Ką tik pastebėjau diskusiją „Philosophy, medicine and health care – where we have come from and where we are going“ (Filosofija, medicina ir sveikatos sauga – iš kur mes išeinam ir kur mes einam). Perskaičius tapo aišku, kad taikomasis mokslas, arba medicina, turi susivokti kaip savarankiškas ir turėti savo idealus bei vertybes. Jos, beje, skiriasi nuo bendražmogiškų, nes susiduria su specifinėmis situacijomis, kurios tikrai nebūdingos matematikai ar sociologijai.
Kadangi jų yra labai daug, įvardinsiu, mano nuomone, svarbiausias. Pirmoji, akivaizdžiausia iš jų, - nesusikalbėjimas. Nors teoriškai gydytojas turi beveik viską išaiškinti pacientui apie jo ligą ir jos gydymą, tačiau dažniausiai pastarasis neturi tokio žinių kiekio, kuris leistų suprasti visus tuos aiškinimus. Tuomet ligonis turi aklai pasitikėti gydytoju, nors blogų gydytojų pasitaiko ne rečiau nei blogų vairuotojų.
Yra ir antra paciento bei gydytojo nesusikalbėjimo pusė – ligonis kartai klaidingai, kartai neteisingai apsako savo ligą ar jos požymius. Ir galbūt visai nesąmoningai. O po to klaidos priskiriamos gydytojams ir gydymui.
Dar aštriau klostosi situacija vaistinėje, kai žmogus ne tik klaidingai išsako savo susirgimo požymius, bet ir vienus paaštrina, kitus nuslepia. Vaistininkas kol kas skiriasi nuo gydytojo, nesvarbu, geras jis ar blogas, todėl gydymu jis neturėtų užsiimti. Bet tai vėl filosofinė problema. Atsakymas kol kas toks – gydo tas, kuris už tai atsako.
Čia jau pereisiu į kitą, nors ir artimą sritį. Kas gi yra gydymas ir kas gali gydyti? Politikai vis bando šį klausimą kelti, tačiau vis neranda atsakymo. Beje, jis glūdi filosofijoje. Pradėsiu nuo antro klausimo – kas gali gydyti. Čia atrasime aibę problemų, nuo kurių išsisukti nepavyktų, jei ne vienas būdas. Patirtis. Gydo tas, kuris moka gydyti, arba bent tvirtina, kad moka. Todėl medicina tarsi padalinta į dvi dalis: į vadinamąją tradicinę, arba įrodymais pagristą, ir netradicinę. Tiesa, riba tarp jų kol kas nėra aiškiai nubrėžta, todėl susiduriama su daugeliu problemų, įskaitant mokėjimo ir apmokėjimo. Sakykim, homeopatija Australijoje laikoma pseudogydymu, o kai kurios Europos šalys pripažįsta kaip tikrą gydymo būdą ir apmoka paslaugas sveikatos draudimo pinigais (D. Britanijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, Graikijoje, Austrijoje, Indijoje ir Izraelyje homeopatinį gydymą finansuoja nacionalinės sveikatos tarnybos).
Aišku, kad ir šamanizmas gali būti traktuojamas kaip gydymas, kaip ir nėra tikslios ir aiškios ribos tarp ligos bei sveikatos. Kraštutinumai yra, o kas per vidurį? Noriu dar kartą paryškinti – kas yra medicina, yra ne medicinos, o filosofinis klausimas. Nė vienas mokslas negali tiksliai apsakyti save patį, tam reikia „pažiūrėti“ į save iš šono, iš kitų pozicijų. Yra net toks mokslas, kuris vadinasi mokslotyra, bet dabar apie kitas problemas.
Visai kita svarbi visuomenei problemų grupė apima klausimus, ką ir už kiek reikia gydyti. Ne kartą spaudoje ir internetiniuose tinklalapiuose randame prašymus ar net maldavimus paremti vieno ar kito žmogaus (ypač vaiko) gydymą, ne vienas straipsnis skirtas tam, kodėl ministerija neapmoka vienų ar kitų vaistų ar procedūrų. Ir čia medikai ar paskiri valdininkai priversti teisintis, jog viskam pinigų neužtenka, ir nežinia, ką su tuo daryti. Taigi vėl ne medikų ar medicinos klausimas: ar galima gydyti? Iš esmės tai socialinių problemų kamuolys, kurį turi spręsti visuomenė ar bendruomenė, priklausomai nuo klausimo mastelio. Taigi tai ne medikų ar medicinos klausimas ir nereikia tuo jų kaltinti.
Moralės ir medicinos sankirtos yra labai painios. Blogiausia yra tai, jog etika, kaip mokslas apie moralę, negali atsakyti į daugelį iškilusių klausimų. Moralė yra praeities apibendrinimas, taisyklių, reguliuojančių žmonių tarpusavio santykius, apibendrinimas. Tačiau praeities pagrindu. Naujos problemos beveik niekada negali būti išspręstos tuo pamatu. Viduramžiais nebuvo tokios problemos – ką ir kaip gydyti. Karaliai, didikai ir panašūs šio sluoksnio asmenys turėjo savo gydytojus, kitiems jų tiesiog neužtekdavo. Vaikų mirtys buvo visai natūralus dalykas. Tik praeitame šimtmetyje vaikas tam tikra prasme buvo pripažintas asmenybe ir tapo reikšmingu. Taigi teko rūpintis ir jo sveikata. Tada ir iškilo klausimas – ką ir kuomet gydyti.
Visai panaši problema dėl senyvo amžiaus žmonių. Neseniai parskaičiau vieno JAV gydytojo straipsnį, kuriame svarstoma, ar visuomet reikia gydyti gerokai pagyvenusį ligonį, jei jis suserga neišgydoma liga, pvz., vėžiu. Operacija jam gali išsaugoti gyvybę, sakykim, dešimčiai metų, bet ligoninės palatoje. Negydomas jis dvejus metus praleis sau įprastais būdais. Dešimtmečio gydymas kainuotų milžiniškus pinigus, apkrautų nereikalingu darbu dešimtis žmonių, kurie galėtų užtikrinti geresnį gyvenimą kitiems. Todėl susiduriame su dilema: leisti numirti pačiam ar pasitelkti mediciną? Ir vėl noriu pabrėžti, kad tai – ne medicinos ir medikų klausimas, tai – filosofija. Todėl numesti jį vien sveikatos specialistams yra neteisinga.
Gryniausias filosofinis klausimas apie sveikatą yra šis: “Kas atsakingas už sveikatą?“ Kol kas dažnai politikai ar, neduokdie, valdininkai, atsako – tam yra Sveikatos apsaugos ministerija. Čia susiduriame su ideologijomis. Atsakinga gali būti asmenybė, valstybė, bendruomenė. Tai skirtingi ir priešingi atsakymai. Aišku, atsiranda „protuolių“, kurie sako, kad galima tuos atsakymus sujungti į vieną, tačiau normalus filosofas paprašys palyginti atsakymą į panašų dalyką – kam priklauso nuosavybė? Tuomet tampa aišku, kad jei už tai atsako valstybė, tai asmuo gali su svetima nuosavybe elgtis tik taip, kaip nurodyta įstatymuose ir panašiuose aktuose, nes jis pats už tai neatsakingas. Tai socialistinis požiūris. Liberalusis reikalauja paties žmogaus visiškos atsakomybės už jam patikėtus dalykus: kūną, sielą, kalbą ar sveikatą. Tuomet jis gali pasitelkti bet kurį visuomenės darinį, kaip antai Sveikatos apsaugos ministeriją, tačiau už savo sveikatą jis atsakingas pats.
Tuo aš visai nenoriu parodyti savo išmanymą, aš tik siekiu pademonstruoti, kad vienai visuomenės grupei (medikams) ir vienai žinijos sričiai (medicinai) primetami reikalavimai spręsti jų metodams netinkamas problemas.
Filosofija šiuo metu vis labiau stumiama iš gyvenimo. Tačiau kaip pažymėjo vienas klasikas – filosofijos neigimas irgi yra filosofija. Yra sričių, kur be bendro požiūrio apsieiti neįmanoma. Todėl svarstant labai svarbius medicinai klausimus filosofija tampa būtina. Kaip priemonė problemoms suvokti ir pradėti spręsti.
Šaltinis
https://onlinelibrary.wiley.com/enhanced/doi/10.1111/jep.12275/