Egzotiško maisto mados: pats metas atsipeikėti

Sveikuoliai lyg viduramžių alchemikai nerimsta vis mėgindami atrasti savąjį stebuklingą eliksyrą - kuo maistingesnius produktus, sveikuolių sluoksniuose dažnai dar vadinamus supermaistu. Neseniai pasaulį valdžiusi sintetinių maisto papildų ir vitaminų manija sėkmingai pakeista kita – natūralių gamtos lobių medžiokle. Įvairios žolės, sėklos, grūdai, riešutai ir džiovinti grybai – tiesiog super prisotinta maistingų medžiagų, vitaminų ir mineralų, bet dar gi kiekvienas toks sveikuoliškas produktas žavi ir savo egzotiškumu. Mat geidžiamiausios prekės yra tos, kurias sunkiaiusia gauti. GRYNAS.lt aiškinasi, prie ko priveda egzotiškų maisto produktų madų vaikymasis.

Reklama

Kodėl Himalajai geriau nei Anykščių šilelis?

Niekas nebesistebi, kai veganai ir žaliavalgiai internetu užsisako džiovintų uogų miltelių ir iš tolimiausių pasaulio užkampių. Melsvadumblis spirulina, indiškojo lapainio (camu-camu) milteliai, ispaninio šalavijo (chia) sėklos, acai ir goji uogos, bolivinės balandos (quinoa) kruopos, kokosų vanduo – ar jau teko paragauti? Tuo tarpu už lango augančios vietos gėrybės kažin kodėl atrodo ne tokios patrauklios. Juk Himalajai skamba įdomiau nei Anykščių šilelis.

Beje, dėl moksliniais tyrimais dar neįrodyto poveikio sveikatai, Raudonuoju Deimantu vadinamos goji uogos turėtų augti Himalajuose, o iš tiesų didžioji dauguma į prekystalius patenka iš sukultūrintų Kinijos plantacijų. Tai kaip čia?

Egzotiškumo principas veikia dvejopai – konservatyvesnius vartotojus atbaido, sukeldamas nepatikimumo ir sudėtingo paruošimo, pirkimo įspūdį. Tuo tarpu kitiems prekė kaip tik rodosi patrauklesnė, ypatinga, taigi - vertingesnė tiek maistine, tiek ir pinigine prasmėmis. Nieko nuostabaus, kad kas kartą mokslininkams paskelbus apie naujai atrastas įvairių produktų maistines medžiagas ir teigiamą poveikį sveikatai, susidomėjimas ir to produkto paklausa išauga keletą, o kartais ir keliasdešimt kartų.

Supermaistas reklamuojamas sporto klubuose, jogos studijose, sveikuolių parduotuvėse, sulčių baruose, vegetariškuose restoranuose, taip pat naudojamas maisto papildams gaminti. Tačiau sveikuoliai-ekologai dažnai nesusimąsto, kad egzotiškų produktų eksportas gali pridaryti neįtikėtinai daug žalos.

Acai uogas keičia kokosų produktai

Norint suprasti supermaisto vartojimo mastus, pažvelkime į keletą pavyzdžių. Prieš dešimt metų acai uogos buvo mažai kam žinomos už Brazilijos ribų. Tačiau „atradus“ (Pietų Amerikos gentys šias uogas žinojo nuo seno) acai maistingumą Vakaruose, šiomis „stebuklingomis“ uogomis praturtintų produktų apyvarta išaugo iki 200 milijonų dolerių vien JAV.

Ir viskas dėl to, kad mokslininkai nustatė acai uogas turint daugiau antioksidantų nei braškės, mėlynės ir spanguolės, taip pat teigiamą poveikį mažinant cholesterolio kiekį. Tačiau mados vėjai pučia net sveikuolių galvose – pastaruoju metu susižavėjimas acai uogomis sumažėjo. Greičiausiai jos tiesiog „paseno moraliai“. Tuo tarpu išaugo susidomėjimas kokosų produktais.

Įvairių tyrimų duomenimis, kokosų aliejus gali padėti sumažinti cholesterolio kiekį kraujyje, mažina širdies ligų riziką, taigi žinomas kaip nuostabi priemonė odai ir plaukams maitinti ir netgi apsauga nuo saulės! Tuo tarpu kokosų vandenyje gausu kalio (daugiau nei bananuose) ir elektrolitų; gėrimas taip pat padeda mažinti kraujo spaudimą ir mesti svorį. Šitų žodžių pakako sudominti Vakarų sveikuolius. Rezultatas? Besivystančiose šalyse šviežiai nuo medžio nuskintą kokosą galima nusipirkti už maždaug 2 litus. Tuo tarpu prabangioje jogos studijoje Londone už 100 ml ekologiško kokosų vandens tenka pakloti 20 litų.

2012 metais kokosų aliejaus apyvarta siekė 62 milijonus dolerių vien JAV. Tačiau nei Indonezijos (30 proc. pasaulio kokosų produkcijos), nei Filipinų (26,4 proc. pasaulio kokosų produkcijos) ar Indijos (17 proc. pasaulio kokosų produkcijos) kokosų pardavėjai iki šiol nepraturtėjo. Tais pačiais metais „Time“ paskelbtoje ataskaitoje kokosų fermeriai atsidūrė kokosų produkcijos grandinės apačioje. Be to, eksportuojant kokosų aliejų ir vandenį po visą pasaulį, didinama anglies dioksido tarša. Turint minty pastaruosius veiksnius, akivaizdu, kad kokosų produktų industrija yra netvari bei etiškai ir ekologiškai neatsakinga.

Eina iš proto dėl bolivinių balandų

Bolivinės balandos kruopų patiekalai dabar yra sveikuolių restoranų topuose. Iš tiesų tai – sėklos, tačiau ruošiamos kaip kruopos ir garsėja savo maistingumu. Bolivinės balandos turtingos magnio ir fosforo, tačiau svarbiausia, dietologų teigimu, jos yra puikus baltymų šaltinis – savyje turi visų žmogui reikalingų amino rūgščių. Bolivinė balanda auginama Pietų Amerikoje jau tūkstančius metų, vietos gyventojų vartojama dar nuo Inkų civilizacijos klestėjimo laikų. Iki šiol tai buvo Andų šalių gyventojų maisto pagrindas. Tačiau neįtikėtinai išaugus bolivinės balandos paklausai Vakaruose, pakilo ir grūdų kaina.

To pasekmė – dabar vietos gyventojai nebegali įpirkti savo per amžius buvusio pagrindinio maisto šaltinio. Taigi, patys to nežinodami Europos ir JAV sveikų produktų vartotojai varo besivystančių šalių gyventojus į skurdą. Beje, grįžtant prie bolivinės bolandos maistingumo – paprasčiausi ryžiai ir pupelės kartu yra maistingesni!

Tai tik keli pavydžiai iš daugelio. Tad domintis sveika mityba visada verta pasidomėti ir produkto tvarumu, ypač jei šis reklamuojamas kaip retas ir egzotiškas. Juk masiškai parduodami reti produktai, be abejonės, sekina kažkur esančias ekosistemas.

Išeitis? Vartoti vietinius, ne per toliausiai užaugintus produktus. Jų pasidairius galima rasti ir Lietuvoje. Mūsiškiu supermaistu drąsiai gali vadintis spanguolės, aronijos, šermukšniai, šaltalankiai, linų sėmenys, dilgelės ir kai kurie grybai. O dabar tik įsivaizduokime, kas būtų, jei staiga vieno iš šių produktų užsigeistų visa Šiaurės Amerika?

Vaiva Rykštaitė