių sėklų maišelio. Priešingu atveju sėklas tiekianti bendrovė galėtų pažeisti vartotojų teises, nes priverstų juos rizikuoti sveikata. Tik spaudžiamas iš sėklų ricinos aliejus nėra nuodingas. Jis naudojamas medicinoje kaip vidurių laisvinamoji priemonė.

Didelės ricino dozės greitai apnuodija žmogaus organizmą, o mažesnės veikia lėčiau. Apsinuodijimo požymiai gali išaiškėti po kelių valandų. Žmogus ima smarkiai vemti ir viduriuoti. Toksalbuminai sulipdo raudonuosius kraujo kūnelius, todėl gali susidaryti krešulių, o sunkiai apsinuodijus sutrinka inkstų, kepenų ir širdies veikla.

Apie septyniasdešimt kilogramų sveriantis žmogus gali mirti, jeigu į jo skrandį pateks vos 70 miligramų ricino. Suleidus toksalbuminų į raumenį, poveikis gerokai stipresnis. Vos vienas gramas ricino galėtų pražudyti tūkstantį žmonių. Medikams kartais sunku atpažinti apsinuodijimo ricinu požymius. Jie nėra tipiški. Kita vertus, jei ricinmedžio sėkla praryjama nesukramtyta, jos tvirtas dangalas padeda išvengti apsinuodijimo.

Toksalbuminų aptinkama ir kituose augaluose. Pavyzdžiui, baltažiedis vikmedis (Robiniapseudoacacia), atvežtas iš Amerikos ir paplitęs Europoje kaip dekoratyvinis augalas, taip pat nuodingas. Kad būtų galima atskirti nuo afrikinės akacijos (joje aptinkama toksalbuminorobino), šis augalas dar vadinamas pseudoakacija.

Ar vartydami kulinarijos knygas atkreipėte dėmesį, kad nėra receptų iš šviežių pupelių? Atsakymas paprastas – neprinokusių ir nevirtų pupelių negalima vartoti, nes jose taip pat yra toksalbuminų.Nusiskynus daržinės pupelės (Phaseolusvulgaris) ankštį, ją išaižius ir paragavus vaisių, gali pasidaryti bloga. Šis augalas, išskyrus lapus, turi nuodų, kurie suyra verdant mažiausiai pusvalandį, todėl puodo su pupelėmis nereikėtų nuo viryklės nukelti anksčiau. Jei pupelės nėra gerai išvirtos, jomis galima apsinuodyti.

Smalsūs vaikai mėgsta viską ragauti. Deginantį lūpų dilgčiojimą, burnos gleivinės ir liežuvio tinimą sukelia rūgštynės, rabarbarai, kiškio kopūstai, begonijos, nes šie augalai – oksalo rūgšties šaltinis. Šios rūgšties susidaro ir augant špinatams.

JAV yra žinoma daug atvejų, kai žmonės apsinuodijo rabarbarų stiebais – sutriko virškinimas, vargino skrandžio skausmai. Oksalatai sutrikdo kalcio apytaką. Oksalatams sujungus kalcį, sumažėja jo kiekis kraujo plazmoje, mažėja kraujo krešėjimas, todėl sutrinka inkstų veikla. Oksalo rūgšties kristalai taip pat ardo raudonuosius kraujo kūnelius eritrocitus.

Nuo sultingų difenbachijos(Dieffenbachia) ar filodendro (Philodendron) lapų taip pat gali sutraukti burnos gleivinę, nes šios kambarinės gėlės turi oksalo rūgšties kristalų. Pakramčius lapo ar stiebo, pamažu kyla deginantis lūpų skausmas, patinsta burnos gleivinė, liežuvis. Kartais gali sutrikti rijimas, tampa sunku kalbėti ar net kvėpuoti. Patrynus akis rankomis, ant kurių užtiško augalų sulčių, turinčių oksalo rūgšties, gali prasidėti akių junginės uždegimas (konjunktyvitas) ar ragenos pažeidimas. Hiacintų ir narcizų svogūnėliuose esanti oksalo rūgštis mažiems vaikams gali pažeisti netgi odą.

Tęsinys - čia.